2016 m. spalio 11 diena 18.00 val. (antradienį) Kauno kino centras „Romuva“ (Laisvės al. 54) bus rodomas Lenkijoje sukurtas filmas apie partizanus „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“.
„Kalbėti apie miško brolius šiandien nepavojinga, bet nebūtinai tai visiems įdomu, – sako „Baladės apie Rimvydą ir Žaibą“ filmo autorius ir režisierius Sigitas Birgelis“.
Sigitą Birgelį kalbina Marytė Malinauskienė.
Marytė Malinauskienė: Kaip kilo mintis sukurti filmą apie Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus?
Sigitas Birgelis: Apie tragiškus įvykius Šlynakiemyje pirmą kartą sužinojau prieš 26-erius metus. Laikas yra sąlyginis reiškinys. Jis teisingas, visagalis, viską žinąs; viską gydo, pateisina, įvertina, atleidžia. Jis sustingo žmonių atmintyje prie senų Šlynakiemio pušų.
Nežinau, kiek joms šiandien metų, bet jos senesnės nei anų dienų įvykiai. Mano tėvui ėjo tada 21-oji žiema. Nepasakojo man jis apie partizanus, nė karto neprasitarė – ne tik todėl, kad tylenis būdamas retai kalbėdavo, bet ir todėl, kad net pagalvoti apie tai buvo pavojinga. Tik vėliau, daug vėliau supratau, kiek tėvas per savo gyvenimą man papasakojo tylėdamas…
Daug vėliau sužinojau, kad nuo vietos, kur 1949 m. gruodžio 15 d. žuvo Lietuvos laisvės sąjūdžio karžygys, Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininkas, partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas bei jo adjutantas, iš Mockavos kilęs Vytautas Prabulis-Žaibas, mane skiria 2 km ir 41 metai. Man tuomet nebuvo net 30.
Marytė Malinauskienė: Kaip šiandien atrodo partizanų žuvimo vieta? Kokias mintis ji sukelia?
Sigitas Birgelis: Šlynakiemio pušynėlio rytiniame šlaite, kur prieš 67 metus buvo įrengtas partizanų bunkeris, šiandien tūno dauba, o šalimais prieš kokius 26-erius pastatytas kuklus antkapinis paminklas. Keli metrai aukščiau, šlaito viršūnėje, yra prieš kelerius metus atidengtas gražus paminklas-žymeklis.
Ne kartą bandžiau įsivaizduoti, ką paskutiniais mėnesiais, dienomis, valandomis, sekundėmis jautė, galvojo pirmieji ir paskutiniai to niūraus bunkerėlio šeimininkai. Atklysta mintys iš partizano Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraščio: „Kovodami tikėjome, kad ištversim keturis metus ir išsaugosim savo ginkluotas pajėgas. Nepalaužiamą lietuvių tautos valią ir ryžtą suvienijom su laisvo pasaulio jėgomis, kad planetoje visiems laikams būtų sunaikinta civilizacinė XX amžiaus gėda.“
Ar tomis dienomis tikėjo partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas, kad pasaulis Lietuvą rems, kovos dėl jos laisvės? Turbūt širdies gilumoje vylėsi, nors tiek kartų patyrė, kad ciniški Vakarai remia Lietuvą tik žvalgybos sumetimais, kad neturi nei plano, nei noro palaikyti lietuvių karinę rezistenciją.
Kas kita saviškiai. Išeivija bandė padėti tautiečiams, bet jų veiksmus trukdė veikėjų ambicijos tapti pasipriešinimo lyderiais. Vienas iš jų – ilgametis VLIK’o veikėjas Jonas Deksnys-Hektoras, emigracijoje siekęs sukurti nepriklausomą pasipriešinimo struktūrą. Jurgis Krikščiūnas žinojo, kad jo veiksmus kontroliuoja ir inspiruoja buvęs rezistencijos dalyvis, MGB užverbuotas agentas Juozas Markulis-Erelis – labai pavojingas „Trojos arklys“ partizanų gretose. Juo pasinaudodami sovietai sėkmingai skaldė lietuvių emigraciją. Jono Deksnio „jėgų kaupimo“ koncepcija buvo nepaprastai paranki sovietų MGB. Jie, kontroliuodami vieną struktūrą, galėjo kontroliuoti visas.
Marytė Malinauskienė: Kokia tuomet buvo Punsko ir Seinų krašto lietuvių padėtis? Nemažai apie tai filme kalba istorikas dr. Bronius Makauskas.
Sigitas Birgelis: 1941 metais 11 tūkstančių šio krašto lietuvių smurtu ir grasinimais buvo prievarta iškeldinti į Sovietų Lietuvą, ten, blaškomi iš vietos į vietą, laukė karo galo. Daugelis slinko paskui sovietų frontą tėviškės link. Per du tų metų mėnesius į savo gimtinę grįžo per 3 000, o iki 1945 m. pusmečio – per 5 000 lietuvių tautybės žmonių. Jų ūkiuose šeimininkaujantys lenkai, valdžios palaikomi, net neketino savo vietų užleisti teisėtiems savininkams, ir šie tapo antilietuviškai nusiteikusių asmenų aukomis. 1945 m. rugpjūčio 14 d. buvo nužudytas ką tik iš Lietuvos grįžęs 24 metų lietuvis, Sankūrų kaimo gyventojas Kostas Paransevičius. Tą pačią dieną 5-oji Seinų saugumo įstaigos pareigūnų grupė mirtinai sumušė Vidugirių kaimo ūkininką Markevičių. Buvo paskleisti gandai, jog lietuviški valsčiai bus prijungti prie LTSR. Vietinei administracijai buvo papildomas akstinas „nulietuvinti“ pasienio valsčius. Lenkų valdžia net tik nesiėmė veiksmų smurtui stabdyti, bet neretai jį inspiravo.
Marytė Malinauskienė: Bet į Sovietų Lietuvą vykti niekas nenorėjo.
Sigitas Birgelis: Kai buvo sudaromi deportacijos sąrašai, daug lietuvių deklaravo esą lenkai. Lietuviai, patekę į iškeldinimo sąrašą, užsirašė į Lenkų darbo partiją. Tai išgelbėjo juos nuo išvežimo. Sugaudyti „tinkamus iškeldinti“ lietuvius buvo nelengva. Žmonės neretai neturėjo net dokumentų, keliavo arba slapstėsi. Punske buvo dislokuota Pasienio apsaugos kariuomenė. Ji turėjo paspartinti saugumo vykdomus planus.
Žinant ankstyvojo pokario realijas, lenkams susidoroti su „svetimtaučiais“ būtų buvę nesudėtinga, bet lietuviai netikėtai sulaukė sovietų palaikymo. Šie atsainiai žiūrėjo į vietos lenkų pastangas išsibodėti lietuvių, nes tie jiems buvo reikalingi, kad galėtų sekti ir kontroliuoti Lietuvos pogrindžio veiklą Suvalkų krašte ir lietuvių partizanų ryšius su Vakarais.
Marytė Malinauskienė: Ar Jurgis Krikščiūnas suvokė sunkią Punsko krašto, kuriame jis veikė, gyventojų padėtį?
Sigitas Birgelis: Be abejo, taip. Jurgis Krikščiūnas žinojo, jog šis Lenkijos pasienio ruožas nėra tinkama vieta konspiracijai. Lietuvių apgyvendinta teritorija traukia lenkų saugumo ir sovietinių MGB grupių dėmesį. Sovietai sekė lietuvių pogrindį Lenkijoje ir norėjo perimti jo kontaktus su Vakarais. Pirmą kartą Rimvydas tai patyrė 1947 m. pavasarį, kai „Tauro“ ir „Dainavos“ vadovybė, matydama, kad jų gretose yra išdavikų, pasiuntė jį ir jo pusbrolį Juozą Lukšą-Skirmantą (Daumantą) į Lenkiją.
Marytė Malinauskienė: Šiandien galime nevaržomai kirsti Lenkijos ir Lietuvos sieną. Kaip ji atrodė ankstyvojo pokario laikais?
Sigitas Birgelis: 1949 m. sienos linija – tai 100 metrų pločio juosta, vadinamoji mirties zona. Niekas į ją neįkeldavo kojos. Už jos driekėsi 20 metrų pločio suakėta juosta, toliau – spygliuotų vielų tvora. Kai kur ji buvo dviguba. Priešais ją buvo nutiestos vielos, kurias užkliudžius iššaudavo raketos. Už vielų tvoros prasidėjo zonos. Pirmojoje 500 metrų pločio zonoje nebuvo gyventojų. Antrojoje, 2 kilometrų pločio, gyveno žmonės, bet pasuose turėjo spaudą „Antroji zona“. Už jos driekėsi 10 kilometrų pločio trečioji zona. Čia gyvenantys žmonės pasuose taip pat turėjo spaudą. Trečiosios zonos gyventojai be pasieniečių leidimo negalėjo įžengti į antrąją zoną.
Marytė Malinauskienė: Papasakokite apie kitą filmo veikėją – Jurgio Krikščiūno adjutantą Vytautą Prabulį-Žaibą.
Sigitas Birgelis: Jurgio Krikščiūno adjutantas, Mockavoje gimęs Vytautas Prabulis Punsko krašte buvo jau senbuvis. Į Lenkiją jis atėjo 1945 m. balandį kartu su dešimčia partizanų. Apsistojo pas Vaičiuliškių Pauliukonius, ten, šeimininkams padedant, kartu su kitais įrengė tris bunkerius: vieną netolimoje baloje, vadinamoje Kupstynu, kitą – medžiais apaugusiame Kapčiuko kalno šlaite, trečią – troboje po grindimis. Jauni, linksmi ir draugiški miško broliai be jokio vargo susidraugavo su gretimų Ramonų ir kitų kaimų jaunimu. Netrukus beveik kiekviena čia gyvenanti lietuviška šeima turėjo savo namuose „pabėgėlį“.
1946 m. rugpjūčio 12–13 naktį Seinų sienos apsaugos kariuomenė surengė „miškų valymo“ operaciją ir jos metu suėmė daug Seinijoje besislapstančių Lietuvos miško vyrų. Vytautas Prabulis suėmimo išvengė, bet nuo to laiko slapstėsi vienas, kol likimas jį suvedė su Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininku.
Marytė Malinauskienė: Ar ginkluoti Lietuvos pogrindžio vyrai, pasiųsti į svetimą valstybę, savo veiksmus derino su lenkų pogrindžio atstovais?
Sigitas Birgelis: Lenkijoje veikiantys Lietuvos partizanai bendradarbiavo su lenkų pogrindžiu, mokė juos statyti ir maskuoti slėptuves, dalyvavo jų būriuose, net kartais jiems vadovavo. 1947 m. žiemą Pauliukonių sodyboje Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas susitarė su Lenkijos (Suvalkų-Augustavo apygardos) pogrindžio dalyviais dėl teritorijos, kurioje gali „netrukdomai“ veikti Lietuvos partizanai. Buvo nustatyti ryšių punktai ir aptarti kiti reikalai. Vakarinė teritorijos, kurioje gali slapstytis lietuviai, riba ėjo keliais Budziskas–Šipliškės–Žabariškės–Seivai–Krasnavas.
Marytė Malinauskienė: Ar Jurgis Krikščiūnas buvo stebimas lenkų saugumo?
Sigitas Birgelis: Lenkai ir rusai bandė susekti jo slėptuvės vietą. Jis jiems buvo reikalingas gyvas. 1949 m. pabaigoje Suvalkijoje veikė kelios rusų saugumo operacijų grupės iš Maskvos ir Vilniaus. Turėdamos savo rankose Joną Deksnį, sovietų specialiosios tarnybos dar aktyviau ieškojo Jurgio Krikščiūno, nes jis galėjo sutrukdyti MGB planus. Rimvydas beveik neįtikėtinu būdu ir toliau informavo Vakarus apie Lietuvos rezistenciją ir krašto padėtį. Kovojančios emigracijos veikėjai, tarp jų Juozas Lukša, norėjo permesti jį į Vakarus, bet Rimvydas jautė, kad yra sekamas, kad ryšiai ir kanalai – saugumo rankose.
1949 m. birželį buvo susekti svarbūs ryšiai. Jurgio Krikščiūno į Varšuvą perduota siunta pateko į lenkų saugumo rankas. Buvo dešifruotas konspiracijos tinklas.
Marytė Malinauskienė: „Baladėje“ nenumaldomai artėjo kančia, išdavystė ir didvyriška mirtim pasibaigusios dramos atomazga.
Sigitas Birgelis: Rimvydo ir Žaibo slėptuvę išdavė du artimi jų bendradarbiai. Vienas iš jų (operacinis slapyvardis Vytautas) jau kurį laiką buvo saugumo užverbuotas. Jis nurodė ryšininką (slapyvardis Mažasis), žinantį, kur yra bunkeris. Šių žmonių pavardės man žinomos, bet jų filme neminiu.
Marytė Malinauskienė: „Baladėje“ yra pavaizduota, kaip lenkų saugumo įstaigoje sudaromas Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo suėmimo planas.
Sigitas Birgelis: Ši scena parengta remiantis Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaigos dokumentais. Plane numatyta, kad partizanus puls 300 Vidaus saugumo korpuso karių, 20 saugumo operacinių darbuotojų ir 20 milicijos pareigūnų. Bunkerį jie apsups dviem žiedais, išstatant žmones kas 20 ir 50 metrų. Trečia grupė pajudės nuo Šaltėnų pusės per laukus iki Jakimavičiaus kolonijos. Su jais bus sulaikytas […], slapyvardžiu „Mały“, kuris nurodys pušynėlį ir vietą, kurioje esti bunkeris. Priartėjus šturmuojančiai grupei prie nurodyto pušynėlio per 500 metrų apsups jį žiedu 30 žmonių grupė, likusieji 15 puls, stengdamiesi žūtbūt paimti partizanus gyvus, o jei bandytų jie bėgti – šaudys į kojas.
Marytė Malinauskienė: Apie tai, kas įvyko, filme pasakoja, tarp kitko, Juozas Jakimavičius, kurio laukuose buvo partizanų bunkeris.
Sigitas Birgelis: Juozo Jakimavičiaus liudijimas vertingas, nes jis kalba, ką matė savo akimis. Buvo šiek tiek prieš septynias, kai jis išėjo šerti arklių. Kareiviai buvo apsupę pušynėlį, kuriame slapstėsi partizanai. Nuaidėjo šūviai. Jakimavičiui kelią pastojo lenkų kareivis. Du kulkosvaidžiais ginkluoti kareiviai ir vienas iš paskos varė jį tiesiai ant bunkerio. Jie mat baiminosi, kad bunkeris užminuotas. Suimtasis bandė priešintis, bet kažkuris iš kareivių vožė šautuvo buože per pečius. Padangę sudrebino šūviai. Kažkoks puskarininkis šaudė dūminiais užtaisais į atvirą bunkerio angą. Jam atsakė automato serija iš bunkerio. Iš slėptuvės nuaidėjo keli šūviai. Kaimiečiai, kareivių varomi, pradėjo ardyti bunkerį.
„Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, – pasakoja Jakimavičius. – Rankoje laikė Parabellum. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas. Dar sunkiai alsavo. Bunkeryje buvo 4 vienetai ginklų, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas, ant kurio vyrai virdavo valgyti. Ant sienos kabojo Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kai kareiviai atvarė Valinčių, Drūtį ir Černelį, dalis bunkerio jau buvo nuardyta. Sunkiai alsuojantį Rimvydą išnešė saugumiečiai, o Prabulio kūną liepė išnešti man ir Černeliui.“
Marytė Malinauskienė: „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ – tai dokumentinis ar vaidybinis filmas?
Sigitas Birgelis: „Baladė“ yra dokumentinio pobūdžio filmas su meniniais vaidybos elementais. Jo scenarijus buvo parengtas pagal Punsko krašto partizanų ryšininkių Teklės Pauliukonytės ir Janinos Judickaitės prisiminimus. Vaidina Punsko, Vilniaus ir Kauno aktoriai. Prisiminimais dalijasi partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai, pokario rezistencijos liudininkai. Istorines įžvalgas pateikia istorikai dr. Bronius Makauskas ir dr. Darius Juodis. Muziką parengė kaunietis Andrius Radziukynas. Rengiant filmą (ypač vaidybines scenas) talkino režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Filmas buvo kuriamas 6-erius metus. Parengti du variantai. Kaune matysime trumpesnę (1 val. 45 min.) versiją.
Marytė Malinauskienė: Ar tai naujas filmas? Kur buvo rodomas?
Sigitas Birgelis: „Baladės apie Rimvydą ir Žaibą“ premjera įvyko 2016 m. balandžio 10 d. Punsko lietuvių kultūros namuose. Filmas buvo rodomas dar kartą Punske (2016-04-26), taip pat Kauno technologijos universitete (2016-06-01), Jurbarko kultūros centre (2016-07-03), Kauno rajono savivaldybės Garliavos viešojoje bibliotekoje ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje (2016-09-08). Filmą parodė taip pat Marijampolės regioninė televizija.
Marytė Malinauskienė: Kokių atsiliepimų šis filmas susilaukė Punske ir Lietuvoje?
Sigitas Birgelis: Pacituosiu vieną žiūrovo atsiliepimą: „Jau trečia savaitė, kai kasdien vis prisimenu šį filmą. Įspūdis toks, kad, ko gero, laisvoje Lietuvoje dar negreit bus sukurtas toks vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos miško brolius. Tai Sūduvos lietuvių dovana laisvai Lietuvai. (…) Jis truko dvi valandas, kurių metu daugumai žiūrovų nedžiūvo ašaros. Po filmo net žodį ištarti buvo sunku. (…)
Mintį, kad reikia pastatyti filmą apie šiuos partizanus, tikriausiai pirmas išreiškė Romas Vitkauskas. „Baladės apie Rimvydą ir Žaibą“ autorius ir režisierius Sigitas Birgelis filmą kūrė šešerius metus. Nors kai kurie partizaninio judėjimo liudininkai nesulaukė premjeros, bet jų žodį galima išgirsti „Baladėje…“
Nuotraukoje: akimirka iš dokumentinio – vaidybinio filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“.
2016.10.07; 07:03
