Asmuo ir istorija


Print

Nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino…

Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.

Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.

Išsilaisvinome giedodami Kudirką, Maironį, skaitydami Mažvydą, Donelaitį, Daukantą, Valančių, Basanavičių… Braždžionį ir Marcinkevičių… Ir iškart juos padėjome į lentynas; dar daugiau – ėmėme iš jų šaipytis.

Per dvidešimtmetį padaryta skaudžių ekonominių klaidų ir net nusikaltimų (niekas nenubaustas), bet dar didesnės, skaudesnės ir pavojingesnės yra švietimo klaidos ir sąmoningi nusikaltimai. Ne mokytojai dėl to kalti. Ne tik mokytojai. Turime puikių mokytojų, puikių mokinių ir mokyklų, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Būtų galima (ir reikėtų) kalbėti labai konkrečiai, su pavardėmis, bet tos “pavardės” “saugikliais” pasirūpino, ordinais ir medaliais pasipuošė, profesorių ir daktarų vardais tituluojamos – patarinėja, nurodinėja, vadovauja, šaiposi… 

Ko mokėme, tą ir turime. Mūsų vaikai gabūs. Angliškai “moka” geriau negu lietuviškai. Europos Sąjungą myli labiau negu Lietuvą. Todėl iš jos, nemylimos tarsi pamotės, ir bėga. Klasėmis, mažais miesteliais, mikrorajonais. Kiek “miestelių” netekome pernai? Kiek okupantas sušaudė, ištrėme, badu numarino? Ir kiek per dvidešimtmetį savi (ar savi?) nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino? Baisu net pagalvoti. Lietuva be lietuvių tampa realybe.

Krizės praeis. Bus nutiesti elektros kabeliai į Švediją (į Lenkiją – abejoju), gal turėsime dujų terminalą (atominės pastatyti neleis rusai ir lenkai), o lietuviai iš užsienio nepareis, nesugrįš, kaip neparėjo politinių emigrantų vaikai. Ir jie patys dažniausiai tik karstuose sugrįžta.

Apie istorinę sąmonę ir tautinę tapatybę, asmens buvimą laike ir istorijoje, tautos atmintį, tautos tradicijas, gimtąją kalbą nemažai ir populiariai yra parašęs filosofas Antanas Maceina. 

Apie mūsų dienų bėgimą iš tėvynės pastaruoju metu nemažai kalbama. Į šį tautai mirtiną pavojų nesėkmingai bandoma atkreipti valdžios dėmesį, ieškoma priežasčių ir išeičių, bet neteko nei girdėti, nei skaityti, kad būtų remiamasi A.Maceinos – vieno iškiliausių mūsų filosofo – tekstais. O jie turėtų būti įdomūs, naudingi ir “naujiesiems lietuviams”, jau gyvenantiems Vakarų “rojuje”, ir į jį besiveržiantiems, taip pat valdžios vyrams, kuriantiems Lietuvą be lietuvių.

Todėl skelbiame kai kurias ištraukas iš filosofo A.Maceinos veikalo “Asmuo ir istorija”. “Šios knygelės mintys pirmą sykį buvo trumpai išdėstytos Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime Čikagoje (1976 m. lapkričio 26 d.) ir vėliau paskelbtos “Aidų” žurnale (1977 m. nr. 2). Praėjus keliems mėnesiams, jos buvo specialiai nagrinėtos Vokietijos lietuvių jaunimo suvažiavime Bonoje-Anaberge (1977 m. rudenį). Nūn, rašydamas iš naujo, autorius atsižvelgė ypač į šias pastarąsias jaunųjų svarstybas, bet kartu ir į kai kurias pasiūlas bei įtaigas, jau anksčiau kilusias ateitininkų sąjūdyje (plg. “Ateitis”, 1975 m., nr. 4 ir 1967 m., nr. 3), mėgindamas užgrįsti likusius plyšius, išsklaidyti keliamas abejones ir paryškinti tai, kas anuomet buvo buvę dar tik užbraiža” – “Autoriaus žodyje” rašo Antanas Maceina (Vokietija, Munsteris, 1980 m. birželio 20 d. – Antanas Maceina “Raštai, T. 6, Vilnius, “Mintis”, 1994).

Vytautas Visockas

XXX

Antanas Maceina

Asmuo ir istorija

Istorinė sąmonė ir tautinė tapatybė

Formulė “asmuo ir istorija” nusako ne tik žmogiškąją būklę apskritai, bet ir mūsų pačių būklę skirtinai; mūsų, kuriems lemta jau ištisus dešimtmečius buvoti svetur, svetur mirti ir svetur palikti savo vaikus ir vaikų vaikus. Ši būklė yra pastarojo europinės ir net pasaulinės istorijos lūžio pasėka. Ji yra ištikusi mus kaip asmenis, todėl ir prašosi būti apmąstoma mūsų pačių likimo dėlei.

Dabartinė mūsų padėtis svetur yra būdinga klausimu: kas mes esame? Tai mūsų tapatybės klausimas. Jis kyla visiems – vis tiek, ar būtume senosios, ar jaunosios kartos. Kiekvienas, palikęs savą šalį neišvengiamai klausia: kas gi dabar aš esu? Bėglys, kuris laukia valandos grįžti atgal? Išeivis, kuris ieškosi geresnio gyvenimo? Čiabuvis, kuris stengiasi susilieti su aplinka? Atsakyti į šiuos klausimus galima įvairiai. Tačiau pats jų degimas mūsų sieloje padaro juos mūsų paties vidurkiu, aplinkui kurį telkiasi mūsų pažiūros, mūsų veiksmai ir elgesiai. Mūsų būklė svetur yra išraiška atsakymo, kas gi mes esame svečioje žemėje.

Pasklaidžius kiek atidžiau šių ieškojimų bei sprendimų linkmę, atsakyti į šį klausimą gana lengva: mes ieškome ne metafizinio santykio su savimi pačiais, bet savo santykio su istorija. Mūsų klausimas, kas esame svetur, yra iš esmės klausimas, kuri gi istorija dabar yra mano istorija. Kitaip sakant, mes ieškomės istorinės savo tapatybės, kurią tariamės praradę atsidurdami svetur. Kol žmogus gyvena savoje šalyje, tol istorinė jo tapatybė yra jam taip lygiai akivaizdi, kaip ir metafizinė tapatybė. Lietuvoje esu žmogus lietuvis, kaip kad pasaulyje esu žmogus asmuo.

Tačiau atsidūrus svetur, istorinė tapatybė susvyruoja, visų pirma tiems, kuriems “svetur” pradeda virsti tėvyne, nes istorinė būtybė žmogus niekad nėra atsajai: jo istorija yra iš tikro jo tėvynės istorija. Aš negaliu turėti kitokios istorijos, negu ją turi mano tėvynė. Tėvynės istorija yra manyje suasmeninta, todėl ji ir yra mano istorija giliausia šio žodžio prasme. Bet kaip tik čia ir prasideda įtampa tarp asmens ir istorijos. Buvodamas tėvynėje, žmogus yra su ja suaugęs todėl, kad yra iš jos išaugęs – ligi pat neatmenamų laikų. Tarp jo asmens ir jo istorijos nėra jokio plyšio. Istorinė jo tapatybė yra jam savaime suprantama. Net ir tolimiausi šios istorijos įvykiai yra pergyvenami kaip savi. Atsidūręs gi svetur, žmogus žino, kad į čia jis yra atkilęs, bet ne iš čia kilęs, net jei ir būtų čia gimęs bei augęs, nes biologinis gimimas dar anaiptol nėra istorinis kilikas. Svetur žmogus buvoja naujakurio būdu. Jis čion yra atėjęs iš šalies, o ne išaugęs iš vidaus: čia nėra jo šaknų, o tik tuščia erdvė ir tuščias laikas, kuriuose jis nūn mėgina įsikurti.

Bet kokiu būdu svetimos erdvės ir svetimo laiko istorija galėtų tapti dirva naujakurio šaknims leisti? Kaip galėčiau vadinti sava tokią istoriją, kurioje nesu dalyvavęs jokia prasme: nei kaip asmuo, nei kaip šeimos palikuonis, nei kaip tautos augintinis? Kokiu būdu esu istorinė būtybė, buvodamas svetur? Štai klausimai, kurie įaštrina ir net įskaudina istorinę mūsų sąmonę; mūsų jau nebe kaip žmonių apskritai, gyvenančių dvidešimtajame šimtmetyje, bet kaip lietuvių, atsidūrusių išskirtinėje tremties būklėje. Nuosekliai tad formulė “asmuo ir istorija” klausia ne tik žmogaus istoriškumo, bet kartu ir svetur buvojančio lietuvio istoriškumo. Asmens istoriškumas yra šiandien mums anaiptol nebe atsajus klausimas. Jis neatitrūksta nuo mūsų gyvenimo. Atvirkščiai, jis šį gyvenimą sklaido ir istorinę mūsų tapatybę ryškina. 

Asmens buvojimas istorijoje

Tautos atmintis

Tai, kas atrodė esą nuo mūsų nutolę, sudūlėję, išnykę, mirę, prisikelia atmintyje ir gyvena toliau. O vis dėlto atmintis, kaip istorijos grindėja, nėra individualinė atmintis. Istoriškai atsiminti yra kas kita, negu psichologiškai atsiminti. Psichologiškai atsiminti galime tik tai, ką esame vienokiu ar kitokiu būdu patys patyrę. Tačiau tautos praeitis – visi anie tolimi tolimiausi šimtmečiai – yra mūsų nepatirti bei nepatiriami jokiu būdu. Tautos istorijos plotas yra likęs anapus individualinio mūsų būvio. O jei vis dėlto tauta turi istoriją, vadinasi, jei jos praeitis tebegyvena jos dabartyje, tai reiškia, kad ana praeitis yra į dabartį atkelta anaiptol ne individualinės mano ar tavo atminties. Aš kaip Aš, kaip šis konkretus asmuo, nesu istorijos nešėjas. Aš esu istorinis tik todėl, kad buvoju bendruomenėje, būtent jos dabartyje, kurioje buvoja jos praeitis, apglobianti ir mane. Istorijos plotas, būdamas nepasiekiamas bei neaprėpiamas individualinės atminties, atgyja ir gyvena bendruomeninėje atmintyje, konkrečiai kalbant, tautos atmintyje. Aš dalyvauju šioje atmintyje, todėl tautos atsiminimai tampa mano atsiminimais, o tautos istorija darosi mano istorija. “Aš išplečiu save patį, – sako K.Jaspersas, – tuo peržengiu savo paties būvį ir pratęsiu jį į neaprėžtus laiko tolius”.

Per tautinę atmintį šie toliai pasiekia mane, virsdami mano turiniu kaip dabartinis mano dvasios turtas. Tautos atmintimi visuomeninė praeitis darosi man dabartinė, todėl yra kartu ir mano praeitis. Anie tolimi šimtmečiai yra praėję metafizinio laiko prasme. Bet jie visi buvoja manyje egzistencinio laiko prasme, kadangi per mano tautą jie buvoja čia pat su manimi ir manyje. Tiksliau kalbant, aš pats buvoju juose ir esu laikomas bei nešamas, kad nedingčiau atsajaus laiko tėkmėje. Ne visas mirsiu tik todėl, kad teikiu geresniąją savęs dalį dabartimi tapusiai mano tautos istorijai. Nes tautos atmintimi susigrąžinta praeitis nebepraeina: ji gyvena tol, kol gyvena ir tauta. Tuo pačiu gyvenu ir aš kaip asmuo, kol esu šios nuolatinės dabarties dalyvis. Mirti istoriškai galiu tik tada, kai arba mano tauta miršta, arba aš pats nutraukiu savo sąmonės ryšį su savo tautos istorija. Tuomet individualinė mano mirtis yra perdėm apimli: aš mirštu visas. Horacijaus “non omnis moriar” yra galimas tik istorijos akiratyje. 

Tautos tradicija

Šia prasme tradicijai priklauso visa, ką tauta yra sukūrusi amžių eigoje: pasakos, dainos, šokiai, dailė, žmonių santykiavimo lytys, literatūra, filosofija, religija, o svarbiausia kalba. Visa tai eina iš kartų į kartas įvairių įvairiausiais keliais. Kol tautos nemokėjo rašyti, tol savą tradiciją jos perduodavo naujosioms kartoms žodžiu. Išmokusios rašyti, jos užrašo ir pačią tradiciją bei naudoja raštą kaip perteikimo priemonę. Todėl nėra nė menkiausio reikalo naudoti bažnytinį skyrimą tradicijos nuo rašto (tradicija – Šventraštis), nes rašytiniai dalykai priklauso tautos tradicijai taip lygiai, kaip ir nerašytiniai. Be to, šiuos nerašytinius dalykus galima irgi užrašyti (muziką gaidomis), nufotografuoti (fotografija yra irgi jau raštas) ar aprašyti ir tuo būdu perduoti toliau kaip tautos palikimą. Pats perdavimo būdas čia reikšmės neturi. Čia svarbu tik, kad tautos sukurtas lobis būtų perduodamas.

Ar tėvas pasaką vaikui paseks žodžiu, ar perskaitys iš knygos, kiekvienu atveju pasaka bus perduota. Ar jaunimas dainų išmoks vakaronių metu, ar iš dainyno, kiekvienu atveju dainos bus perduotos. Galop net ir pats raštas juk yra tradicija. Senos kultūros tautos, pvz., arabai, graikai, kiniečiai, rusai, saugo savo raštą labai stropiai, nors ne sykį jis yra didžiulė kliūtis šių tautų kalboms išmokti ir tuo būdu jų kultūrai pažinti. Tradicija yra kultūros lytyse įsikūnijusi tautos patirtis; tai jos dvasia ir jos likimas. Ir ši patirtis esti perteikiama amžių eigoje vis toliau ir toliau. K.Jasperso žodžiais kalbant, ji yra tarsi kapitalas, kuris auga, kuris betgi gali būti ir eikvojamas.

O įžengti šion sritin jis gali tik įžengdamas tradicijom tautinio palikimo prasme. Mano istorija prasideda pirmuoju mano kalbos žodžiu kaip ano palikimo pirmapradžiu. Paprastai tai esti motinos vardas; motinos, kuri pagimdė mane ne tik kūniškai, bet ir istoriškai tuo, kad perteikė man galimybę paveldėti tautos palikimą, be kurio būčiau pasimetėlis savame būvyje, kai kad pasimetėlis yra žmogus, netekęs atminties. Be kultūrinio savo tautos lobio niekad negalėčiau tapti žmogumi subrendusios bei pilnutinės asmenybės prasme. Tik tada, kai dalyvauju tautos atmintyje ir kai šios atminties turinys tampa mano dvasios turtu, esu žmogus kaip istorinė būtybė, vadinasi, ne taškas srovėje, o pati ši srovė, neaprėpiamai tolima savo praeitimi ir kartu dabartinė man patikėtu savo palikimu.

Buvoti tad istoriškai reiškia būti praplėstam savu žmogiškumu tiek į nebepasiekiamą praeitį, tiek į neįžvelgiamą ateitį. Istorija suvisuotina asmenį. Kaip istorinė būtybė žmogus yra gimęs anaiptol ne tik tais ar kitais metais. Ne! Jis yra išnešiotas bei pagimdytas ilgų amžių kultūrinio vyksmo arba tradicijos. Kaip istorinė būtybė žmogus užtat nė nebuvoja tik savyje: jo būvis yra visas tautinės jo tradicijos plotas. Galop kaip istorinė būtybė žmogus nė nemiršta dingimo prasme: jis gyvena tuose, kuriems perteikė tautos palikimą, kad jį neštų toliau: savo vaikuose, savo mokiniuose, savo darbuose.

Nuotraukoje: filosofas Antanas Maceina.

(Bus daugiau)

2012.01.04


Prisijunkite prie diskusijos