1968-ieji metai įėjo į pasaulio istoriją gausybe įvairių sąjūdžių: antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt.
Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų, tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje „Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų“ išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudi Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.
Kuo Vokietijos Studentų revoliucija skyrėsi nuo visų kitų? Daugelis istorikų šiandien yra tos nuomonės, kad studentų sąjūdis buvo riksmas, protestas dėl tėvų tylėjimo, dėl vengimo kalbėti apie nacionalsocializmo laikus. Jaunajai kartai atrodė, kad praėjus 23 metams po karo Vokietija yra soti ir labai patenkinta savimi. Dėl silpnos parlamentinės opozicijos studentai, intelektualai ir menininkai įkūrė Neparlamentinę opoziciją. Jos nariai aktyviai reiškėsi vidaus ir užsienio politikos klausimais.
Šiame straipsnyje apsiribosime tik kai kuriais vidaus politikos aspektais, kurie neminimi lietuviškoje Vikipedijoje.
Jaunųjų „sąjūdininkų“ nuomone, visuomeninėje politinėje Vakarų Vokietijos sistemoje ir įstaigose buvo labai daug buvusių nacių veikėjų, todėl jie pradėjo vadinamąjį „ilgąjį žygį per valdžios įstaigas“, reikalaudami, kad tuos veikėjus pakeistų jaunais žmonėmis iš jų gretų – tik tada būsią galima įgyvendinti tikras reformas.
Tos Neparlamentinės opozicijos nariai, vėliau – Studentų revoliucijos dalyviai, paskelbė kovą oficialiems autoritetams mokyklose, universitetuose, teismuose, net namie – jie reikalavo, kad būtų viešai įvertinta rudoji nacionalsocialistinė praeitis. Kelis metus Vokietijos spaudoje mirgėjo straipsniai, kuriuose buvo jaudinančių pasakojimų, kaip suaugę vaikai ar vaikaičiai, sužinoję tiesą apie nacistinę tėvų ar senelių praeitų, atsisakydavo palikimo, jaunuoliai atgailaudami vykdavo slaugyti koncentracijos stovyklas ar getus išgyvenusius ligotus žmones.
Vokiškuose portaluose gausu medžiagos, kaip žymių nacionalsocialistų veikėjų vaikai iki šiol kenčia dėl kaltės už savo tėvus. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra 1946 m. mirties bausme nuteisto buvusio Lenkijos generalinio gubernatoriaus Hanso Franko sūnus Niklas, žinomas žurnalistas ir rašytojas (gim. 1939). Vaikystėje jis žaisdavo Vavelio pilyje, buvo lyg ir „mažasis Lenkijos princas“. Bet Niklasui Frankui šiandien nėra malonu prisiminti vaikystės aplinką, nes jam gėda dėl to, kas nacių okupacijos metais vyko Lenkijoje, kad jo tėvo sąžinę slėgė šešių milijonų lenkų ir žydų žūtis, nors jo tėvas savo rankomis nežudė nei lenkų, nei žydų, pats buvo žinomo žydų kilmės teisininko Karlo Franko sūnus.
Niklas Frankas 1987 m. parašė romaną „Tėvas. Sąskaitų suvedimas“, kuriame su negailestingu atvirumu rašė apie nusikalstamą tėvo veiklą. Niklas buvo negailestingas ir motinos atminimui, jai skyrė knygą „Mano vokietė mama“.
O kaip dėl tėvų ar senelių, stambaus kalibro sovietinių kolaborantų, nusikalstamos veiklos „atgailaujama“ Lietuvoje? Neteko girdėti, kad kas nors būtų atsisakęs paveldėto namo ar buto ar būtų nuėjęs slaugyti neįgalių buvusių politinių kalinių. Praėjus dvidešimčiai metų po komunizmo hidros agonijos lietuviško Kvislingo vaikaitis atvirai pareiškia, jog didžiuojasi savo seneliu, neigia 1940-ųjų metų sovietinę okupaciją.
Lietuvoje kaip legenda platinamas faktas, kad J. Paleckis, 1940 m. birželio pabaigoje supratęs rusų okupantų tikruosius kėslus, „dėl smarkaus nervų sutrikimo“ buvo izoliuotas Pažaislio viloj. Bet tai jam nesutrukdė liepos 5 d. vykdyti visus Dekanozovo reikalavimus ir paskelbti „Liaudies seimo“ rinkimus, o netrukus pasmerkti tremčiai ir žūčiai aukščiausius Lietuvos pareigūnus.
Vaikaitis gali teisintis, jog tai buvo Stalino laikais, sakyti, kad antrosios sovietų okupacijos pradžioje J. Paleckis skyrė lėšų (iš savo kišenės?) parvežti kelių dešimčių tremtyje žuvusių lietuvių vaikams. Bet po to į neaprėpiamus Sibiro plotus riedėjo ešelonai su dešimtimis tūkstančių kitų lietuvių vaikų.
Po Stalino mirties daugelis politinių kalinių neturėjo iliuzijų, kad lietuviškieji Maskvos kolaborantai juos pasitiktų atgailaudami. Bet miško darbininkais, sielininkais, kolchoznikais tapę ūkininkai buvo naivesni ir manė, kad po Stalino mirties jie Lietuvoje laukiami. Deja…
Matydama Algirdo Paleckio skelbiamą ištikimybę savo seneliui, norėčiau vieno ūkininko šeimos pavyzdžiu parodyti, kaip būtent Justo Paleckio parašu ir po Stalino mirties buvo laužomi tūkstančių Lietuvos patriotų likimai, kaip dešimtys tūkstančių ešelonų vaikų, Chruščiovo laikais ir vėliau grįžę į Lietuvą, pažino savo Tėvynę kaip pamotę su akmeniu ir visą gyvenimą su baltu pavydu žiūrėjo į tuos, kurie bet kada galėjo grįžti pasišildyti prie gimtojo židinio, vaikščioti vaikystės takais.
Turiu galvoje 1957 m. sausio 21 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, patizanams, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą. Pažeidėjams numatyta 5 metai bausmės. Dokumentą pasirašė J. Paleckis ir J. Naujalis.
Šių eilučių autorė priklauso prie 1947 m. ešelonų vaikų. Mano seneliai buvo ūkininkai, turėjo 24 ha žemės. Bet trėmimo byloje pridurta, jog tremiami kaip buožės ir už banditizmo palaikymą. Kadangi turbūt reto ūkininko byloje nebuvo kaltinimo „banditizmo“ palaikymu, tai daugelis, kaip ir mūsų šeima, 1957 m. išbraukta iš „specpereselencų“ sąrašų, grįžę 1958 m., buvome priskirti J. Paleckio ir J. Naujelio minimiems „nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“.
1958 m. žiemą grįžome mama, brolis aštuntokas ir aš – penktokė. Apsigyvenome mamos tėvų nuomojamoje trobelėje Kaunatave. Mamos tėvas, kuriam 1947 m. užteko drąsos palikti didžiulį ūkį, kad išvengtų Sibiro, ir kuris su močiute iki mirties 1972 m. gyveno, nuomodamasis kur nors trobelę ar kambarėlį, buvo iš prigimties menininkas – griežė smuiku, – ir diplomatas.
Broliui reikėjo baigti rusišką mokyklą – jį priglaudė Klaipėdoje 6 kvadratinių metrų kambarėlyje su dukra gyvenusi nuo tremties pabėgusi mamos sesuo. Tėvas su savo neįgaliais tėvais grįžo pavasarį į gimtąjį Dirmeikių kaimą prie Tryškių. Atsimenu, koks pasimetęs buvo tėvas, kai grįžęs iš Vilniaus, kur bandė ieškoti teisybės, sužinojo, jog mūsų neregistruoja. Niekada nepamiršiu jo pasakojimo, kaip jis gimtuosiuose Dirmeikiuose „bendravo“ su stribu P. Sodeika – nusipirkęs butelį naminės, nuėjo pas tą pagrindinį mūsų skundiką ir pasakė jam: „Išgerkem. Žina, dėkov, kad mone yštrėme. Pamačiau svieta, išmuokau rusiška, vo tu če sau smirdi kap smirdiejis“.
Po to tėvas, visą gyvenimą mylėjęs ir branginęs žemę, susiėmė rankomis galvą ir sudejavo: „Kon tei bedievia komunista padare su žeme!“ Jam skaudėjo dėl apleistos žemės, skaudėjo dėl to, kad vėl varomas iš Lietuvos. Beje, dėl žemės jam skaudėjo iki gyvenimo pabaigos.
Tiksliai negalėčiau pasakyti, ar tą pačią, ar kitą naktį, tėvas tyliai išslinko į kiemą. Mama netrukus nusekė iš paskos, atplėšė medines lauko tualeto dureles ir dar spėjo nuplėšti tėvo kaklą juosusį diržą ir išgelbėti jį nuo savižudybės.
Po to teko sergėti tėvą – mama nenuleisdavo nuo jo akių iki pietų, parėjusi iš mokyklos aš iš tolo stebėdavau tėvą, atsisėdusi kieme apsimesdavau skaitanti knygą, o iš tikrųjų pakėlusi akis žvilgsniu sekdavau tėvą. Kraupiausias vaizdas, kai dabar prisimenu, buvo, kai tėvas, priėjęs prie obels, siekė smakru atsišakojimo, lyg žiūrėtų, ar čia galima būtų pasikarti.
Mamos tėvas per pažįstamus ir už pinigus padėjo paguldyti tėvą į Kauno klinikas. Per tris mėnesius gydytojai tėvą grąžino gyveniman. Neįgalius jo tėvus geri kaimynai nuvežė į Aukštelkės senelių namus, kuriuose jie iki gyvenimo pabaigos kiekvienas turėjo po geležinę lovą keturviečiuose kambariuose.
Vėliau mamos tėvas per pažintis rado komunistą, kuris už 500 rublių kyšį mus priregistravo Telšiuose (tiek pinigų nebeturėjome, tai buvo tėvo būsimo darbo santechniku septynių mėnesių atlyginimas). Prasidėjo čigoniškas gyvenimas – iš pradžių mus tris priėmė tolimi giminės į savo vieno kambario butą, kuriame jie gyveno su dviem savo vaikais, paskui pavyko išsinuomoti atskirą 9 kvadratinių metrų kambarėlį mansardoje (vanduo ir išvietė – lauke), kuriame keturių asmenų šeima galėjome pasistatyti dvi lovas, tad ir brolis grįžo iš Klaipėdos.
Po kelerių metų tėvas ėmė važinėti dirbti į Naująją Akmenę, kad galėtų gauti butą. Dirbo su nuteistaisiais, turėjo lovą darbininkų bendrabutyje, o įkopęs į septintą savo gyvenimo dešimtmetį, pagaliau gavo žinybinį dviejų kambarių butą Naujojoje Akmenėje. Visą gyvenimą žavėjausi neverbalizuotu tėvų susitaikymu su prarastu gyvenimu – juk vos už kokių 20 km. stovėjo gimtoji tėvo sodyba, bet nė karto apie ją nebuvo užsiminta. Po Nepriklausomybės atkūrimo jos jau nebuvo likę. Dar arčiau buvo mamos vaikystės ir jaunystės namai – ši tema taip pat buvo tabu. Mano kartai tenka susitaikyti su tuo, kad iš Vakarų atvažiavę turtingi kitataučiai gauna milijonines kompensacijas už prarastą turtą, o mums, likusiems trims turtingiausio kaimo ūkininko šeimos nariams, po nepriklausomybės atkūrimo buvo atseikėta po 2 tūkst. beverčių rublių.
Tad šių eilučių autorė ir tūkstančiai J. Paleckio ir J. Naujalio įsakymu atstumtųjų nugyvensime gyvenimą su neužgyjančiais randais širdyje – nežinodami kelio prie vaikystės takų ir gimtosios trobos slenksčio.
Nelinkėčiau nė vienam penktosios kolonos, enkavedisto ar savo tautai nusikaltusio komunistinio veikėjo vaikaičiui patirti bent dalį to širdies skausmo, kurį teko išgyventi tūkstančiams trijų ar dviejų kartų sugrįžėlių, atstumtų ne tremtin pasmerkusių okupantų, o patriotais save laikiusių lietuvių.
Vokietijos jaunimas atsipeikėjo praėjus 23 metams po nacionalsocializmo žlugimo. Lietuvoje po komunizmo žlugimo de jure praėjo dvidešimt metų. Ar ne laikas Algirdo Paleckio tipo mankurtams pasekti vadinamosios 68-ųjų kartos Vokietijoje pavyzdžiu, permąstyti senelio palikimą ir bent kelis mėnesius paslaugyti neįgalų laisvės kovotoją, tremtinį ar partizano našlę?
P.P. Autorė dėkoja Irenai Stolygienei ir Kauno tremties ir rezistencijos muziejaus darbuotojams už atsiųstas dokumentų kopijas.
Gintaro Visocko nuotraukoje: Irenos Tumavičiūtės kritikuojamas Algirdas Paleckis.
2011.01.15
