Arūnas Spraunius. Geopolitiniai geopolitinio verslo „slenksčiai“


Print
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 14-ąją „Rothschild&Cie“ vykdantysis direktorius ir valdybos pirmininkas Giovannis Salvettis po daugiau nei trejų metų pastangų interviu dienraščiui „Ukrainskaya pravda“ pripažino, jog potencialūs pirkėjai atsisakė pirkti korporaciją „Roshen“. 

Primintina, kad sutartis su šia investicine bendrove dėl dalyvavimo parduodant Ukrainos prezidento Petro Porošenkos korporacijos akcijas pasirašyta 2014-ųjų rugpjūtį. Pasak G.Salvečio, „Rothschild&Cie“ susisiekė su visais pagrindiniais šio verslo sektoriaus atstovais pasaulyje, nes tik globalūs žaidėjai gali įpirkti kompaniją, kurios rinkos kaina siekia kelis milijardus dolerių.

Deja, Ukrainos ir Rusijos konflikto sąlygomis situacija išlieka pernelyg neapibrėžta, ir visi pašnekovai mandagiai atsisakė ketinimų įsigyti kompaniją, kurią įprastomis aplinkybėmis parduoti nekiltų problemų.

Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko ir Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Praėjusių metų gruodžio 13-ąją Maskvos Basmano rajono teismas eilinį kartą pratęsė „Roshen“ Lipecko konditerijos fabriko turto areštą dėl neva nesumokėtų 180 milijonų rublių pridėtinės vertės mokesčio į Rusijos biudžetą. Kadangi gamyba nebevyko, jau šių metų birželio 20-ąją korporacija baigė fabriko konservacijos procesą, prieš tai, 2016-ųjų spalio 28 dieną, „Rochen“ prezidentas Viačeslavas Moskalevskis viešai pripažino, kad fabriką trukdo parduoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ryšium su tuo išreiškęs nusistebėjimą, kad tokio rango politinei figūrai staiga parūpo Rusijos mastu nedidelis verslo subjektas. Ir priminė, kad rusų specialiosios tarnybos šiaip jau galėjo informuoti valstybės lyderį, kad Ukrainos prezidentas nebėra vienas Lipecko fabriko savininkų, mat savo akcijų dalį dar tų metų sausį perdavė nepriklausomiems patikėtiniams.

V.Moskalevskis pasisakė po V.Putino pareiškimo, esą Lipecko fabrikas turi problemų su mokesčiais ir jam taikomi teisminiai apribojimai, bet įmonė dirba, gauna pelną ir gali juo disponuoti kaip tinkama. Dar vienas demagogijos faktelis, nes tikrovė jau tada buvo tokia, kad uždarius fabriką darbo buvo netekę 1100 Rusijos piliečių, visi su jos veikla susiję dividendai pervesti į labdaros projektus bei gamybą Ukrainoje. Lipecko fabrikas tapo įkaitu su žinomais politiniais įvykiais susijusių aplinkybių.

XXX

Tikrai ne vienintelis „geopolitinio verslo“ Rusijoje fragmentas, dar išraiškingesnė yra tebesiklostanti Vokietijos koncerno„Siemens“ istorija. Gruodžio 14-ąją Maskvos arbitražinis teismas eilinį (trečią) kartą nepatenkino koncerno ieškinio pripažinti negaliojančia „Siemens“ sutartį su Rusijos akcine bendrove „Technopromeksport“ bei savo dukterine įmone „Rostech“ dėl dujinių turbinų patiekimo į Rusiją ir jau pristatytų arešto. Teismo posėdžiai ne kartą atidėti išsigalvotais pretekstais (pavyzdžiui, kad netinkamai užpildyti dokumentai; „Siemens“ juos „ištaisius“, ieškinys vis tiek į jokią pusę nejudėjo).

Istorija prasidėjo pernai liepos pradžioje, kai naujienų agnetūra „Reuters“ išsiaiškino, kad šiluminės elektrinės Tamanėje statybos (iš tiesų ji kontrakto pasirašymo momentu 2015 metais nevyko) pretekstu pasirašiusi sutartį su „Siemens“ dėl 4 dujinių turbinų įsigijimo, „Technopromeksport“ jas nugabeno ne į Kranodaro kraštą, bet Krymą, kuriam Europos Sąjunga (ES) dėl Rusijos įvykdytos aneksijos taiko sankcijas. Pasak „Reuters“, pora turbinų pastebėtos liepos 13-ąją Feodosijoje prisišvartavusiame laive. Prieš tai siekiant nuslėpti jų gamybos kilmę turbinos rekonstruotos bendroje su „Siemens“ įmonėje „Interavtomatika“ (po ko vokiečiai iš bendros įmonės pasitraukė).

Išaiškėjus šiam faktui, ES rugpjūčio 4-ąją įvedė papildomas sankcijas Rusijos energetikos viceministrui Andrejui Čerezovui, šios ministerijos departamento vadovui Jevgenijui Grabčakui bei „Technopromeksport“ direktoriui Sergejui Toporui-Gilkai.

„Siemens“ savo ruožtu atsisakė dalyvauti turbinų montavime, vykdyti jų techninį aptarnavimą bei nutraukė generuojančių įrenginių tiekimą visoms valstybės kontroliuojamoms Rusijos įmonėms (kitokių šioje šalyje yra?).

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Gruodžio 5-ąją vykusiame eiliniame teismo posėdyje „Siemens“ atstovas Michailas Ivanovas atvirai apkaltino rusus apgaule, nes „Technopromeksport“ kelis kartus raštiškai patikino vokiečius, kad turbinos Kryme neatsidurs. Vokietijos koncernas Rusijos teismuose bergždžiai siekia turbinų arešto ir bejėgiškai stebi, kaip jos jau montuojamos Sevastopolyje bei Feodosijoje. Negana to, „Technopromeksport“ praėjusių metų spalio 16-ąją iškėlė „Siemens“ kontrieškinį dėl esą kėsinimosi į Rusijos nacionalinį suverenumą, kurio, tiesa, Rusijos teismas irgi kol kas netenkino, bet tai jau skamba kaip pasityčiojimas.

Vokietijos vyriausybė perspėjo Maskvą, kad „Siemens“ turbinų sumontavimas Kryme gali vėl sukomplikuoti abiejų valstybių santykius – ir kas iš to? Rusams manipuliacijos – įprasta praktika, Rusijos valstybinės kompanijos ir organizacijos bei Krymo įmonės apgaule (pateikusios melagingą informaciją arba per trečius asmenis) apeidamos sankcijas įsigijo „Microsoft“ programinės įrangos už daugiau nei milijoną dolerių. Tarp sukčiavusiųjų – kompanija „Almaz-Antej“, gynybos ministerijos kurortas „Krym“, Kryme veikianti laivų statykla „More“. Ir istorija su Vokietijos koncernu veikiausiai tempsis kone iki begalybės. Stebina nebent godumo mastai eiti į sandorius, kurių „eigą“galima be ypatingų pastangų nuspėti iš anksto.

„Siemens“ vis tiek bus priverstas subręsti apsisprendimui galutinai palikti Rusiją, nors buvo labai suinteresuotas šioje šalyje uždirbamu pelnu ir iš pradžių kategoriškai pasisakė prieš sankcijas Maskvai dėl Krymo. Primintina, kad koncerno generalinis direktorius Joe Kaeseris iškart po pusiasalio aneksijos buvo susitikęs su Rusijos prezidentu V.Putinu, Kremliuje šis faktas interpretuotas kaip atvira parama ryšiams su dabartiniu Rusijos režimu.

„Nieko asmeniško, vien verslas“ kontekste „Siemens“ suinteresuotumas suprantamas: juk patogu kuo ilgiau uždirbti ne konkurencijos sąlygomis, bet naudojantis „reikalingų ryšių“ galimybėmis. Deja, paaiškėjo, kad „lengvų pinigų“ pelnymo trukmė buvo gerokai trumpesnė negu tikėjosi vokiečiai. Istorija su turbinomis Kryme jų iliuzijas sugriovė akimirksniu, tarsi kortų namelį.

Tokia jau to „geopolitinio verslo“ prigimtis – įsipareigojimas civilizuoto pasaulio įstatymams, korporacinei etikai, reputacijai nėra svarbiausi sėkmės faktoriai. Vakarų korporacijoms čia paminėtos (ir ne tik) istorijos galėtų būti dar viena pamoka, kad dabartinė Rusija vis dar toksiška erdvė civilizuotam verslui, „lengvi pinigai“ gali lemti ne tik reputacinius praradimus, bet net ir baigtis kriminalinėmis bylomis.

Strateginėje perspektyvoje – vien praradimai.

2017.12.22; 05:32