Ką byloja apeliacinis prokurorų skundas Medininkų žudynių byloje (1)


Print

Šių metų sausio 26 dieną Lietuvos Apeliacinis teismas pradės svarstyti buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino skundą.

Buvęs Rygos omonininkas kategoriškai nesutinka su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų verdiktu, esą jis kaltas dėl Medininkų skerdynių ir todėl nusipelno pačios griežčiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos. K.Michailovas tebetvirtina neturįs nieko bendro su Medininkų posto užpuolimu ir septynių Lietuvos pareigūnų nužudymu. K.Michailovo tvirtinimu, tą lemtingąją naktį jis niekur nebuvo išvažiavęs iš tuometinės Vilniaus OMON bazės Antakalnio miškuose.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ne sykį išsamiai svarstė, kokiais įrodymais remiantis grindžiami kaltinimai buvusiam Rygos specialiosios paskirties milicijos būrio eiliniui K.Michailovui – Nikulinui. Ne sykį pabrėžėme, jog Lietuvos prokurorų Sauliaus Versecko ir Rolando Stankevičiaus surinkti įrodymai neatrodo įtikinami. Lietuvos prokuratūra neturi nė vieno konkretaus, neginčijamo, nepaneigiamo įrodymo, jog tarp Medininkų pasienio posto užpuolikų buvo ir K.Michailovas. Vaizdžiai tariant, kaltintojai remiasi vien nuojautomis, spėliojimais, prielaidomis ir niekaip nepagrindžiamomis, netiesioginėmis įslaptintų liudytojų nuogirdomis.

Šiandien, Apeliacinio teismo išvakarėse, didžiausią dėmesį sukoncentruosime ne į buvusio omonininko K.Michailovo ir jo interesus ginančių advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės apeliacinius skundus. Mūsų dėmesio centre – Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Raimondo Petrausko 2011.05.30 pasirašytas skundas “Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo”.

Suklusti verčia mažiausiai trys momentai. Pirma, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas buvusį Rygos omonininką jau nuteisė realia laisvės atėmimo bausme. Beje, pačia griežčiausia. Tuo tarpu Medininkų skerdynių aplinkybių tyrimas, tiksliau tariant – ikiteisminis tyrimas, vis dar atliekamas. Pasirodo, mūsų prokurorai vis dar kažką tiria. Ką tiria, kodėl tiria? Nejaugi dvidešimties metų laikotarpio neužteko tam, kad būtų išsklaidytos paskutinės abejonės ir netikrumai? Galų gale kaip galima teisti žmogų, jei tyrimas iki galo neužbaigtas?

Antra, buvusį Latvijos ypatingojo milicijos būrio milicininką pirmosios instancijos teismas, mūsų prokurorų prašymu, nuteisė remiantis vienais kaltinimais (tyčinis pareigūnų nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis). Šiandien gi mūsų prokurorai keičia taktiką. K.Michailovą teisti jie prašo remiantis jau kitu, griežtesniu, įstatymu. Omenyje turimas įstatymas, apibrėžiantis tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. Kitaip tariant, prokororai dabar reikalauja K.Michailovui inkriminuoti įstatymą, kuris apibrėžia nusikaltimus žmoniškumui ir kuriam netaikomi senaties terminai.

Trečia, pirmosios instancijos teismas, remiantis prokurorų apeliaciniu skundu, nepagrįstai 2011.03.28 protokoline nutartimi atmetė prašymą dėl liudytojų V.Pukenio ir G.Adiklio apklausos. Teisiamojo posėdžio metu prokuroras prašė apklausti naujus liudytojus, t.y. V.Pukenį ir G.Adiklį, kurių parodymai reikalingi patvirtinti 1992.02.14 pažymoje nurodytus duomenis apie Rygos OMON “Delta – 1” ir “Delta – 2” grupių sudėtį, apie Rygos OMON pasigamintus šviesaus metalo spalvos garso slopintuvus, kitas pažymoje nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliaciniame prokurorų skunde teigiama, kad 1992.02.14 dienos “pažymoje esantys duomenys yra reikšmingi šiai bylai”. Bet tada leiskite retoriškai paklausti, kas gi mūsų prokurorams trukdė V.Pukenio ir G.Adiklio pažyma susidomėti ne 2011-aisiais metais, o gerokai anksčiau? Sakykim, prieš dešimt ar penkiolika metų?

Apeliaciniame prokurorų skunde esama ir daugiau suklusti verčiančių prašymų. Pavyzdžiui, skunde rašoma: “Rygos OMONas ir betarpiškai pats kaltinamasis K.Michailovs vykdė TSRS valstybės ir jos organizacijų – TSKP, TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos Ypatingos paskirties milicijos būrio politiką jėga nuversti teisėtas Lietuvos ir Latvijos valstybių valdžias, grąžinti Lietuvą ir Latviją į TSRS sudėtį ir siekiant šių tikslų dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančius Lietuvos ir Latvijos valdžios atstovus, kitus Lietuvos ir Latvijos valstybėms lojalius civilius.” Šis ilgokas sakinys palydimas tokiu prokurorų komentaru: “apeliacinio skundo nagrinėjimo metu šias aplinkybes reikėtų papildomai ištirti ir įvertinti atliekant papildomą įrodymų tyrimą”. Belieka gūžčioti pečiais: vadinasi, šios aplinkybės dar neištirtos? Kodėl per dvidešimt metų mūsų profesionaliausieji prokurorai jų nuodugniai neištyrė?

Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R.Petrausko pasirašytame apeliaciniame skunde aptikau ir štai tokią frazę: “atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis LR BPK 256 str. 1 d., turėtų būti pakeistos kaltinimo faktinės aplinkybės iš esmės skirtingomis, o taip pat pakeistas veikos kvalifikavimas, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką”. Tokie kūlversčiai neturėtų stebinti, jei buvęs Rygos omonininkas K.Michailovas dar nebūtų nuteistas. Bet jis pirmosios instancijos teismo jau pasmerktas. Jis jau ketverius metus kali Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Ar demokratinėje valstybėje įmanomi tokie dyvai: žmogus pirmiausiai nuteisiamas pagal vieną įstatymą, paskui prokurorai netikėtai persigalvoja, ir kaltinamasis teisiamas jau pagal kitokį įstatymą? 

O dabar susimąstykime, ką galėtų byloti apeliacinis prokurorų skundas? Ar tik prokurorai, reikalaudami žūtbūt apklausti V.Pukenį ir G.Adiklį, nepripažįsta, kad byloje, be šių buvusių operatyvininkų pažymų, nėra jokių kitų Konstantino kaltės įrodymų? Juk tuo metu visoje SSRS teritorijoje galiojo vieninga sistema. Jei Rygos OMON turėjo “Delta” būrį, tai tokią pat “Delta” būrį turėjo ir Vilniaus OMON. Kitaip tariant, tokių kuopų uždaviniai, tikslai, sudėtis ir pavaldumas buvo identiški tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tiek ir Tadžikistane ar Gruzijoje. Apie tai yra tvirtinęs Erikas Kaliačius, Lietuvos OMON daliniui vadovavęs iki skilimo (po skilimo E.Kaliačius perėjo į Lietuvos pusę). Bet jei prokurorai siekia apklausti šiuos buvusius operatyvininkus, vadinasi, jie neturi užtektinai patikimų žinių apie “Delta” būrio, kurioje tarnavo K.Michailovas, tikslus, uždavinius, pavaldumą ir funkcijas? Ir vis tiek reikalavo K.Michailovą nuteisti pačia griežčiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos?

Prokurorų apeliacinis skundas taip pat byloja, kad liudytojų parodymų pagarsinimas teisme jų betarpiškai neapklausiant nėra pakankamas pagrindas kaltinamojo nuosprendžio skelbimui. Mat popieriuje užfiksuoti liudijimai kartais gerokai skiriasi nuo žodinių parodymų, išdėstytų teismo salėje betarpiškos apklausos metu. O tokių atvejų nagrinėjant K.Michailovo bylą Vilniaus apygardos teisme buvo ne vienas.

Beje, beveik trejetą metų trukusio teismo proceso metu K.Michailovo interesus ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė ne sykį prašė teismo atkreipti dėmesį į tas aplinkybes, kurias dabar apeliaciniame skunde pripažįsta pati prokuratūra.

Atidžiai skaitant apeliacinį prokurorų skundą taip pat susidaro įspūdis, kad jie supranta, jog Medininkų skerdynių byla nėra iki galo deramai išnarpliota. Todėl jie imasi visų įmanomų priemonių, kad išvengtų galimos šios bylos revizijos arba bent jau ją atitolintų neribotam laikotarpiui. Mat revizijos metu gali paaiškėti, kas ir kodėl šį tyrimą galimai vilkino, arba kodėl nenorėjo tirti ir kitų versijų, visą dėmesį sukoncentruodami tik į Rygos OMON dalinį.

Šiandien galima tvirtinti, jog Lietuvos generalinė prokuratūra nuodugniai neištyrė Medininkų skerdynių bylos, nes iki šiol tebeatlieka ikiteisminį tyrimą. Prokurorai ne šiaip sau siekia perkvalifikuoti kaltinimus K.Michailovui pagal kitą – 100-ąjį – straipsnį. Oficialus 100-ojo straipsnio pavadinimas – tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis. Mums labiau įprastas kitas šio straipsnio pavadinimas – nusikaltimai žmoniškumui. Taigi apeliaciniu skundu prokurorai prašo ištirti ir įvertinti naujas aplinkybes ir jas pakeisti skirtingomis, t.y. kitomis, negu tos, kurios buvo išnagrinėtos teisme, priėmusiame konkretų kaltinamąjį nuosprendį. Ką toks žingsnis galėtų byloti? Jog Medininkų žudynių byla bus nagrinėjama iš naujo, nuo pat pradžių?

Prokurorų prašymas perkvalifikuoti Medininkų žudynes iš tyčinio nužudymo į nusikaltimą žmoniškumui kelia abejonių štai dėl kokios priežasties. 100-ojo straipsnio, jeigu esame teisinė valstybė, negalima ir teisiškai neįmanoma pritaikyti Medininkų įvykiams. 1993-aisiais metais keliolika įtakingų demokratinių pasaulio valstybių įsteigė Romos baudžiamąjį tribunolą ir patvirtino jo statutą. Šio statuto 7-asis straipsnis nustato ir įtvirtina baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui (Crimes against Humanity).

Dėl šio nusikaltimo pavojingumo ir masinio paplitimo buvo nuspręsta įstatymui netaikyti jokių senaties terminų. Tačiau Romos baudžiamojo tribunolo statute įtvirtinta nekintama ir neatšaukiama nuostata, jog atsakomybė už šį nusikaltimą nėra ir negali būti taikoma nusikaltimams, padarytiems iki šio statuto priėmimo. Kitaip tariant – iki 1993 metų. Taigi šio įstatymo, jeigu esame teisę gerbianti valstybė, negalime pritaikyti Medininkų žudikams. Medininkų postas buvo užpultas anksčiau nei įsigaliojo Romos baudžiamojo tribunolo statutas.

Be to, Lietuva pasirašė šią sutartį ne iš karto, o po penkerių metų – tik 1998-aisiais metais. Galų gale šį tarptautinį susitarimą atitinkantis straipsnis mūsų baudžiamąjame kodekse atsirado tik 2003 metų vasarą. O tai reiškia, kad šis straipsnis Lietuvoje gali būti taikomas tik nusikaltimams, padarytiems ne anksčiau kaip 2003-iųjų vidurys. Regis, viskas akivaizdu ir aišku.

Tačiau ir čia neapsieita be intrigų. 2011 metų vasario 28 dieną Vilniaus apygardos teismas baigė šią bylą nagrinėti iš esmės. Visas 2011-ųjų kovo mėnuo prabėgo svarstant K.Michailovo advokatų prašymus. Tų pačių metų kovo 30-ąją prokurorai pradeda skaityti kaltinamąją kalbą. Maždaug tuo pačiu metu mūsų Seimas (kovo 22-oji) pakeičia BK 100-ojo straipsnio redakciją bei BPK 3-iojo straipsnio 3-ąją dalį. Vaizdžiai tariant, šis žingsnis sudaro teisinį pagrindą K.Michailovui inkriminuotą veiką pakeisti į sunkesnį nusikaltimą išvengiant senaties terminų. Dar tiksliau tariant, išgalvojamas “teisinis pagrindas”, kaip įstatymui pritaikyti grįžtamąją galią.

Šie sutapimai kelia rimtų įtarimų. Gal minėtos teisinės redakcijos priimtos taikant jas specialiai Medininkų žudynių bylai? Kodėl šie pakeitimai mūsų įstatymuose atsirado prieš pat skelbiant nuosprendį? Kodėl mūsų prokuratūra iš karto nekaltino Konstantino Michailovo būtent pagal straipsnį, kuriam netaikomi senaties terminai? O gal tai reiškia, kad ir aukščiausieji šalies vadovai, ir teisėsaugos atstovai žinojo, jog Medininkų žudynių bylos tyrimas, nieko nekeičiant, patirs krachą? O jei taip, vadinasi, politikai norom nenorom savo veikla bandė įtakoti teismų darbą?

Vardan ko ir kieno interesų labui Lietuvos valstybė ryžosi abejotinam žingsniui – nepaisyti 1998-aisiais metais jos pačios ratifikuotos tarptautinės sutarties? Ką tokiu savo elgesiu ji bando nuslėpti nuo Lietuvos visuomenės?

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.

(Bus daugiau)

2012.01.11


Prisijunkite prie diskusijos