Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.
Pirmosiose trijose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914 ir 1915 – 1918-aisiais patirtos nelaimės. Ketvirtojoje ištraukoje apžvelgiami 1918 – 1948-ųjų metų įvykiai. Pagrindinis dėmesys sukoncentruotas į teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nusikaltimus. Pasirodo, šios organizacijos aktyvistai iškilius Azerbaidžano politikus, mokslininkus, dvasininkus persekiojo ir Vokietijoje, Italijoje, Gruzijoje, net Jungtinėse Valstijose.
Be kita ko, „“Dašnakcutiun“ vadovai sugebėjo susidraugauti su Josifu Stalinu, leidusiu tūkstančius kalnuose gyvenusių azerbaidžaniečių iškeldinti į stepes bei pusdykumes. Neįpratę gyventi lygumose tūkstančiai azerbaidžaniečių mirė, pakirsti ligų ir bado…
Vėlesnėse „Azerbaidžano golgotos“ ištraukose bus analizuojami 1965 – 1980, 1980 – 1994 metų laikotarpiai.
Paskutiniojoje dalyje pateiksime publikaciją, pasakojančią apie JAV Vyriausybės požiūrį į armėniškojo terorizmo apraiškas.
XXX
1918–1919 metai. Karabachas. Azerbaidžanas. Per dvejus metus Karabacho kalnuotojoje ir žemumų dalyse armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ baudėjai visiškai sunaikino 150 azerbaidžaniečių kaimų. Išpjauta didelė dalis taikių gyventojų.
Kaip tik tuo laikotarpiu datuojama nauja vija gausybės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ propagandistų ir agitatorių pasisakymų tarptautinėje spaudoje apie Karabacho teritorijas kaip nuo amžių esančias armėnų.
Tai negalėjo nesukelti natūralaus pasipiktinimo rusų tyrėjams. Antai, pasak A. S. Ščepotjevo istorinės analizinės apžvalgos laikraštyje „Azerbaidžan“ apie neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Karabachą, „tiurkų ir armėnų gyventojų skaičių Karabache tiksliai nustatyti sunku. 1917 metų Kaukazo kalendorius apie 1916 metų Karabacho teritoriją pateikia – armėnų 242 tūkst., musulmonų 322 tūkst. Tačiau šie skaičiai neatitinka tikrovės, nes Karabacho prie armėnų priskirta daugybė armėnų amatininkų bei darbininkų, išsisklaidžiusių nuo Baku iki Rostovo ir toliau į šiaurę iki stoties „Glubokaja“ Dono srityje.
Prie Karabacho priskaičiuojami iki 50 tūkst. darbininkų armėnų Baku verslovėse, visiškai nutraukę ryšius su jais ir iš tikrųjų nesantys Karabacho gyventojai. Sėsliųjų Karabacho armėnų, nuolatinių jo kalnuotosios juostos gyventojų, dėl to turėtų būti gerokai mažiau.
Kita vertus, tiurkų gyventojų, kurie nebuvo tiksliai registruojami, nes buvo ne karo prievolininkai ir neprivalėjo įsirašyti metrikoje, turėjo būti žymiai daugiau, negu nurodoma Kaukazo kalendoriuje. Pastarasis teiginys iš dalies įrodomas duomenimis iš 1912 metų „Pranešimo rašto apie dalomųjų Užkaukazės žemių išleidimą“, pateikiamais jame vieno išpirkimų veikėjo; vietoj lauktų 28 mln. rub. už išpirkimą, apskaičiuotą pagal turėtus musulmonų gyventojų, skaičiuojančių savo pradžią nuo 8-ojo dešimtmečio kameralinių įrašų, skaitlingumo duomenis, iš tikrųjų teko užregistruoti per 50 mln.
Visa tai patvirtina vėlesni 1917 metų surašymo, paskutinio žemės ūkio surašymo duomenys. Tad bendrą armėnų gyventojų skaičių Karabache galima nustatyti 170 tūkst., o tiurkų – 415 tūkst. Todėl nesenos Armėnijos Respublikos pretenzijos į Karabachą atrodo kaip visiškai nepagrįstas dašnakinių ministrų imperialistinių fantazijų vaisius. Viena vertus, Karabacho gyventojai armėnai neginčytinai sudaro mažumą ir, be to, mažumą, sutelktą siauroje trūkinėjančioje kalnuotojo rajono juostoje, nesudarančią ištisinės masės, apsuptą iš visų pusių vien tik gyventojų tiurkų, ekonomiškai ir istoriškai atplėštą nuo kitų armėnų gyventojų centrų Armėnijos Respublikoje.
Kita vertus, jeigu kalnų tarpekliai tarp žemumų ir kalnuotojo ganyklų rajono paklius į svetimas rankas, tai visam Azerbaidžano tiurkų egzistavimui Karabache iškils mirtinas pavojus, nes pakanka juos atkirsti, kad lygumų gyventojai žūtų. Jokie susitarimai dėl laisvo kalnų klajoklių stovyklaviečių užėmimo negali būti pripažinti galiojančiais, nes į jas vedantys keliai bet kuriuo momentu gali būti užkirsti.
Pagaliau, ir tiurkų istorinės teisės į Karabachą nekelia abejonių, nes jau daugiau kaip 9 šimtmečiai praėjo nuo to laiko, kai tiurkų elementas įsitvirtino Karabache. Tokioms Armėnijos vyriausybės pretenzijoms į Karabachą, nepateisinamoms nei istoriniais, nei ekonominiais, nei etnografiniais duomenimis, turi būti nubrėžta riba, nes, patyrusi savo pretenzijų į Borčalus nesėkmę, ji dabar kelia pretenzijas į vieną iš seniausių, neatskiriamų Azerbaidžano dalių.
Kad jie tas pretenzijas „rengė“ seniai, dabar matyti iš „generolo“ Andraniko, kurio Armėnijos vyriausybė kadaise oficialiai atsisakė, o dabar imasi jį ginti, atsišaukimų. Šiuo metu kiekvienam Azerbaidžano tiurkui Karabacho ryšys su likusia Azerbaidžano teritorija yra toks neginčijamas, kad jokių ginčų, jokių kalbų tuo „klausimu“ negali būti. Pateikiamas Karabacho aprašas rodo kiekvienam, nepažįstančiam Karabacho ir vienpusiškai informuotam iš armėnų šaltinių, kad armėnų pretenzijos visiškai nepagrįstos“.
1919 metų sausio 28. Giandžos gubernija. Azerbaidžanas. Armėnų banditai sudegino Giandžos gubernijos Zagalio kaimą. Nužudyta 15 musulmonų, tarp jų yra moterų ir vaikų. Zagalio kaimas buvo dar viena armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ fašistinės tezės – naikinti turkus, nepriklausomai nuo aplinkybių – auka.
1919 metų kovo 22. Chankendis. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdančios teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, pavasario šventės Novruz Bairam dieną užpuolė Hankendi miestą Azerbaidžane. Tuo pačiu metu prasidėjo masiniai pogromai ir azerbaidžaniečių žudynės Azerbaidžane Gazacho, Giandžos ir Karabacho apskrityse.
1919 metų kovo 23. Šuša. Azerbaidžanas. Armėnų gaujos, priklausančios teroristinei organizacijai „Dašnakcutiun“, užpuolė Šušu miestą, kuriame buvo apgyvendinta ir persikėlusių armėnų. Buvo visiškai sugriauta miesto armėniškoji dalis – vien už tai, kad Šušos armėnai atsisakė eiti į veikiančias armėnų teroristines organizacijas ar teikti joms finansinę „pagalbą“.
„Nepaklusnius“ armėnus teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ smogikai naikino, vadindami juos „albanais“. Tuo laikotarpiu Karabache dašnakai sunaikino 34 armėnų (albanų) ir daugybę musulmonų kaimų. Kai dėl sąvokos „albanai“, tai čia kalbama apie vieną iš seniausių etninių grupių, į kurių istoriją, kultūrą iki šiol kėsinasi armėnų ideologai. „Visiškai neginčijama, – mano mokslininkas Igraras Alijevas, – kad dabartinio Kalnų Karabacho armėnakalbiai gyventojai, be tų, kurie čia buvo perkelti XIX amžiuje, yra vietinių gyventojų – utijų, codų – palikuonys.
Ne kas kitas, o armėnų autorius Moisiejus Chorenskis vadino juos Arano, albanų protėvio, palikuonimis“. Būdinga, kad dar praėjusiame amžiuje patys savojo etnoso armėnų tyrėjai ne kartą pabrėžė nuostabų savo tautos gebėjimą asimiliuoti kitas etnines grupes.
Antai, armėnų žurnalas „Murč“ 1897 metais išspausdino straipsnį, pavadintą „Armėnai iš čigonų“, kur gana logiškai vieningos kilmės aspektu parodytas armėnų ir čigonų tautų giminingumas. Publikacijoje net minimos čigonų kilmės armėnų pavardės, o taip pat čigonų armėnų taborų maršrutų geografija, kur iš esmės nubrėžiama „šalies – nuo jūros iki jūros“ geografinė erdvė. Pagal kitą versiją, Armėnija – tai geografinės zonos pavadinimas, o ne tautos. Tikrasis armėnų pavadinimas – „chaik“ – įrodo, kad Armėnija ne jų istorinė tėvynė. Tyrėjo J. Karsto nuomone chaikų gentis atkeliavo į Eufrato teritoriją iš Balkanų.
Maža to, kaip liudija žymus rusų mokslininkas I. M. Djakonovas, „galima padaryti tik vieną išvadą, o būtent, kad iš pradžių armėnų kalbos vartojimo pirmtakai atkeliavo į Armėnijos kalnyną kaip klajojantys galvijų augintojai…“
1919 metų kovo 29, Novobajazido apskritis. Azerbaidžanas. Kaip sakoma Azerbaidžano Respublikos prezidento Geidaro Alijevo 1998 metų kovo 26 dienos Įsake dėl azerbaidžaniečių genocido, „1918 metų kovo įvykiai atsidūrė dėmesio centre po Azerbaidžano Demokratinės Respublikos paskelbimo. Tai 1918 metų liepos 15 tragedijai ištirti Ministrų Taryba priėmė nutarimą įsteigti Ypatingąją Tyrimų Komisiją. Komisija ištyrė kovo tragediją, pirmiausia išnagrinėjusi armėnų žvėriškumus Šamachuose, sunkius nusikaltimus, įvykdytus Irevano gubernijoje. Prie Užsienio reikalų ministerijos buvo sudaryta ypatinga struktūra pasaulio visuomenei informuoti apie tikrąją įvykių eigą. Azerbaidžano Demokratinė Respublika 1919 ir 1920 metais kovo 31 dieną paminėjo kaip visos tautos gedulo dieną. Iš esmės tai buvo pirmasis bandymas politiškai įvertinti genocido politiką azerbaidžaniečių atžvilgiu ir daugiau kaip šimtmetį trunkančią mūsų žemių okupaciją. Tačiau Azerbaidžano Demokratinės Respublikos žlugimas neleido to darbo užbaigti“.
1919 metų kovas. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Armėnų banditų ir teroristinės formuotės pradėjo Nachčyvano puolimą. Savo kelyje fašistai nušlavė nuo žemės paviršiaus keletą azerbaidžaniečių kaimų. Ordubado apylinkėse siautėjo Ašoto Mosesianco, pasiskelbusio apskrities viršininku, gauja. Pasak archyvinių dokumentų, kasdien 5–10 žmonių tapdavo „armėnų kraugerystės aukomis“.
1919 metų balandžio 13. Azerbaidžanas. Iš Izmailo Sultanovo, Kalnuotosios juostos 5-osios apylinkės įgaliotinio, 1919-04-21 pranešimo Giandžos apskrities viršininkui: „…prasidėjo Ararato respublikos kariuomenės puolimas taikiuose Novobajazido apskrities Geičo rajono kaimuose, siekiant išvalyti teritoriją nuo musulmonų, gyvenančių rytiniame ir šiauriniame Geičo ežero pakraščiuose. Per savaitę nusiaubti 22 kaimai su 60 000 gyventojų Vargšai musulmonai negailestingai žūva, apšaudomi iš pabūklų ir šautuvų armėnų formuočių, kurių tikslas – sunaikinti Geičo musulmonus. Siaubas apninka žmogų, pamačius tokį nežmonišką armėnų ir Armėnijos vyriausybės elgesį su savo buvusiais kaimynais".
1919 metų lapkričio 23 – 1920 metų sausio 17. Azerbaidžanas. Kaip rašoma Azerbaidžano Demokratinės Respublikos užsienio reikalų ministro F. Choiskio notoje Sąjunginių Valstybių Aukščiausiajam komisarui Užkaukazėje pulkininkui V. Gaskeliui, Zangezūro apskrityje buvo sunaikinta 40 musulmonų kaimų. Jų sąrašas buvo pateiktas Amerikos karininkų komisijai, kuriai taip pat buvo pasiųstas prašymas per trumpiausią laiką nuginkluoti armėnų gaujas Zangezūro apskrityje.
1919 metų gruodis. Giandža. Azerbaidžanas. Giandžos gubernatoriaus pranešime užsienio reikalų ministrui rašoma, kad armėnų banditų formuotės ypač žiauriai susidoroja su taikiais gubernijos musulmonais. „Nesinori tikėti, kad XX amžiuje yra tauta, pratrimitavusi visoje Europoje apie savo kultūringumą, kuri naudoja prieš beginklius gyventojus visus laukinių būdus. Sunku rašyti šitas eilutės veikiamam tų siaubų, kurie atsispindi kasdieniuose raportuose ir pranešimuose, plaukiančiuose iš visų gubernijos kraštų; moterys išprievartautos, vaikai deginami laužuose, nupjaunamos ausys, liežuviai; kankinimai, patyčios“.
1920 metų sausio 22. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės nusiaubė musulmoniškus Gadži Garibo, Makros kaimus. Nepaisant mirtinai susigrūmusių valstiečių narsumo, armėnų banditams, turėjusiems modernius ginklus, pavyko susidoroti su taikiais gyventojais. Išlikę gyvieji pabėgo į Burdžanarlo kaimą.
1920 metų kovo 22. Turkija. Šuragelės ir Zarušato miestai vėl buvo užpulti armėnų banditų formuočių. Neturėdami ginklų, vyrai atsimušinėjo valstietiškais darbo įnagiais. Daug vaikų ir senukų žuvo nuo kankinimų. Nužudyta apie 2000 žmonių.
1920 metų kovo 23. Askeranas. Azerbaidžanas. Armėnijos vyriausybinė kariuomenė, nebe pirmą kartą pažeidusi paliaubas, užgrobė Askerano miestą Azerbaidžane. Baudžiamojoje operacijoje daugiausia dalyvavo „Vienaausio Andraniko“ gaujos, kurių sąskaitoje buvo daugybė žiauriausių nusikaltimų prieš taikius gyventojus.
1920 metų kovo 20. Šuša, Chankendis. Azerbaidžanas. Armėnijos kariuomenė, remiama banditų formuočių, užpuolė Chankendžio ir Šušos miestus, sulaužydama 1919 metų lapkričio 23 dienos paliaubų susitarimą. Nužudyta moterų, senukų, vaikų.
1920 metų kovo 25. Džabrailas. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, pradėjo Džabrailo miesto puolimą. Taikūs gyventojai, apgauti 1919 metų lapkričio 23 dienos paliaubų susitarimo, nebuvo pasiruošę koviniams veiksmams ir dirbo laukuose. Yra civilių gyventojų aukų
1920 metų kovas–balandis. Karsas. Turkija. Armėnų banditų formuočių surengtos musulmonų skerdynės Karse sukėlė protestų audrą visame Azerbaidžane. Respublikos parlamentas sušaukė specialų posėdį, kuriame, be kita ko, buvo pabrėžta: „Kas tiesiogiai išgyveno Irevano įvykius, kas matė nevaržomą musulmonų medžioklę vidury dienos, kas matė, kaip sulyginamos su žeme kadaise klestėjusios apskritys, tas, aišku, žino, kad Armėnijos vyriausybė nepaliks ramybėje Karso, Nachčyvano, Zangezūro ir Karabacho. Iš pradžių reikėjo išvalyti nuo musulmonų Irevano, Ečmiadzino, Surmalio, Novobajazido apskritis. Tai atlikta tiesiogine prasme. Dabar ten neliko ne vienos musulmono dūšios“.
1920 metų birželio 19. Tiflisis. Gruzija. Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys nužudė Fatalį chan Choiskį – žymų Azerbaidžano politinį ir visuomenės veikėją, vieną iš Azerbaidžano Demokratinės Respublikos (ADR) kūrėjų. Nužudė Tiflisyje Irevano aikštėje, kai Fatalis chan Choiskis su kitu Azerbaidžano Demokratinės Respublikos veikėju Chalil beku Chasmamedovu ėjo pro dabartinį Paliašvilio operos ir baleto teatrą. Per ginkluotą užpuolimą armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariai Aramas Erkajanas ir Misakas Grigorianas Ch. Chasmamedovą sunkiai sužeidė, o F. Choiskį nužudė.
Vienas iš pirmojo Rytuose Parlamento kūrėjų respublikos vyriausybės vadovas Fatalis chan Choiskis liko istorijoje kaip demokratinės Užkaukazės valstybių raidos kelio šalininkas. Jam tiesiogiai vadovaujant buvo parengta nemažai programinių dokumentų, padedančių pamatus pilietinio tipo visuomenei, kurioje suteikiamos plačios galimybės visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų etninės, rasinės priklausomybės, religinių įsitikinimų. Žlugus ADR, Fatalis chan Choiskis buvo priverstas persikelti į Tiflisį.
Fatalio chan Choiskio nužudymas, įvykdytas armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, sukėlė demokratinių jėgų pasipiktinimą visame Užkaukazės regione. Birželio 23 laikraštyje „Gruzija“ buvo išspausdintas nekrologas žymiam demokratinio judėjimo Rytuose atstovui – Fatali chan Choiskiui – atminti.
1920 metų gruodis. Turkija. Karso ir Digoro kaimuose armėnų banditų formuotės nužudė 18 620 taikių gyventojų. Moteris ir vaikus prieš nužudant neįtikėtinai kankino; žindomus kūdikius gyvus mėtė į ugnį; paimtiems į nelaisvę vyrams nukirsdavo galūnes. O armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ propagandistai tuo metu visam pasauliui šaukė apie „genocidą, kurį prieš juos vykdo turkai“. Toks kraupus scenarijus buvo apskaičiuotas tolimai ateičiai.
Tačiau, pagal turimus duomens, JAV aukščiausiasis komisaras ir ambasadorius 1919–1927 metais Stambule Markas Bristolis savo oficialiame susirašinėjime ne kartą perspėjo „netikėti armėnų propagandiniais tvirtinimais be atodairos“. Bristolio perspėjimus pakartojo ir amerikiečių misionierius Džeimsas Bartonas, vadovavęs pagalbos Artimiesiems Rytams organizacijai, kurios tikslas kaip tik ir buvo palengvinti „armėnų kankynes“. Bartonas, susidūręs su Turkijos armėnais dirbdamas ir žinodamas apie jų polinkį išpūsti, pripažino, kad negalėjo sustabdyti jų „piktavališkos propagandos, kurią sudarė nuolatiniai pranešimai apie niekada iš tikrųjų nebuvusius žvėriškumus ir beribę armėnų dezinformaciją“.
1920 metai. Gruzija. Etniniai gruzinai ir vėl tapo armėnų teroristinių ir banditų formuočių aukomis. Armėnų banditai prasibrovė už Alaverdžio ribų, kad užgrobtų šiaurinį Iorio baseino regioną. Jų pretenzijos į amžiną Gruzijos regioną buvo tokios pat absurdiškos, kaip ir reikalavimai, liečiantys Karsą, Erzerumą ir Adaną. Armėnų banditų formuotės, vadovaujamos galvažudžio Dro, įsiveržė tiesiog į Tiflisio priemiesčius, kur ketino pagausinti armėnų sodybų ir kaimų skaičių. Griaudamas kaimus ir žudydamas taikius gruzinus valstiečius, Dro bandė apsupti Gruzijos sostinę armėnų gyvenvietėmis – „teritorijomis“.
Armėnų smogikų žygis į Tiflisį atvėrė akis nustebusiai viso pasaulio visuomenei. Pirmą kartą paaiškėjo, kad armėnų kaimynai susidūrė ne su „persekiojama, nekalta, beginkle, pacifistine nacija“, o, priešingai, su tauta, tapusia instrumentu teroristinės organizacijos rankose. Toji organizacija – „Dašnakcutiun“ – atkakliai kovėsi už dar didesnės valdžios įgijimą ir „armėniškų“ teritorijų išplėtimą, naikindama šimtus tūkstančių žmonių“.
1920 metai. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Tie metai paženklinti kraupiais masinio taikių gyvenimo naikinimo faktais. Kaip pabrėžiama Azerbaidžano Respublikos prezidento Geidaro Alijevo Įsake dėl Nachčyvano Autonominės Respublikos 75-mečio organizavimo, „…Per visą 23-jų mėnesių Azerbaidžano Demokratinės Respublikos istoriją armėnų ginkluoti plėšikų būriai naikino taikius Azerbaidžano gyventojus Irevano, Nachčyvano ir Karabacho regionuose, griebdavosi bet kokių priemonių, kad dirbtinai sumažintų vietinių azerbaidžaniečių skaičių. Nuo pirmųjų bolševikų valdžios įvedimo Kaukaze dienų bolševikų ir dašnakų sandėris, pasireiškęs dar per 1918 metų kovo pogromus, įgijo plačius mastus. Azerbaidžano Demokratinės Respublikos laikotarpio sienos ėmė griūti. Pirmiausia prie Armėnijos SSR buvo prijungtos nuo amžių buvusios Azerbaidžano Zangezūro srities žemės. O iš tikrųjų armėnų planai buvo platesni, ir pagrindinis jų pretenzijų į žemes tikslas buvo būtent Nachčyvanas. Zangezūro aneksiją jie laikė svarbiu žingsniu šiame kelyje. Tokiu būdu, Azerbaidžano žemių, skiriančių Nachčyvaną nuo Azerbaidžano – Zangezūro srities perdavimas Armėnijai būtinai vertė kurti Nachčyvano autonomiją“.
Pasak 1920 metų laikraščio „Azerbaidžan“, „Karsas, Nachčyvanas Zangezūras ir Karabachas yra tik atskiri dašnakų, sumaniusių ant svetimų kaulų sukurti „jungtinę Armėniją“, kovingos programos punktai. Tie punktai seniai įtraukti į Armėnijos žemėlapį, ir dabar vadai tik įgyvendina, kas sumanyta. 1920 metais, įtraukus į Armėnijos sudėtį Zangezūrą ir Irevaną, dalis dašnakų programos buvo įvykdyta“.
1921 metų vasaris–kovas. Teroristinė grupė „Armėnų kovinė organizacija prieš sovietų valdžią“, vadovaujama S. Vraciano, keturiasdešimt dienų naikino etninius azerbaidžaniečius. Tas skerdynes S. Vracianas pateikė kaip „kovą prieš komunistus“. „Armėnų kovinės organizacijos prieš sovietų valdžią“ smogiamosios grupės buvo barzdočiai iš specialiosios formuotės „Kerštas“, kurią sukūrė armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“. Būdinga, kad Simonas Vracianas (1882–1969), būdamas vienas iš aršiausių armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologų, 1921 metų sausį vadovavo Sovietų Armėnijos vyriausybei. Jo asmeniniu nurodymu buvo masiškai žudomi azerbaidžaniečiai, gyvenantys Armėnijoje. Jis taip pat buvo dašnakų komiteto „Tėvynės gelbėjimas“ pirmininkas.
1926 metais Vracianas pabėgo į užsienį. Nuo to laiko buvo JAV Valstybės departamento slaptuoju patarėju Artimųjų Rytų klausimais. Tame poste jis per armėnų agentūrą konsultavo savo bendražygį iš „Dašnakcutiun“, aukšto rango komunistą A. Mikojaną, turkų-meschetų (1943–1944 m.), čečėnų ir ingušų (1942–1943 m.), Krymo totorių (1942 m.) deportacijų klausimais.
1921 metų kovo 15. Berlynas. Vokietija. Armėnų smogikas, teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Solomonas Techlirianas vienoje Berlyno gatvėje nužudė žymų turkų visuomenės ir politinį veikėją, vidaus reikalų ministrą, o vėliau karo ministrą Taliat beką. Teroristui pavyko su aukšto sovietų valdininko, teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario A. Mikojano, pagalba ketvirtajame dešimtmetyje persikelti į SSSR. Paskui jis netikėtai pasirodė Kaire kaip rašytojas, knygos „Prisiminimai“ autorius.
1921 metų kovo 18. Stambulas. Turkija. Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Misakas Torlakianas priešais Stambulo viešbutį „Pera Palas“ Tepebašyje – miesto centre – nužudė žymų Armėnijos Demokratinės Respublikos visuomenės ir politinį veikėją Bechbudą chan Džavanširą.
1921 metų gruodžio 5. Roma. Italija. Buvusį vizirį ir užsienio reikalų ministrą princą Saidą Chalimą pašą nužudė Romoje armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Aršaviras Širačianas. Nužudymo faktą pripažino pats armėnų teroristas. Anot tyrėjo K. Salimovo, „…Ryškus tarptautinio nacionalinio terorizmo pavyzdys gali būti šis: Paryžiuje trečiajame dešimtmetyje buvo nužudytas savo mašinoje Turkijos diplomatas, praėjus lygiai 48 valandoms po to, kai buvo nužudytas jo kolega Vienoje. Tos žmogžudystės, įvykdytos armėnų teroristų, buvo ilgos serijos nacionalinio pobūdžio teroro aktų pradžia“.
1922 metų balandžio 17. Berlynas. Vokietija. Armėnų teroristai Aršaviras Širačianas ir Aramas Jerganianas prie įėjimo į namus nužudė medicinos profesorių Bachaeddiną Šakirą ir Kemalį Azminą – etninius turkus. B. Šakiras buvo vienas iš partijos „Vienybė ir progresas“ vadovų. Nužudymo faktą pripažino pats armėnų teroristas A. Širačianas.
1922 metų liepos 25. Tiflisis. Gruzija Armėnų teroristai Petrosas Ter – Pogosianas ir Zarė Melik-Šachnazarianas iš armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ sukurtos specializuotos formuotės „Kerštas“ nužudė žymų turkų politinį veikėją, 4-osios Turkijos armijos Sirijoje vyriausiąjį vadą Kemalį (Džamal) pašą ir jo pavaduotoją Sureje beką. Žmogžudystės organizatorius – Artašesas Gevorkianas. Teroro aktas sukėlė pasipiktinimą net armėnų inteligentijai, tai liudija ir daktaro Lepsiuso tyrimų duomenys.
1922 metų rugpjūtis. Buchara. Uzbekistanas. Teroristas iš armėnų organizacijos „Dašnakcutiun“ Saruchanianas nužudė žymų turkų politinį ir visuomenės veikėją, vieną iš partijos „Vienybė ir progresas“ vadovų Enverą pašą.
1933 metų rugsėjo 24. Niujorkas. Jungtinės Amerikos Valstijos. Per pamaldas, šimtams parapijiečių matant, armėnų teroristai nužudė Georgijaus (armėnų) bažnyčios vyriausiąjį vyskupą Jungtinėse Amerikos Valstijose Leoną Tourianą. Savo pamoksluose jis skleidė tarp maldininkų taikingumo ir pakantumo įvairių religijų atstovams idėjas, o tai neatitiko armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologinių principų. Niekas iš dalyvavusių armėnų, bijodami keršto, teisme neliudijo.
1945 metų balandžio 19. Maskva. SSSR. Armėnų arkivyskupas Gevorkas Čorekčianas, pasinaudodamas armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Anastaso Mikojano ryšiais aukščiausiuose Sovietų Sąjungos koridoriuose, susitiko su Stalinu. Armėnų dvasininkas pristatė komunistinio režimo vadovui prašymų sąrašą, kuriame buvo: atidaryti naujas armėnų bažnyčias, aprūpinti jas valiutinėmis lėšomis, išplėsti ryšius su armėnų diaspora ir pan.
Prašymas tais laikais, kai viešpatauja karingas ateizmas, neįsispraudžia į valstybės oficialios politikos religijų – krikščionių stačiatikių, judėjų ir kitų konfesijų – atžvilgiu rėmus. Dėl nesuprantamų priežasčių A. Mikojanui pavyko priversti Staliną pasielgti prieš savo paties liniją ir pažadėti įvykdyti visus arkivyskupo prašymus. Ne be šešėlinio to paties Mikojano dalyvavimo Stalinas iškėlė sąlygą: užtikrinti kelių dešimčių tūkstančių visame pasaulyje išsibarsčiusių armėnų perkėlimą į Armėniją. Stalinas paaiškino, kad karas su Vokietija greitai baigsis, ir SSSR ketina užimti dalį Turkijos teritorijos. Jis taip pat paaiškino, kad tose okupuotose teritorijose turi gyventi… armėnai.
Kaip rašoma laikraštyje „Armėnų žinios“ („Armianskij vestnik“), Čorekčianas neįstengė nuslėpti savo džiūgavimo. Jis paprašė aprūpinti būsimuosius armėnų migrantus būstu ir maistu. Į tai Stalinas atsakė, jog valstybė padarys viską, kas įmanoma, kad armėnų persikėlėliai iš Sirijos, Irako, Graikijos, Libano nepatirtų sunkumų. Būtent po to susitikimo pradėta rimtai ruoštis perkelti armėnus iš užsienio ir lygiagrečiai su tuo – vykdyti neviešą azerbaidžaniečių deportacijos iš savo amžinų vietų Armėnijoje politiką.
1945 metų birželio 22 dieną arkivyskupas Gevorkas VI buvo „išrinktas“ visų armėnų katalikosu. Tuo metu datuojamas jo kreipimasis į komunistinės vyriausybės vadovą dėl Turkijos Karso, Erdachano žemių prijungimo prie Sovietų Armėnijos. Apie tokį „vaisingą“ ateisto Stalino bendradarbiavimą su armėnų bažnyčia, kurią rusų tyrėjas V. L. Velička vadino „žvėriškumo židiniu ir maišto lindyne“, pasakojama ir armėnų komunistinio valdininko K. Brutenso knygoje „30 metų Senojoje aikštėje“. Pasak pastarojo, „išvaduotose armėnų žemėse Turkijoje“ buvo numatyta įsteigti du komunistų partijos sričių komitetus.
Prieita iki absurdo: suderinus su armėnų dvasininkija Karso srities komunistų partijos komiteto sekretoriumi buvo patvirtintas kažkoks Kočinianas. Brutensas irgi pažymi, kad 1945 metų pabaigoje – 1946 metų pradžioje Armėnijos komunistų partijos pirmasis sekretorius iškėlė klausimą dėl Kalnų Karabacho ir Nachčyvano prijungimo prie Armėnijos. Tą jis motyvavo tuo, kad iš užsienio Stalino–Georgo VI raginami suvažiuos daugybė armėnų, todėl reikia išplėsti Armėnijos teritoriją.
Tyrėjai minimus faktus traktuoja kaip politinio teroro pradžią: po dvejų metų prasidės eilinis etapas, įgyvendinantis „Dašnakcutiun“ „grynų etninių zonų“ kūrimo liniją.
1947 metų gruodžio 23. Maskva. SSSR. 1947 metų gruodžio pradžioje aukšto rango komunistas, išgarsėjęs savo nusikaltimais prieš taikius Baku gyventojus 1918 metais, armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys A. Mikojanas parengė Dokumento projektą „Apie kolūkiečių ir kitų azerbaidžaniečių perkėlimą iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kura-Arakso žemumą“. Iš pradžių Stalinas nenoriai, bet po to, kai A. Mikojanas parodė jam „kai kokius dokumentus ir fotografijas“, užrašė ant Dokumento projekto savo rezoliuciją: „Leisti savanoriškais pagrindais perkelti 100–150 tūkstančių azerbaidžaniečių iš Armėnijos į Azerbaidžaną – Kura-Arakso žemumą“.
******
Armėnų komunistų naudotos žiauriausios etninių azerbaidžaniečių perkėlimo formos ir metodai visai pagrįstai gali būti iliustracija tema „nusikaltimai žmonijai“. Apie 10 000 žmonių žuvo per vadinamąją perkėlimo operaciją – vykdant armėnų komunistinę „grynų etninių zonų“ kūrimo politiką. Azerbaidžaniečiai iš vakarinio regiono, nuo amžių gyvenę kalnuotose dabartinės Armėnijos vietovėse, buvo visiškai neprisitaikę prie jiems naujų pusdykumių ir stepių klimato sąlygų. Po patirtų kankynių ir niokojimų palikti likimo valiai plėšinių žemėse, žmonės masiškai žūdavo. Knygoje „Deportacija“ pateikiama telegrama Stalinui, kurią 1951 metais siuntė Amiras Ismailovas, deportuotas iš Armėnijos Zangibasaro rajono į Azerbaidžano Molotovo kolūkį Ardžabedino rajone: „Brangus mūsų tėve! Azerbaidžane nėra sąlygų mums gyventi. Klimato sąlygos čia mums netinka. Mūsų vaikai miršta…“ Į tą „natūralią“ mirtį, nusinešusią tūkstančių azerbaidžaniečių vaikų gyvybes, taip pat dėjo viltis armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.
1948 metų kovo 10. Maskva. SSSR. Dar vienas SSSR Ministrų Tarybos Nutarimas Nr. 754 „Apie priemones perkeliant kolūkiečius ir kitus azerbaidžaniečius iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kura-Arakso žemumą“. Galima manyti , kad pirmasis Dekretas dėl azerbaidžaniečių deportacijos ne visiškai patenkino tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ lyderius. Antrasis dokumento projektas irgi buvo parengtas A. Mikojano ir pasirašytas asmeniškai Stalino. Azerbaidžaniečių deportacijos operacijai iš armėnų pusės vadovavo generolas majoras Grigorianas, iki tol dirbęs Azerbaidžano NkVD sistemoje.
Vykdydamas armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatą ir tuo pačiu būdamas „atsidavęs komunistas“, dar Baku generolas Grigorianas sudarinėjo „tautos priešų“ sąrašus, pagal kuriuos buvo įvykdytos egzekucijos ir išsiųsti į katorgą tūkstančiai etninių azerbaidžaniečių, pirmiausia inteligentijos atstovų. Būdinga, kad būtent tam žmogui, besąlygiškai paklūstančiam teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ sprendimams, A. Mikojanas pavedė organizuoti masinius azerbaidžaniečių iškeldinimus iš jų amžinų žemių.
O iš Azerbaidžano pusės deportuotųjų apgyvendinimo klausimams vadovavo atsakingi respublikos Ministrų Tarybos darbuotojai, A. Mikojano bendražygiai, etniniai armėnai N. Brutencas ir R. Senumianas… Deportacijos faktai liudija: 1948 metais – 24 631, 1949-aisiais – 54 373, 1950-aisias – 65 650 azerbaidžaniečių buvo priverstinai išvaryti iš gimtųjų vietų Armėnijoje. Tų metų dokumentai ir liudytojų parodymai išsaugojo gausybę piktinančių nežmoniško elgesio su žmonėmis pavyzdžių /…/
Žymaus tyrėjo M. Neimato duomenimis, „…išvarę azerbaidžaniečius iš savo senųjų žemių, armėnai tuojau pat keitė kaimų, ežerų, upių pavadinimus. Taip Geiča virto Sevanu, Uduras – Orontu, Džafarabadas – Argavandu, Zangezūras – Sisianu, Karabachas – Arcachu ir t. t. Lygiagrečiai su toponimikos keitimais buvo griaunami ir naikinami materialinės kultūros paminklai, viduramžių nekropoliai, mečetės. Ypač intensyvus tas procesas buvo Sovietų Armėnijoje. Toks likimas ištiko ir viduramžiu nekropolį, o būtent XV–XVII šimtmečių kapų paminklus Urud Zangezūro kaime. Visas tas nekropolis buvo suartas ir sulygintas su žeme“.
(Bus daugiau)
2014.02.24; 05:55
