Labai norėtųsi pateikti džiugių, viltingų žinių. Bet tokių žinių, mano supratimu, ir vėl nėra. Lietuvos teisėsauga Sausio 13-osios žudynių byloje dėlioja akcentus taip, kad buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas liktų … nuošalyje. Nei sulaukęs įtarimų, nei apklaustas, nei teisiamas už akių.
Versiją, esą byla Lietuvoje konstruojama būtent taip, kad Gorbis oficialiai liktų „niekuo dėtas dėl 1991-ųjų sausio mėnesio žudynių Vilniuje“, – LRT laidoje „Teisė žinoti“ rugpjūčio 24-ąją iškėlė prof. Vytautas Landsbergis. Šiandien ši versija ryškėja. Lietuvos Generalinė prokuratūra teismui teikia bylos medžiagą, kurioje Gorbis neįvardintas nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju. Mūsų prokurorai skėsčioja rankomis – pritrūko įrodymų. Prof. V.Landsbergis kaltina prokurorus deramai neatlikus savo pareigos.
Prof. V.Landsbergis nėra neklystantis. Bet šį sykį jis teisus. Būtų keista neigti, jog nėra įtakingų jėgų, besirūpinančių Gorbio kaip sovietų imperijos diktatoriaus ramybe. Jeigu oficialūs kaltinimai nepateikiami sovietų imperijos vadovui, vadinasi, ir pati sovietų imperija tampa tarsi gražesnė, švaresnė, baltesnė…
Kad Vakaruose esama kvailų, primityvių, ciniškų europiečių, kurie nuoširdžiai dievina besivienijančios Vokietijos kraujuose paskandinti tiesiog nebepajėgusį Gorbačiovą, – akivaizdu. Dvigubus standartus pamėgusiems europiečiams nusispjauti, kad Vokietijai susivienyti netrukdžiusio Gorbio rankos vis tik kruvinos. Jei kraujas nepralietas Vokietijoje, tai dar nereiškia, kad jis nepralietas Azerbaidžano, Gruzijos ir Lietuvos sostinėse.
Deja, vienybė Europos Sąjungoje – retenybė. Tikriausiai suprantame, kodėl Europa gali likt nepatenkinta Lietuvai įvardinus Gorbį atsakingu už „karo nusikaltimus arba nusikaltimus žmoniškumui“. Kvailiais pasirodytų esą tie, kurie kaidase į Gorbio rankas brukte bruko taikos premijas. O jei žvelgsime dar giliau, tai Europoje iki šiol apstu puikiai užsimaskavusių Rusijos įtakos agentų, kurie akcentus dėlioja taip, kaip naudinga imperinę politiką tęsiančiam Kremliui.
Iš kur galiu žinoti apie Vokietijoje be didelio vargo plušančius Rusijos įtakos agentus? Tai kad Vokietijos slaptoji tarnyba BND demaskuoja tik tuos, kurie talkina JAV slaptosioms tarnyboms. Apie tai apstu viešų pranešimų pačiuose įvairiausiuose leidiniuose.
Prisimikime kad ir 2014-aisiais į dienos šviesą iškilusią Markuso R. bylą. Šis BND darbuotojas bendradarbiavo su JAV slaptosiomis tarnybomis. Vokietijos teisėsauga jį persekiojo, teisė, pasmerkė. Vokietijos politikai garsiai piktinosi, kodėl amerikiečių žvalgai slapta klausosi jų telefoninių pokalbių.
Gal ir teisingai pasielgė tvarką mėgstantys vokiečiai. Oficialiai – vokiečiai teisūs. Bet juk oficialusis Vašingtonas nėra Vokietijos priešas. Amerika – Vokietijos partneris. Tikras, rimtas, galingas partneris. Tik Amerikos globojama ir saugoma Vokietija – įtakinga valstybė. Nusisuktų amerikiečiai nuo Vokietijos, pažiūrėčiau, kas liktų iš vokiškos didybės, racionalumo, tvarkos ir darbštumo? Jei ne oficialusis Vašingtonas, Vokietija greičiausiai taptų Rusijos pastumdėle. Todėl gaudydami šalyje dirbančius amerikiečių žvalgus vokiečiai elgiasi kvailai.
Geriau jau gaudytų rusų šnipus. Beje, kiek BND per pastaruosius metus demaskavo Kremliaus atsiųstų arba Kremliaus vietoje užverbuotų įtakos agentų? Kiek užfiksuota atvejų, kada Vokietijos politikų telefoninius pokalius užrašo Rusijos slaptosios tarnybos? Nė vieno. Norite pasakyti, jog rusų žvalgybos nesiklauso vokiečių politikų telefoninių pokalbių? Štai kodėl Vokietijos laikysena – sveiku protu nesuvokiama.
Beje, vokiškos nuotaikos – ne mūsų nuotaikos. Juolab kad ir vokiškoje erdvėje esama prablaivėjimų. Štai įtakingas vokiečių leidinys „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ paskelbė publikaciją, kur Rusiją įvardijo „kiaule, ėdančia savo vaikus“.
Tačiau mums, lietuviams, labiausiai turėtų rūpėti, kodėl mūsų pačių šalyje tiek daug nenoro bent jau simboliškai įvardinti Gorbačiovo klystkelius.
Priežastys – tikriausiai tos pačios kaip ir Vokietijoje.
Štai Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigia, jog Vilniuje neturėtų būti Maskvos prekybų namų, kol Maskvoje įstrigęs Vilniaus namų projektas. Teisinga, sveikintina mero pozicija. Kol Rusija trukdo mums atidaryti lietuviškus namus Maskvoje, tol mes trukdykime Vilniuje atidaryti rusiškus namus. Maskvos namai neturėtų praverti durų anksčiau už Vilniaus namus Maskvoje.
Bet jeigu kalbėtume itin pragmatiškai, tai Maskvos prekybos namų įkūrimas Vilniuje – akivaizdi lietuviškų interesų išdavystė. Bent jau tol, kol Kremlius žvangina ginklais bei traktoriais demonstratyviai traiško lietuviškus sūrius. Juk Maskvos prekybos namai Vilniuje bus Rusijos išnaudoti ne vien doriems tikslams. Maskvos prekybos namus Lietuvos sostinėje Rusija išnaudos ir kaip šnipinėjimo placdarmą. Ar Lietuvos slaptosios tarnybos pajėgs kontroliuoti, kas iš tiesų dedasi to pastato kabinetuose ir koridoriuose? Ar tie, kurie leido Rusijai kurti prekybos namus Vilniuje, pasiteiravo VSD vadovų nuomonės apie iškilsiančias saugumo problemas?
Štai Rusijos slaptosios tarnybos lietuviškąjį analogą Maskvoje sugebės deramai prižiūrėti. Ten mes būsime permatomi tarsi rentgeno kabinete. Vaizdžiai tariant, Maskvoje mes būsime filmuojami net tualetuose. Tad bejėgiai būsime ir ten, Maskvoje, ir čia, Vilniuje.
Ką daryti, kad nebūtume bejėgiai? Nesielgti taip, kaip elgiasi, pavyzdžiui, LRT žurnalistas Andrius Tapinas, vadovaujantis laidai „Pinigų karta“. Neseniai portale delfi.lt jis parašė straipsnį „Maža ciniko ir egoisto išpažintis“. Taigi ten rašoma: „Valstybės ateitis man rūpi tiek, kiek joje bus gera gyventi man ir mano artimiausiems žmonėms, mano vaikams ir anūkams…“
Jeigu mus tik tiek tereikia, tai Lietuvos tikrai greitai nebeliks…
2015.09.01; 08:31
