Aš antrą kartą Demeniškių atlaiduose. Saulėta birželio diena – kaip pernai, šeštųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dieną. Didžiulėje verandoje – saldumynais nukrauti stalai – kaip pernai. Tik arklys, kurį bučiavome pernai, jau kitas, irgi senas, abejingas mūsų bučiniams, pražilęs kaip ir mes beveik visi, iš Vilniau, Kauno, Žemaitijos suvažiavę pakalbėti, pabendrauti tarmiškai, taip, kaip kalbėjo mūsų motinos. Sodybos šeimininko Romo Sadausko skrybėlė – irgi jau kita. Pernykštė man labiau patiko. Rimtas, kartais net rūstokas rašytojas per metus nė truputėlio nepasikeitęs, nors viešai apie savo sveikatą yra prišnekėjęs negerų dalykų. Niekas nepatikėjo, kad šie septintieji atlaidai Demeniškiuose – paskutiniai. Panašiai jis kalbėjo ir pernai, ir užpernai, ir dar anksčia…
{Norėdami pamatyti visas 30-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}
Šįmet Romas Sadauskas buvo gal kiek liūdniau nusiteikęs (man taip pasirodė) ne tiek dėl sveikatos, kiek dėl ramybės neduodančių klausimų: o kas iš to? o kam to reikia? Manau, nuotaiką jam gerokai pagadino labai reikalingi žmonės, kurie buvo kviesti, bet neatvažiavo – iš Alytaus, iš Lazdijų, iš Varėnos, iš Druskininkų…
Mat Alytaus ir Druskininkų miestų bei Alytaus, Lazdijų ir Varėnos savivaldybių merams jau senokai buvo išsiuntinėtas kreipimasis dėl Vinco Krėvės literatūrinės premijos atgaivinimo. „Manome, kad tikslinga ir prasminga būtų, jeigu literatūrinę Vinco Krėvės premiją skirtų ne kuri nors viena savivaldybė, o visos – apimančios Vinco Krėvės apgodotą ir apgiedotą Dainavos kraštą. Tad kviečiame į minėtąjį renginį viso Dainavos krašto merus arba jų įgaliotus asmenis Vinco Krėvės premijos atkūrimą ir nuostatus aptarti“, – rašoma kreipimesi, kurį Sadauskas perskaitė visiems atlaidų dalyviams.
O atvažiavo tik Lazdijų mero atsiųstas jaunas valdininkas pranešti, kad meras sirguliuoja, kad siunčia dovaną (turbūt brendžio butelį, nors šįmet atlaiduose taurelių nekilnojome). „Septintą kartą vyksta atlaidai – ir septintą kartą meras serga. Perduokit, kad aš jam linkiu pasveikti“, – burbtelėjo Sadauskas. Tiesa, Lazdijų meras atsiuntė dar ir dzūkiškų bandų, kurias mes pasigardžiuodami suvalgėm, riebalai net per barzdas varvėjo.
Bet Lietuvių literatūros klasikui Vincui Krėvei reikia ne bandų, o visai ko kito.
„V. Krėvė prisimenamas tik apvalesnių sukakčių proga, bet ir tai… Kolei kas tebesikapstoma tik politinėje jo biografijoje. Liko atmintyje andai vienoje konferencijoje mokytojos lituanistės atsidusimas: „Kol V. Krėvei programose vietos bus skirta tiek, kiek Sigitui Parulskiui, jo kūryba prie mūsų nepriartės…“ – Tai ką daryti, kad priartėtų? – Viskas nuo mūsų pačių priklauso. Kažkada iš tolimos tremties parsivežėme didžiojo rašytojo palaikus. Ir palaidojome ten, kur V. Krėvė ilsėtis norėjo – tėviškės žemėje. Niekur nuo mūsų nepasitraukė ir krėviška dvasia, t.y. jo kūryba – lyg kokia lobių skrynia, užkasta jo apgiedotuose piliakalniuose. Prireikus tą skrynią išsikasime, atidarysime ir naudosimės krėviškais lobiais“.
Šituos Sadausko žodžius nusirašiau iš internetinės svetainės lzinios.lt, kur gegužės mėnesį duotame interviu jis Vytautui Leščinskui pasakojo apie Vinco Krėvės talentą, lygino jį su Donelaičiu, citavo kitų rašytojų mintis apie klasiką, kurio literatūrinės premijos, deja, neturime.
Štai tos kelios mintys: Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mūsų sąmonėje (…)“. O Justinas Marcinkevičius antrina beveik tais pačiais žodžiais, nors A.Nykos-Niliūno negalėjo būti skaitęs: „Gimtosios literatūros peizaže Krėvė iškyla kaip koks Dainavos šalies piliakalnis, prie kurio, lietuviško žodžio vedami, einame pasižiūrėti tėvynės, gamtos ir savęs“ – ir priduria, jog Krėvė – „paskutinis didis mūsų pagonis“. Vienintelis tikras V. Mickevičiaus-Krėvės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Albertas Zalatorius Krėvę vadino „aukščiausia lietuvių literatūros viršūne, gal net visiems laikams“. Deja, visa tai pasakyta jau po rašytojo mirties, jis tų apibūdinimų negirdėjo. Be to, paskiri balsai nenulėmė, kad požiūris į „aukščiausią viršūnę“ pasikeistų…
Taigi, kolei kas Vinco Krėvės literatūrinės premijos dar nėra ir nežinia ar bus. Yra Vaižganto, Žemaitės, I.Simonaitytės, P.Cvirkos, S.Neries, J.Paukštelio, B.Brazdžionio, J.Aisčio, A.Vaičiulaičio, Z.Gėlės, P.Višinskio, A.Miškinio ir t.t. Visas jas įsteigė ir skiria iš ten kilusių rašytojų savivaldybės, kasmet pagerbdamos laureatus, o sykiu ir savo kraštiečius rašytojus, kurių vardais premijos pavadintos. O Vinco Krėvės – visų didžiausio ir reikšmingiausio Lietuvos rašytojo – premijos nėra.
Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis nenusimena: dar ne viskas prarasta; jeigu merai pas mus neatvažiavo, mes pas juos nuvažiuosime. Jis net siūlė patiems į kepurę sumesti po eurą kitą, bet kažkodėl to nepadarėme. Svarbiausia – pradžia, sakė Juozas. Jeigu Dingelis labai norės – Vinco Krėvės premija bus. Ne pro duris, tai pro langą jis pateks pas ponus, kurie labai užsiėmę arba serga ir neišeis tol, kol šie nepažadės kelių šimtų eurų „paskutiniam didžiam mūsų pagoniui“, juo labiau, kad jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ pasirodė lygiai prieš šimtą metų. Tą labai retą knygelę knygius Sadauskas saugo įsirėminęs po stiklu, jos neturi net Vinco Krėvės butas-muziejus Vilniuje (žiūrėkite nuotrauką).
Kitas atlaidų darbotvarkės punktas – prie namo, kuriame dešimt metų gyveno rašytoja Bitė Vilimaitė, prikalti atminimo lentą – buvo labai sėkmingai įgyvendintas. Trumpo apsakymo meistrės gerbėjai susėdome į automobilius ir dulkėtu vieškeliu nuvažiavome į Avižienius, esančius vos už kelių kilometrų nuo Sadauskų sodybos. Prie dviaukščio namo, primenančio didelę stiklinę dėžę, atminimo lenta buvo jau pritvirtinta, reikėjo ją tik atidengti. Tas ir buvo padaryta. Rašytojų sąjungos valdybos narė (atsiprašau, neįsidėmėjau pavardės) perskaitė pora Vilimaitės apsakymų. Dar vienas kitas šiltas žodis apie neseniai mirusią rašytoją – ir mes vėl Demeniškiuose. Kas skaito eilėraščius, tarmiškai surašytas jumoreskas, kas šaudo iš galingų kalašnikovų (pavyzdžiui, fotografas Algimantas Aleksandravičius, jau išleidęs knygas „Žemaitėjė – mona meilė“ ir „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“, o dabar ruošiąs knygą apie Dzūkiją), kas reklamuoja savo knygas (pavyzdžiui, pedagogas Benjaminas Kondratas – apie žymius Lazdijų rajono žmones), kas gražiai dainuoja (moterys, pasipuošysios tautiniais rūbais). Negaliu nepaminėti jaunutės dainininkės, kanklininkės ir pasakorės iš Žemaitijos (žiūrėkite nuotrauką), kuriai pranašauju didelę artistės ateitį…
Smagu buvo tiesiog pabūti tarp šviesių žmonių. Visi, apsilankę rašytojo Romo Sadausko sodyboje, viliamės, kad jis ir jo žmona Irutė mus pakvies dar ir į aštuntuosius Tarmių ir šnektų atlaidus.
Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.
2015.07.02; 19:58
