Skelbiame Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje “Metai” (2009 metų spalio mėn.) išspausdinto humanitarinių mokslų daktaro, docento, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedėjo Jono Balčiaus straipsnio “Quo vadis? Etika, demokratija bei sistemų teorija” paskutinę trečiąją ištrauką. Antraštė – mūsų.
1918-1940 m. laikotarpiu visos šios lietuvių būdo, charakterio ypatybės lėmė tai, jog Lietuvos kariuomenė, priešingai negu, tarkime, ne ką daugiau gyventojų turinti Suomija, neiššovus ne vieno šūvio, turėjusio bent jau simboliškai pasmerkti – gėdos ženklu paženklinti ir pačią šią klastingiausią ir negarbingiausią sovietų užmačią, ir vėl nuolankiai nulenkė galvą prieš patį baisiausią Lietuvos istorijoje priešą! Ir atsitiko vėl maždaug taip pat, kaip ir Jogailos vedybinio sandorio su Jadvyga atveju – laimėjo nebent tik generolas V. Vitkauskas – buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.
Beje, Lietuvos tarybinėje enciklopedijoje labai detaliai išvardijama kokiomis malonėmis šį lietuvių tautos išdaviką sovietiniai okupantai buvo apipylę: ,,1940.VI parėmė Lietuvoje prasidėjusią socialistinę revoliuciją. 1940.VI – VII Liaudies vyriausybės krašto apsaugos ministras. Kaip Liaudies seimo įgaliotosios komisijos narys dalyvavo TSRS AT VI nepaprastojoje sesijoje( ta komisija įteikė TSRS Aukšč. Tarybai seimo rezoliuciją – prašymą priimti LTSR į TSRS). 1940.VII Lietuvos liaudies kariuomenės, 1940.VIII – 1941.VI Raud. Armijos 29 teritorinio korpuso vadas; generolas leitenantas (1940). 1942 – 45 dėstė Maskvos karo akademijoje. 1946 – 50 – Kauno un-te. 1950 – 54 Kauno politechn. in-to kar. katedros viršininkas. 1941 – 54 TSRS AT, 1955 – 63 LTSR AT deputatas“13
Dėl to turbūt neturėtumėm pykti, kai ir dabartiniai mūsų sąjungininkai bei partneriai iš atitinkamų ES ir NATO institucijų retkarčiais paklausia: o jūs, lietuviai, ar savo Tėvynę ginsite?
Ir iš tikrųjų: net ir nesant nė menkiausios galimybės nugalėti ar bent kiek reikšmingiau okupantui pasipriešinti, tautinės valstybės kariuomenė privalo tai daryti, nes tai išplaukia ne iš militarinio, ekonominio ar dar kokio nors tikslingumo, o dėl pačios šios barbariškai okupuojamos tautos išlikimo, josios dorovinio, vertybinio suinteresuotumo, jeigu visa tai šiai tautai ta josios nepriklausomybė ir laisvė ką nors reiškia!
Kitaip tariant, ir šią pastarąją Lietuvos okupaciją istoriniu ir sistemų teorijos požiūriu vertinant galima tarti, jog 1918 – 1940 m. Lietuvos Respublika, kaip ir čia jau aptartoji Abiejų tautų respublika, iš tikrųjų nebuvo visavertis politinis teritorinis darinys. O nebuvo kaip tik ne dėl to, jog buvo okupuota, o kaip tik priešingai – kaip, kokiu būdu tai buvo padaryta. Juk akivaizdu, jog bet kuri – didelės ar mažos – tautos kariuomenė, susidūrusi akis į akį nors ir šimtus kartų už ją galingesniu priešu, privalo stoti su juo į žūtbūtinį mūšį už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ! Prie6ingu atveju – kodėl ir kam ji apskritai visą tą visą laiką buvo kuriama, ginkluojama ir apmokoma? Juk negalėjo būti taip, jog visi šie tikrai nemenki pinigai jai apginkluoti ir mokyti buvo leidžiami tik krašto politikų ar generolų įsivaizduojamam konfliktui su latviais išvengti?
Pastarasis – 1990 – 2009 metus apimantis – mūsų nepriklausomybės laikotarpis taip pat jau turi savąjį Kaino ženklą!
Tasai ženklas – tai tuoj po antrosios mūsų nepriklausomybės paskelbimo prasidėjęs ,,sklypų skraidymas“, kitaip tariant, – administracinis dar iš tarpukario laikų tėvų ir protėvių turėtų sklypų perkėlinėjimas iš vieno Lietuvos krašto į kitą.
Pavyzdžiui, jeigu jūsų tėvai, seneliai ar kiti giminaičiai Pabradėje tarpukariu turėjo nors ir 60 arų sklypą, o jūs sumanėte jį ,,persikelti“ prie Vilniaus, Kauno, Palangos ar į kitas garsiąsias Lietuvos kurortines vietoves – Nidą bei Juodkrantę, tai jūs galėjote tai padaryti. Na, o jeigu esate ar buvote dar ir pakankamai reikšminga politinė figūra, tai – kas gali paneigti tokią galimybę – net ir jį pasididinti?
Tuo tarpu pagal tradicinę, tūkstantmečiais Europoje galiojusią nekilnojamosios nuosavybės sampratą, jūs būtumėte turėjęs ar turėjusi parduoti šį Pabradėje tėvų ar giminaičių valdytąjį sklypą už tą pinigų sumą, kurią jums sutiktų sumokėti to sklypo pirkėjas. Tuomet už šį sklypą pardavus gautą pinigų sumą jūs jau galite pretenduoti į nusižiūrėtąjį ir jums patikusį sklypą Palangoje, Juodkrantėje arba Nidoje. Akivaizdu, kad pastaruoju atveju jūs visur, visada ir, be abejo, neišvengiamai susidursite su visuotinai ištisus tūkstantmečius Europos ekonomikoje galiojančia ir dėl to visada ir nekilnojamąjį turtą liečiančia paklausos ir pasiūlos santykio, arba, kitais žodžiais tariant, visada realaus kainų skirtumo problema.
Kitaip tariant, tokio paties dydžio sklypo kaina Pabradėje ir jo kaina minėtose kurortinėse vietovėje visada bus skirtinga, o tai visada reiškia ir įprasmina ne ką nors kita, kaip tik tų dviejų vienodo dydžio sklypų paklausos ir pasiūlos santykio skirtumą, įvardijamą ne politinėmis administracinėmis to ar kito asmens privilegijomis, o pinigais!
Deja, privalomuosius marksizmo-leninizmo kursus dar sovietmečiu lankę mūsų tautinio atgimimo vadai irgi pasirodė esą ne iš kelmo spirti: jie juk taip pat ne vien tik iš ,,teorijos“, bet ir iš ,,praktikos“ žinojo, ką su vadinamąja privatine, t. y. tiek su kilnojamąja, tiek ir su nekilnojama nuosavybe įmanoma ir galima daryti!
Ir jie tai padarė – ir padarė tai savo pačių labui, nors atkurtosios Lietuvos konstitucijoje jau buvo įtvirtintas ir vadinamasis nuosavybės šventumo, neliečiamumo principas.
Tai, be abejo, buvo ir simbolinis, visos posovietinės, gerokai sutrikusioS ir pasimetusios poimperinės nomenklatūros taip ilgai ir nekantriai lauktas ženklas,skelbęs, jog per visas šias pervartas ir revoliucijas iš tikrųjų pasikeitė tiktai ideologija, tuo tarpu pamatinis, bet kurios ideologinės prigimties totalitarizmo, kaip politinės ir administracinės valdininkijos viešpatavimo visuomenėje ir visuomenei principas išliko nepakitęs.
O šis ženklas kaip tik ir skelbė, jog pamatinė politinio administracinio visuomenės valdymo bei jai viešpatavimo norma – jos genomas, struktūrinė matrica, garantuojanti lygesnių už lygius egzistavimą, išlieka!
Tai reiškė, jog garsusis, dar G. Orvello suformuluotasis, visų nedemokratinių, o ypač totalitarinių, visuomenių visaip kultivuojamas, palaikomas, puoselėjamas, ginamas, politiškai, teisiškai ir ideologiškai atstovaujamas lygesnių už lygius principas Lietuvoje ne tiktai išlieka, bet ir toliau sėkmingai, kaip tikra vėžinė, kancerogeninė ląstelė neišnaikinamai dauginasi bei ir plėtojasi. Tiesa, atsižvelgiant į aplinkybes, šis politinio ir administracinio valstybinės biurokratijos visuomenėje viešpatavimo genomas be paliovos ideologiškai mutuoja, tačiau niekur ir niekada struktūriškai, o tiktai ideologiškai. Dėl tos pačios priežasties ir visą šią nepriklausomos Lietuvos valdininkiją tikslinga būtų apibrėžti bei įvardinti kaip tautinę nomenklatūrą.
Tai reikštų, jog tauta supranta, kad tolimesnis tautinės nomenklatūros mūsų krašte viešpatavimas iš tikrųjų reiškia ne ideologiškai – rėksmingai per iškilmingus seimo posėdžius ar jubiliejus ,,karštai ginamą“ ar žodžiais atstovaujamą ,,krašto suklestėjimą“, o tiktai jo pražūtį – pagal analogiją su buvusia ,,šlovingąja“ Sovietų Sąjunga.
Būtent dėl tos pačios priežasties ir po dvidešimties metų mūsų visuomenę tebekamuoja visi iki šio nenudirbti šios tautinės nomenklatūros nenudirbti darbai. Totalinė visų ką tik atsikūrusios valstybės administracinių struktūrų resovietizacija bei replikacija, pasireiškusi kiekybiškai ir kokybiškai nevaldoma visų valstybės valdymo struktūrų biurokratizacija, lėmė tai, jog ir dar po dvidešimties metų nuo pastarosios nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą vis dar tebepurtys ir tebekankins tie patys doroviniai, politiniai, socialiniai ir struktūriniai negalavimai, t. y. niekaip nenudirbami, neužbaigiami, tiesiogiai su mūsų egzistavimu ir išlikimu susiję pamatiniai socialinio teisingumo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, nuosavybės gražinimo, sveikatos apsaugos, pensijų reformos, gimstamumo, išvirtusio į latentinę demografinę katastrofą, darbai bei rūpesčiai.
Taip yra ir taip bus dėl to, jog tautinė, lygiai kaip ir buvusioji sovietinė, nomenklatūra į savo buvimą valdžioje visur ir visada žiūri ne kaip į pasiaukojamą pareigą tautai ir valstybei, o tik kaip į galimybę prabangiai, patogiai ir sočiai pagyventi.
Visa tai mums, kaip, beje, ir rusams, ne tiktai tautiškai būdinga – tai mūsų kraujyje . Bent jau nuo šešiolikto amžiaus, t. y. nuo M. Lietuvio raštiškai ir istoriškai paliudytų Abiejų tautų respublikos garantuotų auksinių bajorų laisvių ir privilegijų laikų.
Visa tai ši mūsų tautinė nomenklatūra kaip tik aktyviai ir praktikuoja – girtaudama ir kyšininkaudama, ištvirkaudama ir riedamasi tarpusavyje, tačiau neužmiršdama vis labiau ir vis ryžtingiau uzurpuoti ir biurokratizmuoti ir visą šį jos valdomos visuomenės savarankiškumq, iniciatyvumą bei kūrybinį entuziazmą!
Dėl tos pačios priežasties kilo katastrofiškus mastus (buvusio Klaipėdos un-to rektoriaus prof. S. Vaitiekūno manymu – nuo šešių šimtų tūkstančių iki milijono) pasiekė ir mūsų tautiečių emigracija į visus įmanomus užsienius. Beje, tai kartu ir bene patikimiausias statistinis rodiklis apie tokios santvarkos tinkamumą, t. y. apie josios demokratiškumą, ekonominį, socialinį, kultūrinį gyvybingumą, perspektyvumą ir t. t. ,,Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų vadybininkė Ieva Būdvytytė svarsto, kad į Lietuvą emigrantai negrįžta dėl valdžios politikos, kurią atidžiai stebi. Ji neskatina žmonių grįžti, priešingai – katiną išvykti. Dalis tikrai lieka užsienyje dėl didesnių pašalpų ir kitų socialinių garantijų, kiti ten tikisi greitesnio ekonomikos atsigavimo. Iš tiesų Lietuvoje taip sukilus kainoms iš bedarbio pašalpos pragyventi neįmanoma, o kitose šalyse – galima. Manau, nemažai emigravusių lietuvių yra nusivylę valdžios požiūriu į paprastą pilietį“14.
Na, o štai kaip jau dvidešimt metų tebetrunkančią Lietuvos demografinę padėtį apibūdina, pavyzdžiui, toks laikraštis kaip Atgimimas: ,,Lenkijoje 2008-aisiais, palyginti su 2007- aisiais, gyventojų 20 tūkst. Padaugėjo. Lietuvoje, galima būtų liūdnai pridėti ,,kaip visada“ , 16 tūkst. sumažėjo“15.
Generolas J. Kronkaitis, dalyvaudamas Baltijos televizijos organizuotuose debatuose naujojo Lietuvos prezidento rinkimų proga, pabrėžė, kad, jo nuomone, žmogus apskritai galįs labai daug ką iškęsti, tačiau visada sunkiausiai jam yra pakeliama socialinė ir dorovinė neteisybė, kai, tarkime, ekonominės krizės metu visa visuomenė raginama ,,susiveržti diržus“, tuo tarpu, pavyzdžiui, Seimo funkcionieriai – vien tik išvadinamųjų ,,kanceliarinėms išlaidoms skirtų pinigų“ sugeba nusipirkti bangiausius automobilius!
Apibendrinant visa tai, apie ką čia buvo kalbėta, galime tarti, kad tai, kas, pavyzdžiui, dar taip neseniai iki pamatų sudrebino seniausią pasaulyje demokratinę instituciją – Didžiosios Britanijos parlamentą, Lietuvos parlamentarams galėtų prisisapnuoti nebent fantastiškiausiame košmare. Užtat atvirkštinis variantas – Didžiosios Britanijos parlamento langų daužymas, tampantis įprastu reiškiniu beveik visose vadinamose ,,posovietinėse demokratijose“, Anglijoje lygiai tiek pat įmanomas kaip ir marsiečių invazija. Tuo, beje, šios demokratijos kaip tik ir skiriasi.
Todėl, kad ir kaip tai atrodytų keista, visada nejaukiai pasijuntu išgirdęs, jog kas jau kas, o lietuviai, tai jau tikrų tikriausi europiečiai: ir katalikai, ir gyvena geografiniame Europos centre .
Nepaisant to, lygiai taip pat teisinga ir pagrįsta būtų tvirtinti, jog mes esame ir tikrų tikriausi marsiečiai, kadangi tautos, etnoso europietiškumą konkrečiu atveju lemia ne religija ir ne gyvenamoji geografinė padėtis, o josios gebėjimas europietiškai tvarkytis.
Šia prasme per visą savo istoriją mes iš tikrųjų niekada taip ir neįstengėme nei joje būti, nei išlikti. O nesugebėjome dėl to, jog, matyt, ir iš tikrųjų mūsų valdžia niekada nežinojo, o gal ir nemanė, jog dar garsiojo Cicerono suformuluoto tautos išlikimo principo: salus populi suprema lex esto* nesilaikymas, pražudęs romėnus,mums nieko nereiškia ir yra neaktualus. Pražudęs dėl to, kad šiam pirmajam principui salus populi dėl nepakenčiamų Romos imperijos vėlyvajam laikotarpiui būdingų ekonominių ir politinių sąlygų, masiškai buvo pradėta vadovautis dar nuo Cicerono laikų žinomu principu: ubi bene, ibi patria – kur gerai, ten ir tėvynė. Atrodo, kad šiuo keliu kaip tik ir žengiama.
Kaip tik dėl to ir esu linkęs manyti, jog mūsų tautinė nomenklatūra visada žinojo, ką daro ir darė tai nuosekliai bei tikslingai – ir ne tik pagal sovietines, bet ir pagal dar XVI a. susiformavusias ,,bajorų respublikos“ dorovines, politines tradicijas. Dėl tos pačios priežasties Lietuvos, be čia jau minėtųjų, lietuvių jau padarytų ,,istorinių atradimų“ laukia dar vienas Europos ir pasaulio istorijoje precedento neturintis: visiškas Lietuvos išsivaikščiojimas po visas pasaulio emigracijas – ir būtent tada, kai ji, atrodytų, pasiekė dar vieną, sovietmečiu taip ilgai ir taip aistringai svajotąją savo politinę nepriklausomybę!
Tačiau kur, kaip ir kada, t. y. kurioje iš milijardų galimų, vadinamų virtualiomis, visatų turėtų egzistuoti po visus šio pasaulio žemynus išsivaikščiojusi Lietuva?
Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius Jonas Balčius.
2009.10.31
