Niekaip nerimstantys lietuviškos asmenvardžių rašybos chaotizavimo entuziastai, pakurstomi dar ir kitos šalies politikų, verčia ir mane grįžti prie šio klausimo.
Esu kalbininkas, be to, vardyno tyrinėtojas.
Kalbėti šiuo klausimu jaučiu turįs didesnę teisę nei istorikai, gydytojai, inžinieriai, teisininkai ar sociolingvistai.
Juolab kad net Konstitucinis Teismas neseniai nurodė, kad spręsti apie asmenvardžių rašybą pirmiausia turi kalbininkai.
Europinio standarto nėra
Visiškai sutinku, kad raštas yra susitarimo dalykas, joks prigimtinis. Raštas ilgainiui gali kisti, būti modernizuojamas ar net keičiamas iš esmės. Keičiant raštą, kinta ir asmenvardžių rašyba – pritaikoma prie naujesnės rašto formos kartu su kitais tos kalbos žodžiais, ir savais, ir skolintais. Vadinasi, rašyba natūraliai nutolsta nuo ankstesniosios. Latviai su estais XX a. pradžioje atsisakė gotikinio šrifto ir visas pavardes ėmė rašyti pagal dabartinės rašybos reikalavimus bei dabartinėmis abėcėlės raidėmis.
Niekas nebado pirštu į senuosius raštus ar XIX a. antkapius, kuriuose latvio ar vokiečio Valterio pavardė rašyta „Walters“ ar „Walter“. Nedaromos išimtys ir Latgalos (buv. Inflanty Polskie) lenkams. Turkai 1928 m. atsisakė arabiško rašto ir pasirinko lotynišką. Ar dėl to dingo „prigimtinė teisė“ rašyti Turkijos piliečių arabų asmenvardžius arabiškai? Azerbaidžanas savo abėcėlę XX a. kaitaliojo net kelis kartus, bet niekas ten nesiblaško po ankstesnius abėcėlės variantus.
Iš kitų užkeikimų dažnai minėta „europinė tradicija“, „europiniai standartai“, užmiršus, kad kiekviena šalis pirmiausia laikosi savo standartų ir savo tradicijų, o jokio bendro „europinio standarto“ šiuo klausimu išvis nėra. Viena įstatymo projekto autorių Irena Šiaulienė prisipažino, kad jos pavardė pagal „europinius standartus“ kitose šalyse paverčiama Siauliene.
Net Lenkija, 1994 m. sutartyje su Lietuva įsipareigojusi savo piliečių lietuvių pavardes rašyti „pagal fonetinį skambesį“, niekada jų taip nerašė, ir Šidlauskas ten visada oficialiai yra Szydłowski, ne Szidłauskas. Registrų centre pavardės liko senos, tad pavardę susilietuvinusiam Lenkijos piliečiui vis tiek reikia turėti ankstesnę asmens kortelę ar pasą, kad asmenį būtų galima identifikuoti banke, poliklinikoje, policijoje ar kitoje valdžios įstaigoje. Pavardė lietuviškais rašmenimis Lenkijoje skirta tik namų aplinkai.
Ne privati nuosavybė
Teigti, jog asmenvardžiai nepriklauso kalbos sistemai tik todėl, kad neturi sąvokos, yra tas pat, kas sakyti, jog dviračiai nepriklauso transporto priemonėms, nes neturi saugos diržų. Iš tikrųjų visi asmenvardžiai, ir savi, ir svetimi, kiekvienoje kalboje pritaikyti prie tos kalbos fonetinės ir morfologinės sistemos.
Tai daroma dėl paprastos priežasties – jie skirti ne privačiam ar individualiam vartojimui, o visos visuomenės poreikiams. Asmenvardis nėra apatiniai marškiniai, kad jam būtų taikomi privatumo reikalavimai. Net tarptautiniai per krikščionybę, literatūrą ar kultūrinius mainus paplitę vardai kiekvienoje kalboje turi skirtingas formas: hebrajų Jôhānān, lietuvių Jonas, anglų Džon, prancūzų Žan, rusų Ivan, nekalbant jau apie grafikos skirtumus.
Popiežiaus vardo juk niekas nesiūlo rašyti originaliai, pagal „prigimtinę teisę“ – Franciscus. Net Kristaus vardo tarimas ir lotyniška grafika skirtingose kalbose įvairuoja, bet dėl to niekas iečių nelaužo.
Be jau minėtų argumentų, kuriais mėginama pateisinti nelietuvių Lietuvos piliečių pavardžių rašybą nevalstybine kalba, pagaliau ištartas ir pagrindinis – to reikalaujanti Lenkija. Keistokas Lenkijos strateginis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos lenkų asmenvardžiai būtų rašomi ne Lietuvos, o Lenkijos valstybine kalba, tarsi jie būtų jau Lenkijos piliečiai.
Nusitaikyta ir į vietovardžius. Esą nuo to turėtų pagerėti abiejų šalių santykiai, pablogėję todėl, kad Lietuva iki tol nepaisiusi Lenkijos reikalavimų. Vis dėlto net plika akimi matyti, kad toks reikalavimas yra kaip siuzereno sąlyga vasalui. Lietuvos atstovai noriai įsijaučia į vasalo vaidmenį. Istorikas Alvydas Nikžentaitis LRT laidoje priduria, kad antraip Lenkija galinti neįvesti savo divizijų, jei Lietuvą užpultų Rusija.
Suprask, Lenkijai pavardžių rašyba Lietuvoje yra to paties lygmens dalykas, kaip jos įsipareigojimai NATO. Žurnalistas (irgi, beje, istorikas) Virginijus Savukynas viename savo komentarų klausia: „Kas sunaikins lietuvišką tapatybę – dvikalbiai užrašai ar neišmanėliai?“ Lygiai taip galima klausti, o kas sunaikins nelietuvišką tapatybę – užrašai valstybine kalba ar neišmanėliai? Į bendrą vasalinį chorą įsitraukė ir kai kurie politiniai apžvalgininkai, paleidę į apyvartą dar sovietmečiu išbandytas bolševikines etiketes oponentams.
Lenkija Lietuvai atkakliai bruka tai, ko nesiūlo jokiai kitai savo kaimynei – veidrodinių santykių politiką, jos įkaitais pavertusi Seinų krašto lietuvius. Veidrodinis principas netinka iš esmės, nes Lenkija ir Lietuva yra asimetriškos dydžiu, gyventojų skaičiumi, tautinių bendrijų dalimi – Lenkijoje tautinės bendrijos sudaro 2 proc. gyventojų, Lietuvoje – beveik 16 proc.
Tad kas tinka meškai, netinka šeškui. Lieka atviras klausimas, kodėl tokių reikalavimų Lenkija nekelia kitai strateginei partnerei – Latvijai? Ten taip pat nemaža lenkų bendruomenė, savo atsiradimu panaši į Lietuvos. Be to, net 10 tūkst. Latvijos lenkų (20 proc.) vis dar neturi Latvijos pilietybės. Penkiose valdiškose Latvijos lenkų mokyklose 60 proc. dalykų mokoma valstybine latvių kalba, tos kalbos brandos egzamino reikalavimai lenkiškų mokyklų abiturientams yra tokie patys, kaip ir latviškų.
Net ten, kur lenkai gyvena gana kompaktiškai, nėra dvikalbių gatvėvardžių ar juolab vietovardžių. Ir nė vieno priekaišto iš Lenkijos. Net atvirkščiai – Lenkijos pareigūnai giria Latvijos kolegas ir dėkoja jiems už rūpinimąsi Latvijos lenkų bendruomene. Tai gal Lietuvai vertėtų taikyti Latvijos principą? Šalys juk panašios.
Ruošia Krymo variantą?
Ar nacionalistai sukurs Krymo variantą Lietuvoje? Taip klausia V.Savukynas kitame savo komentare. „Nacionalistais“ jis čia vadina ne tomaševskininkus, bet visus, kurie priešinasi anų užgaidoms sužymėti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus želigovskinės okupacijos laikų vietovardžių ir gatvėvardžių rašyba, o rajonų gyventojus paženklinti dar ir lenkiškai surašytais asmenvardžiais jų dokumentuose – Lenko kortelės, matyt, nepakanka, nes ne visi ją ima.
Žinant šių rajonų savivaldybių sugebėjimą palaužti gyventojus gąsdinimais atimti pašalpas, neaprūpinti malkomis, nenuvalyti užpustytų kelių į sodybas, tikėtina, kad dėl šventos ramybės visi klusnūs piliečiai čia taps Kiszkiais, Pirszteliais, Tamaszunais ar net Tomaszewskiais. Svarbiausia, kad ženklinimas būtų įteisintas pačių lietuvių. Simboliška, kad tokį įteisinimą inicijavo buvę TSKP ir VLKJS istorijos specialistai.
Jau nebe taip svarbu, kad 1990 m. buvęs raudonas Lietuvos pakraštys pamažu paverstas baltai raudonu. Dabar svarbu jį sužymėti grafiškai, kad dar labiau skirtųsi nuo likusios Lietuvos, ir sukurti Krymo variantą Seimo narių rankomis. Beliks tik spėlioti, kada ir kas šį „Krymą“ atsiims, jei iki tol, žinoma, jis nebus politinių vasalų apskritai išmainytas į pažadėtus „gerus santykius“.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotrauukoje: profesorius Alvydas Butkus, kalbininkas, baltistas, VDU profesorius, Letonikos centro vadovas.
2014.05.05; 05:15
