Foreign Policy, remdamasi Eurasia Group, pateikia savąją versiją, kokie didžiausi pavojai tyko Žemės 2012-aisiais metais. Analitikai spėja, kad baigiasi epocha, kada tarptautines rinkas reguliavo ekonomika, o geopolitikai didelės įtakos turėjo nacionaliniai saugumo reikalai.
Dabar, po akivaizdžios finansinės griūties, Usamos bin Ladeno nužudymo ir amerikiečių karių išvedimo iš Irako pasaulis kardinaliai keičiasi. Tikėtina, jog šiais metais pasaulį labiausiai jaudins euro zonos likimas (ar nesubyrės Europos Sąjunga), kokie bus JAV ekonomikos atsigavimo tempai ir kokį vaidmenį pasauliniuose žaidimuose vaidins Kinija.
Visa tai, ką narplioja Foreign Policy ir Eurasia Group, – svarbu, aktualu. Tačiau mums labiausiai turėtų rūpėti Lietuvos bėdos ir rūpesčiai. Juolab kad lietuviškosios prognozės – greičiau pesimistinės nei optimistinės. Pesimizmo gausu visose lietuviškose srityse. Visi esame girdėję legendą apie Achilo kulną. Turėti vieną vadinamąjį “achilo kulną” – ir tai labai pavojinga. O turėti daug silpnų, lengvai pažeidžiamų vietų – dar blogiau. Deja, “achilo kulnų” mūsų valstybė turi užtektinai.
Daug kas iš mūsų matėme per LRT rodytą Ritos Miliūtės autorinę laidą “Teisė žinoti”. Apie teismų neliečiamybę tądien kalbėjo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, VU Viešosios teisės katedros vedėjas Egidijus Kūris ir Apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjas Vigintas Višinskis. Pirmieji du teisės specialistai aršiai kritikavo Seimo narį Gintarą Songailą, viešai išdrįsusį suabejoti Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimo pagrįstumu.
Šie du teisės specialistai ypač atkakliai gynė teismų neliečiamybės principus, esą teismų nepriklausomybė privalėtų būti vos ne absoliutus dalykas. Tuo tarpu laidoje dalyvavęs parlamentaras G.Songaila pateikė plačiajai visuomenei labiau suprantamą poziciją: dėl abejones sukėlusių sprendimų tiek teisėjams, tiek juos skiriančioms institucijoms derėtų bent jau pasiaiškinti. Vertėtų pateikti komentarus bent jau tais atvejais, kai visuomenėje kilusi didelė įtarimų ir nepasitenkinimo banga.
Taigi tąsyk ginčytasi dėl svarbių dalykų. Omenyje turimas Drąsiaus Kedžio dukrelės likimas: ar ji bus išplėšta iš globėjų aplinkos ir perduota negerų įtarimų paženklintai motinai. Parlamentaras G.Songaila viso labo suabejojo teisėjo V.Kondratjevo sprendimu kuo greičiau vaiką tarsi kokį daiktą perduoti biologinei motinai. Nors teismų maratonas dėl teisės auginti vaiką dar nepasibaigęs, nors lietuviškoji teisėsauga dar iki galo neišnarpliojusi garsiosios Kauno pedofilijos bylos, nors dabartiniai mergaitės globėjai – nei girtuokliai, nei asocialūs asmenys, nors nėra žinoma, kur nūnai gyvena ir kaip gyvena valstybės pareigūnų dieną naktį saugoma mergaitės motina. Galų gale visi puikiai žino, jog mergaitė jau seniai, pačiai motinai neprieštaravus, beveik trejetą metų iš eilės gyvena pas savo žuvusio tėvo senelius ir tikrai nerodo didelio noro grįžti pas mamą.
Žodžiu, tautininkas G.Songaila tikrai nieko įstatymams prieštaraujančio nepadarė – tiesiog paprašė atsakingų asmenų teisinėmis priemonėmis išsiaiškinti, ar minėtas teisėjas, paskelbdamas nuosprendį, atidžiai išnarpliojo visas susiklosčiusias aplinkybes.
O koks kilo minėtų dviejų teisės specialistų nepasitenkinimas!? Štai čia ir įžvelgiu lietuviškąjį “achilo kulną”. Kodėl lietuviškosios Temidės atstovai taip paniškai bijo padidėjusio visuomenės dėmesio ir galimų patikrinimų, jei niekada nedaro klaidų, jei priima tik pamatuotus ir sąžiningus sprendimus? Patikrinkite, išsiaiškinkite ir savo išvadas pateikite visuomenei. Kitaip tariant, surinkite duomenis, kodėl minėtas Kėdainių teismo teisėjas buvo teisus, ir pateikite tuos duomenis tiek Prezidentei, tiek Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, tiek sunerimusiai visuomenei. Tegul visuomenė pati įsitikina, kokie neva nepamatuoti ir užgaulūs buvo parlamentaro G.Songailos įtarimai. Štai ir viskas.
Tačiau tądien Lietuvos Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, padedamas VU Viešosios teisės katedros vedėjo, apie tokią galimybę net neužsiminė. Tokia galimybė jų nedomino. Jie greičiausiai net neįsivaizduoja, kad įmanomas ir toks sprendimo būdas. O juk lietuviškoji Temidė turi trūkumų. Ir rimtų trūkumų.
Tądien ponas G.Kryževičius net neužsiminė, kaip gi lietuviškoji Temidė traktuojama Strasbūro žmogaus teisių teisme. Jei būtų užsiminęs, būtų priverstas pripažinti – Strasbūro teisme lietuviškosios Temidės tarnai vertinami ne itin palankiai. Mat Lietuvos valstybė Strasbūro teismuose jau pralaimėjusi ne vieną dešimtį skandalingų bylų. Iš viso pralaimėjo jau apie šešiasdešimt bylų. O tai reiškia, kad valstybė iš biudžeto lietuviškosios Temidės tarnų neteisingai nuteistiems Lietuvos piliečiams buvo priversta išmokėti apie du milijonus litų kompensacijų už patirtą moralinę žalą ir sudarytus finansinius nepatogumus. Nejaugi šie atvejai ponui G.Kryževičiui nežinomi? O gal ir ponas E.Kūris nieko niekad negirdėjo apie Strasbūre pralaimėtas lietuviškas bylas?
Klausydamasis minėtų teisės specialistų samprotavimų susidariau įspūdį, jog Lietuvoje iš viso niekas neturi teisės komentuoti teismų sprendimų išskyrus juos pačius – teisėjus. Mat tik teisėjams įkandamos žinios, kas yra tiesa ir teisingumas.
Atvirai kalbant, klausiausi ir stebėjausi. Nejaugi Lietuvos teisėjų korpusas ėmė manyti, jog įgijo “neliečiamųjų kastos statusą”, kad be pasekmių savo uždaruose kabinetuose gali priimti kokius tik nori sprendimus? Gal gi mūsų teisėsauga pasijuto esanti aukščiau net už valstybę? Suprask, jokios atsakomybės, jokio skaidrumo, jokios kontrolės. Absoliuti laisvė.
Bet juk absoliuti laisvė be pareigos, be atsakomybės, be atskaitomybės, – blogas reiškinys. Niekur nevedantis reiškinys. Štai čia įžvelgiu dar vieną lietuviškąjį “achilo kulną”. Tik diktatoriškose valstybėse draudžiama kritikuoti teisėjus, teismų sprendimus, teisinę sąrangą. Demokratinėje valstybėje negali būti draudžiamų temų. Demokratinėje valstybėje visas temas gvildenti – galima, leistina, būtina.
Į šį mano klausimą, pateiktą po laidos, labai taikliai atsakė parlamentaras G.Songaila. Tautininko G.Songailos teigimu, “teismus ne tik galima, bet ir būtina kritikuoti”. Jis nuoširdžiai nesuprantąs, kaip galima laikytis nuostatos, kokios laikosi minėti teisininkai. Bet kokia kritika ar nuomonės pareiškimas, kartais gal ir nežinant visų faktinių aplinkybių ir egzistuojant įvairioms išlygoms, – sveikintinas dalykas. Juk viešai išguldyta nuomonė, tegul ir kritiška, negali pakenkti tiesai. Tiesa arba yra, arba jos nėra. Jeigu teismas turi galimybę ir sąlygas nustatyti tiesą, jei nuoširdžiai nori išsiaiškinti tikrąją tiesą, tai jokia kritika ir jokie komentarai nesutrukdys.
Parlamentaro G.Songailos įsitikinimu, toji laida puikiai atskleidė mūsų silpnąją pusę – išlikusį sovietinį paveldą. Lietuvoje vis dar esama žmonių, kurie atstovauja teisėsaugą remdamiesi sovietinių laikų principais. Tokių žmonių, pasak parlamentaro G.Songailos, mes neturėtume smerkti. Jie taip išmokyti, jie taip įpratę. Kitaip jie nesugeba, nemoka dirbti. Jų nuostatų nebepakeisi, jei jie patys nenori keistis. Tik keista, kai tokias nuostatas perima ir jaunesnioji karta…
Prisimindamas minėtąją LRT žurnalistės R.Miliūtės laidą įžvelgiu dar vieną lietuviškąjį “achilo kulną”. Juk toji diskusija nuo pat pradžios buvo tendencinga. Parlamentaras G.Songaila buvo priverstas ginčytis net su trimis teisėjais. Net jei turėsime omenyje, jog Apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjas V.Višinskis buvo neutralus, jėgos vis tiek buvo akivaizdžiai nelygios. Ypač turint omenyje ir laidos vedėjos R.Miliūtės laikyseną.
Jeigu parlamentarui G.Songailai tokios nepalankios sąlygos būtų sudarytos privačioje televizijoje, – negalėčiau piktintis. Privati televizija gali turėti savo poziciją, net ir tendencingą, kryptingą poziciją. Juk ji – privati. Tačiau visuomeninė LRT neturėtų elgtis taip, kaip pasielgta minėtoje laidoje “Teisė žinoti”. Mano įsitikinimu, toje laidoje privalėjo dalyvauti mažų mažiausiai du Lietuvos teismų sprendimais abejojantys asmenys. Žodžiu, anoje diskusijoje labai trūko bent vieno advokato, dalyvaujančio rezonansinėse pastarųjų metų bylose. Advokatas būtų pažėręs savų pastebėjimų apie “niekad neklystančius, visuomet tik tiesos ieškančius teisėjus”. Bet laidoje advokatų nebuvo. Tad niekaip nesuprantu, kaip galima diskutuoti teisinėmis temomis, prie diskusijų stalo nepasikviečiant nė vieno advokato?
Jeigu kai kas mano, jog teisingumo jausmas nėra toks svarbus, kaip ekonominė gerovė ir ekonominis stabilumas, – labai klysta. Lietuvoje atliekamos autoritetingos apklausos parodė, jog lietuviai iš Lietuvos bėga ne vien ekonominių sunkumų genami. Lietuvoje jie pasigenda, be kita ko, ir teisingumo. Deja, apie šį “lietuviškąjį achilo kulną” Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas neprakalbo.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.01.11
