Hitlerio ir Stalino paktas – balta dėmė


Print

Tokiu pavadinimu Vokietijos portalas tagesspiegel.de paskelbė Berlyno Humboltų universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowskio straipsnį.

Dar prieš keletą metų niekšiškiausio Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos sandorio dieną didžiuosiuose Vokietijos laikraščiuose objektyvus šio politinio įvykio ir abiejų diktatūrų nusikaltimų vertinimas buvo neįmanomas, nes kelioms kartoms buvo įdiegta, jog nacionalsocializmo nusikaltimai buvo daug baisesni už stalininio komunizmo.

Taip manančių istorikų Vokietijoje yra ir šiandien. Bet pastaraisiais metais, ypač po 2008 metų Prahos deklaracijos pasirašymo, vis garsiau skamba tokių istorikų oponentų balsai. Heinrichas Olschowsky yra vienas iš tokių oponentų. Pateikiame sutrumpintą profesoriaus straipsnį.

XXX

Heinrich OLSCHOWSKY

Hitlerio ir Stalino paktas – balta dėmė

Rugpjūčio 23-iąją minime Hitlerio ir Stalino „šėtono paktą“. Užuot lyginę ir skaičiavę aukas, turėtume suvokti, jog  Europai turėtų tapti nuostata prisiminti išgyventą abiejų diktatūrų patirtį.

Kaip deramai atminti abiejų XX a. totalitarinių diktatūrų  — komunizmo ir nacionalsocializmo — aukas? Šis klausimas yra pernelyg svarbus ir sudėtingas, kad į jį nekreiptume dėmesio. 1939 m. rugpjūčio 23-ioji, Hitlerio ir Stalino pakto pasirašymo data, yra tinkamiausia proga skirti jam dėmesio. Skirtingai nei Rytų Vidurio Europos kultūrinėjė atmintyje, kairiojoje Vokietijos atminimo kultūroje šis paktas yra beveik tabu.

Atrodo, jog vis dar gyvuoja požiūris, nors jis neverbalizuojamas, jog antifašizmas ir antistalinizmas paneigia vienas kitą. 2009 m. balandžio mėn. Europos Parlamentas priėmė  nutarimą paskelbti Europos atminimo dieną, kuri primintų hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį (beje, lietuviškame portale šis nutarimas nepaminėtas http://www.ltvirtove.lt/kalendorius.php?lt=rugpjutis_europos_diena_stalinizmo_ir_nacizmo_aukoms_atminti – I.T.)

Yra tam tikrų jėgų, kurios tam nutarimui nepritaria, esą jis vienašališkas, nes „tarnauja išimtinai politiniams interesams“ ir esą menkina holokaustą, rašė  istorikas ir ilgametis antisemitizmo tyrinėjimo centro vadovas Wolfgangas Benzas. Nusišnekama iki tiek,  jog šio nutarimo idėja kilo tarp kažkokių JAV gyvenančių abejotinos reputacijos Baltijos šalių emigrantų, kurie tarnauja „karingiems antikomunistams“. Tokiu būdu visas reikalas įgauna įtartinumo, iš karto pagalvojame apie Baltijos šalių baronus ir žinomą stereotipą, jog emigrantai esą nieko nepamiršo ir nieko nepasimokė.

Nekalbant apie tai, kad sovietinė propaganda išeivius iš Baltijos šalių mėgo šmeižti, išvadindama juos nacių kolaborantais. Taip pat nereikėtų nutylėti, jog minėtasis Europos Parlamento nutarimas pasitelkė 2008 m. birželį pasirašytą Prahos deklaraciją, tarp kurios signatarų yra Václavas Havelas,  Joachimas  Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti žymūs politikai.

Hitlerio ir Stalino paktas atvėrė vartus į Antrąjį pasaulinį karą

Galėtume paklausti, kiek ši data yra ypač svarbi? Hitlerio ir Stalino paktas atvėrė vartus į Antrąjį pasaulinį karą, jis palengvino Hitleriui Lenkijos užpuolimą 1939 m. rugsėjo 1 d. ir ilgam pakeitė Europos žemėlapį. Įvyko, kaip taikliai pastebėjo Bertoltas Brechtas, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas", o Lietuva, Latvija ir Estija buvo prievarta inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Begalei žmonių ir tautų tai buvo katastrofa: prasidėjo politinė unifikacija, rusifikacija, fizinis susidorojimas su vadovaujančiu elitu, tremtys.  

Netikėtas Stalino valdžios politikos posūkis kairuoliškoms idėjoms simpatizavusių vakariečių ideologines nuostatas apvertė aukštyn kojomis.

Taip atsitiko ir Brechtui, kuris, pabėgęs nuo nacių, įvykius sekė iš Švedijos. Savo darbo žurnale jis rašė, jog, pasirašydama paktą, Sovietų Sąjunga pasaulio proletariato akyse užsikrovė „baisią fašizmui padarytos paslaugos stigmą.“ Kritika buvo išsakyta nedviprasmiškai ir tuo pat metu —  vokiškai  — abstrakčiai, nė žodeliu neužsimenant apie proletarus šalių, kurių likimas buvo taip veidmainiškai parduotas.

Reaguodamas į Pravdoje paskelbtą straipsnį, kuriame Rytų Lenkijos okupacija buvo aiškinama kaip brolių slavų (baltarusių ir ukainiečių) išvadavimas, Brechtas pašiepdamas rašė, jog tas straipsnis atrodo taip, „lyg jį būtų revidavęs Hitleris“. Bet rašytojas vis dėlto nedrįso viešai paskelbti išvadų iš Stalino kritikos. Viskas liko stalčiuje.

Vėliau paskelbtoje Sebastiano Haffnerio įžvalgioje Hitlerio ir Stalino strategijos analizėje („Šėtono paktas“, 1988) taip pat net neužsiminta apie lenkų, lietuvių, žydų, latvių, estų likimą. Juk jie sumokėjo didžiausią kainą už diktatorių susitarimą.

Nuo pakto pasirašymo iki 1945 metų tris kartus keitėsi tų tautų pavergėjai, pavergimas nesibaigė ir po „Trečiojo“ Reicho kapituliacijos. Kelis dešimtmečius tos tautos negalėjo minėti pakto ir jo padarinių. Pasaulyje tuo metu įsigalėjo pilietinė taika tarp demokratinių Vakarų valstybių ir stalininės valstybės nugalėtojos. Vakariečiai, beveik niekada nedvejodami, perėmė sovietinę karo interpretaciją, nutylėdavo nemalonų bendrininkavimą per paktą, net kalbant apie Katynės žudynes  sąmoningai buvo laikomasi Sovietų versijos. Moralė ir tiesa buvo suspenduotos tarsi atsakomoji paslauga už Sovietų armijos indėlį į fašizmo sutriuškinimą.

Aštuntajame dešimtmetyje  Vakarų arenoje atsirado mitologizuota Vidurio Europos sąvoka

Susidarius tokioms aplinkybėms Rytų Vidurio Europos likimas dingo iš Vakarų politinių svarstymų ir moralinio dėmesio. Teritorijoje tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos pamažu įsitvirtino „mažų tautų“ sindromas – jos laikė save užmirštomis aukomis. Šis motyvas, varijuojamas sąmojingai ir be savigailos, aptinkamas lenkų poezijoje (Szymborska, Zagajewskis).  Dar ir šiandien aiškiai matyti, kaip asimetriškai atsimenama kraštutinių skirtumų tarp rytinės ir vakarinės Europos dalies epocha. Tam turėtų padaryti galą bendra Europos atminimo diena.

Be to, dėmesio sutelkimas į emigrantus sugestijuoja, jog tas reikalas minėtųjų šalių visuomenei visiškai nerūpi. Iš tikrųjų yra priešingai. Nuo pirmųjų pokario metų iki šiol šiuo klausimu kalbėjo ir kalba žymūs intelektualai – Nobelio premijos laureatas lenkas Czeslawas Miloszas, lietuvis Tomas Venclova ar Milanas Kundera. Už savo pakantumą Stalinas leido, kad Hitleris jam sumokėtų tuo, kas nepriklausė nei vienam, nei kitam. Tarptautine teise pagrįstos sutartys, politinė moralė, etinės normos – visa tai buvo nustumta į šalį. Vienas kitam priešiški dvyniai pasauliui vieningai demonstravo: teisė – stipriojo pusėje (kieno jėga, to ir teisė). Galbūt tai ir paskatino Miloszą kalbėti apie „visos Europos kultūros kompromitaciją“.

Visame pasaulyje išgarsėjusioje esė knygoje „Pavergtas protas“ (1951 – 1953) Czeslawas Miloszas skyrių apie Baltijos tautas pradėjo tokiu epizodu. Miloszo tekstai, gvildenantys lietuvių, latvių ir estų likimą, taip pat sovietinių priverčiamųjų darbo stovyklų kalinių dalią, vieną jo bičiulį, Maskvos dialektikų gerbėją, paskatino rašytoją perspėti: „Tavo dienų pabaigoje Jupiteris iškels pirštą ir tars: „Kvaily! Praleidai savo gyvenimą jaudindamasis dėl menkniekių!“  Menkniekių! Ar tai yra perspektyva, kuria šiandien norėtų vadovautis ir garsūs vokiečių istorikai?

Apie baltą dėmę savo tautiečių sąmonėje kalbėjo Tomas Venclova  2002 m. Vilniuje vykusiame susitikime su Nobelio premijos laureatais Miloszu, Szymborska ir Giunteriu Grasu (Günther Grass). T. Venclovos nuomone, ši balta dėmė atsirado ne tik dėl sovietinio režimo, kuris siekė ištrinti praeitį ir visuomenei įskiepyti mentalitetą be istorijos, čia pasireiškia ir prievartos aukų teisė nenorėti prisiminti išgyventų baisenybių.

Be to, jis atkreipė dėmesį į paradoksalų totalios cenzūros efektą: „Atminimas tampa vienu mėgstamiausių nacionalizmo žodžių“, dėl ko jam esą gėda. Nes kategoriškas tautinės atminties kultas esą paralyžiuoja kultūrą, kuri tada primena „įstrigusią plokštelę“.

Būtų pernelyg smulkmeniška svarstyti, ar tai patvirtina vieną ar kitą totalitarizmo teoriją. Reikalo esmė – istorinis teisingumas. Todėl konkrečios ir ypatingos abiejų diktatūrų patirties, kurią teko išgyventi Rytų Vidurio Europai, nereikia atsisakyti nelyginant kokios tuščios frazės, ją reikėtų integruoti į visos Europos atminimo nuostatą. Jokiu būdu nereikia skirtumų vienodinti, bet nebegali tęstis, kad akivaizdus šališkumas būtų skelbiamas esant norma.

Rytų europiečiai norėjo būti suprasti

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mitologizuota Vidurio Europos sąvoka, sujungta su holokausto naratyvu, pateko į Vakarų pasaulį. Vakaruose, ypač Vakarų Vokietijoje, vis daugiau dėmesio buvo skiriama šoa (žydų katastrofos) analizavimui – taip rašoma Tony Judt ir Timothy Snyder knygoje „Pamąstymai apie XX amžių“.

Vadovaujantis šiuo požiūriu, problemiška XX a. Rytų Vidurio Europos istorijos buvo palikta tiek, kiek ją buvo galima susieti su holokaustu. Į visa kitą buvo beveik nekreipiama dėmesio, todėl ir liko nesuprantama. Dabar pašaliniam stebėtojui iš tiesų sunku išnarplioti sudėtingų socialinių, etninių, kultūrinių konfliktų ir įtampos kamuolį.

Vadinasi, Vakaruose šis pasaulis buvo reguliariai perrašomas pagal savo poreikius. Galbūt stipriausias motyvas įsteigti tokią atminimo dieną buvo ne ketinimas sukurti konkuruojantį atminimą, bet Rytų europiečiai norėjo susilaukti ne tik atjautos (ir pinigų), jie norėjo būti suprasti. Jie norėjo būti suprasti dėl savęs pačių ir unikalios savo patirties, o ne dėl vienokio ar kitokio Vakarų projekto.

Benzo nuomone, užmirštų aukų grupių poreikis būti pastebėtomis yra legitimus ir patarnauja taikai. Bet jis mano, jog tos aukų grupės ims brautis į priekį ir sumanys holokausto nulemtojeaukų hierarchijoje užimti joms nederamą vietą. Diferencijuoto istorijos vaizdo atstovai tikrai žino, kas yra „tikroji vieta“. Jie nustatė aukų hierarchiją ir mano, jog ją diktuoja gryna istorinė realybė. Tačiau man atrodo, jog tai yra ideologinis konstruktas, galima sakyti, sekuliarus monoteizmas.

Mat, tas, kuris postuluoja aukų hierarchiją, neišvengiamai sukelia aukų grupų lenktyniavimą. Nes: kuri grupė susitaikys su tuo, kad jos netektys, kančios, niekinimas ir žeminimas būtų priskirti antros ar trečios kategorijos aukoms? Tad kyla klausimas: ar būna reikšmingų ir dar reikšmingesnių kančių? Ar mums reikia aukų hierarchijos, kad galėtume padaryti moralinį istorinį nuosprendį?

Ne tik istorikams, bet ir atminimo kultūrą formuojančioms jėgoms reikėtų susimąstyti dėl skirtumo tarp mokslinės analizės bei interpretacijos ir tarp „pirminio patyrimo, kurio nebeįmanoma atkurti“.

Taip būtų galima „suvesti pliuralistines atminimo erdves joms nesusimaišant“ (Reinhardas Koselleckas) ar neversti jų priskirti vieninteliam bendram vardikliui. Kitaip Rytų Vidurio Europos tautos, dabar jau gyvenančios laisvose, demokratinėse šalyse, turėtų savo kolektyvinę atmintį priderinti prie Vokietijos ar Rusijos interprtavimo modelių, jos turėtų susitaikyti su tuo, kad joms tektų klausytis pamokymų apie jų pačių patirtį ir apie tai, kokį atminimą joms puoselėti ir ko geriau visiškai neatminti.

Ir tai pateikiama lyg ir kaip sąlyga būti įrašytam lygiateisiu Europos atminimo nuostatų nariu. Negi Europos Parlamentas klydo? Ar mums reikėtų pamiršti šėtono paktą dėl to, kad jo atminimo negalima atsieti nuo politinių svarstymų?

Nuotraukoje: Berlyno Humboltų universiteto polonistikos profesorius emeritas Heinrichas Olschowsky.

2013.08.26


Prisijunkite prie diskusijos