MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA
Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.
Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.
Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.
Vadinasi, kad visuomenė pasitikėtų ir paklausytų, būtinas visų gimtąją kalbą vertinančių, gerbiančių ir mokančių žmonių susiklausymas, nuoseklus ir labai sutartinas darbas. Deja, per keletą pastarųjų dešimtmečių tarp visuomenės ir kalbininkų buvo įkaltas bjaurokas nepasitikėjimo pleištas, nulemtas, manau, keleto priežasčių.
Iš vienos pusės – gana didelės mūsų visuomenės dalies nenoras suprasti gimtosios kalbos vertės, netikėjimas geromis kalbos mokytojų intencijomis, užsispyrimas elgtis savaip (patogiau, lengviau, nesukant galvos). Iš kitos pusės – pačių kalbininkų pernelyg tiesmukiškai taikomi kalbos mokymo ir klaidų taisymo metodai, kartais per kategoriški reikalavimai ir priekaištai, kurie sukelia visai nelauktą, dažnai priešišką žmonių nusiteikimą. Manau, visa tai verčia daryti išvadą, kad tikėtis išsaugoti, apginti gimtosios kalbos vertybes ir kurti naujas galima tik glaudžiai sutelkus geriausias kalbininkų jėgas, jautriai įsiklausius į mūsų žmonių lūkesčius, užmezgus vaisingą dialogą su visuomene.
Neturiu receptų, kaip būtų galima gydyti mūsų paliegusią kalbą. Man visiškai aišku tik viena – pirmiausia visi mes turime pamąstyti, kaip atsakysime į dar ne taip seniai užduotą Justino Marcinkevičiaus klausimą: „Ar laisvės jau esame išmokę, ar galime ją pažinti ir savyje, ir kituose?“.
Esu įsitikinusi, kad tol, kol savo ir kitų laisvės supratimas bus iškreiptas, visuomenės ir kalbininkų santarvė nebus sukurta ir kalbos gydymas bus bevaisis. Mūsų kalbininkams, kuriantiems ir aiškinantiems kalbos vartosenos taisykles, norėčiau patarti mokyti kalbos ne visus iš karto, o diferencijuotai, žinoti, kuriai visuomenės daliai jie skiria vienokius ar kitokius kalbos gydymo būdus ir vaistus. Labai svarbu, kad jie visiškai nesupriešintų sergančiųjų ir juos gydančiųjų.
Tačiau ne mažiau svarbu, kad kalbininkų balsas skambėtų drąsiai, tvirtai ir patikimaĩ. Žmones, suprantančius, jog apakimas ir apkurtimas kalbai – tai apakimas ir apkurtimas tautai, geranoriškai vertinančius didžiulį kalbos tvarkymo, jos gydymo poreikį, pamokyti nesunku. Tačiau šiandien jau nemažai žmonių, kurie laisvę supranta kaip galėjimą elgtis ir kalbėti taip, kaip nori, kaip lengviau ir patogiau. Bet kokias pastabas ar pamokymus jie traktuoja kaip asmens laisvių pažeidimą, apipila skundais visokio rango teismus.
Ar kalbininkai tada turi tik gintis? Ne, ne tik! Jie turi žinoti, kad žmonės, kuriems laisvė – tik lengvas, patogus gyvenimas, paprastai paklūsta tik ekonominiams svertams. Tokiais atvejais kalbininkai, nebijodami pasirodyti nepopuliarūs, galėtų tais svertais ir pasinaudoti – ramiai, oriai, neperlenkdami lazdos. Kai kam tai gali pasirodyti prievarta (jau rašiau, kad kultūros žmonėms ji visada atgrasi). Bet jei kalbos žalojimas – nusikaltimas, už jį reikia bausti. Bausti visus, kurie to nusipelno.
Tačiau bausmės, skiriamos baudos už įstatymų nesilaikymą tegali būti laĩkinos kalbos gydymo priemonės, nes juk jokia paslaptis, kad bausmėmis norimas tikslas sunkiai pasiekiamas. Tikėtis, kad po kiek laiko žiūrėti tvarkos kalboje pasidarys daugelio žmonių įprotis, gal net ir vidinis poreikis, galima. Tačiau reikia kantriai aiškinti tautai, kad tik išlavintas gebėjimas mąstyti ir kurti lietuviškai gali parodyti, kokius dvasios lobius esame paveldėję, tiksliau atverti mūsų tautos ateities lūkesčius ir siekius. Ir būtina nuosekliai tos linijos laikytis.
Kodėl aš vis dėlto neprarandu vilties, kad aktyvieji kultūros žmonės dar tikrai gali ką nors reikšminga nuveikti savo tautos labui ir kad dabartiniai gyvenimo lūžiai galutinai nesutryps mūsų kalbos? Ogi todėl, kad vis dažniau pamatau pačios visuomenės norą ir pastangas atkurti jaukią mūsų kalbos erdvę.
Štai populiariose Lietuvos televizijos laidose išgirstu visai ne kalbininką, o operos solistą, Muzikos ir teatro akademijos profesorių Vytautą Juozapaitį, viešai pataisantį savo kolegų netaisyklingai vartojamus žodžius ar posakius, pamatau mūsų jaunimo lyderius reklamuojančioje laidoje istoriką Alfredą Bumblauską, šmaikščiai pasišaipantį iš moksliukų kalbinio nemokšiškumo, arba spaudoje paskaitau verslininko Igno Staškevičiaus straipsnį apie laisvos žmogaus dvasios ir knygos ryšį. Kaip norėtųsi tokių balsų išgirsti dažniau! Į juos visuomenė įsiklausys dažniau ir atidžiau negu į kalbos mokytojų priekaištus ar pabarimus.
Aš pati, deja, jau tegaliu tik žemai nusilenkti savo gimtajai kalbai už gyvybingumą, už ištvermę (juk ir skynė ją, ir rovė, bet, dideliam mūsų džiaugsmui, neišskynė ir neišrovė – taip mūsų kalbai galėčiau pritaikyti Justino Marcinkevičiaus žodžius, skirtus Tėvynei). Kartu noriu jos ir atsiprašyti – už tai, ko nepadariau, ko padariau per mažai ar ką padariau ne taip, kaip reikėjo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.09.06
