Artėjant 2019 metų Prezidento rinkimams vis dirsčiojama į visuomenės apklausų duomenis, kuriose lenktyniauja trys potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda.
Tačiau konkretesnes ideologines nuostatas slepiantys ir stipriomis bei kartu užburiančiomis asmeninėmis savybėmis nelabai pasižymintys kandidatai tarsi „Milžino paunksmėje“ užgožiami beveik dešimtmetį prezidentaujančios Dalios Grybauskaitės. Kaip šis dešimtmetis ir D. Grybauskaitės asmenybė pakeitė Lietuvos Prezidento rinkimus? Kuo artėjantys rinkimai skirsis nuo ankstesniųjų?
Viešojoje erdvėje jau vyksta pasiruošimas galimiems „strateginiams aljansams“. S. Skvernelis sako, kad reikalui esant Kauno meras Visvaldas Matijošaitis galėtų tikėtis jo paramos. V. Matijošaitis – atsako tuo pačiu ir giria S. Skvernelio charakterį.
Ši planuojama „kooperacija“, viena vertus, rodo, kad šie potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomi asmenys būgštauja dėl beveik tų pačių rinkėjų gretų ir to, kad kandidatūras keliant abiem, galiausiai nelaimėtų niekas. Tačiau, kita vertus, tai taip pat rodo, kad nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus kandidatas, realiai galintis atsisėsti į valstybės lyderio kėdę.
Šiems kandidatams alternatyva laikomo ekonomisto G. Nausėdos galimybės vertinamos taip pat atsargiai. Nepaisant augančių jo reitingų, ne vienas analitikas pažymi, kad G. Nausėdos galimybės laimėti rinkimus yra ribotos. Pirmiausia dėl to, kad tai būtų išsilavinusių, pasiturinčių miestiečių Prezidentas. O siekiant tapti Prezidentu neužtenka remtis viena socialine grupe.
Kitaip tariant, kyla abejonių, ar esami kandidatai yra pajėgios ir tinkamos asmenybės tapti Prezidentu, į kurį visuomenė tradiciškai deda daugiau vilčių nei numato Konstitucija.
Šios dvejonės kuria jau dešimtmetį neregėtą intrigą Prezidento rinkimuose. Galima teigti, kad kylančios abejonės susijusios su keliomis aplinkybėmis.
Pirmiausia siekiant patraukti skirtingas visuomenės grupes reikia išskirtinės asmenybės, savotiško „mito“, kuris visuomenei praneštų apie specifinius politiko sugebėjimus. Šiuo atžvilgiu esami kandidatai neatrodo labai stiprūs.
S. Skvernelio mitas apsiriboja viešojoje erdvėje jam klijuojama „policininko“ tapatybe. Nors tai gyvenime labai svarbi, tačiau pernelyg kasdieniška, intriguojančių ritualų ar paslapčių neturinti specialybė. Be to, „policininko“ vaidmuo nesunkiai atsiduria anekdotų epicentre. Kita vertus, ryšius su „valstiečiais“ ir darbą Vyriausybėje taip pat būtų sunku įvardinti kaip naudingą paramą.
Šia prasme V. Matijošaitis net pranašesnis už S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino.
G. Nausėda yra panašus į buvusį ir iki šiol populiarų šalies vadovą Valdą Adamkų. Jis išsilavinęs, gerų manierų ir reputacijos, yra gyvas, gebantis šmaikštauti socialiniuose tinkluose. Tačiau G. Nausėda yra pirmiausia „bankininkas“. Lyginant su V. Adamkumi, jis stokoja aukščiausiam valstybės postui būtinos asmenybinės mistikos. V. Adamkus Prezidento rinkimus laimėjo grįžęs iš „galimybių ir svajonių šalies“ Amerikos, kurioje padarė fantastišką karjerą.
Tad G. Nausėdos turima erudicija bei diplomatiškumas įspūdžio gali ir nepadaryti. Jo prezidentinis „personažas“ pernelyg ramus ir reikšmingai neišsiskiriantis, kad sugebėtų užtikrintai įtikinti įvairias visuomenės grupes.
Antroji aplinkybė, kelianti diskusijų ar net nerimo dėl potencialių kandidatų kompetencijų užimti Prezidento postą, žinoma, yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Dešimtmetis prezidentavimo ir Prezidentės darbo savybės, kurios nuosekliai buvo rodomos abiejų kadencijų metu, iš esmės tapo tuo, ko visuomenė toliau tikėsis iš būsimo Prezidento.
Ši situacija yra neįprasta. Iki D. Grybauskaitės visi naujo Prezidento rinkimai vyko ieškant kažko naujo. Tuo tarpu ateinančiuose rinkimuose, bus ieškoma kandidato, kuris kuo mažiau skirtųsi nuo to, ką ir kaip darė D. Grybauskaitė.
Po Algirdo Brazausko kadencijos pabaigos visuomenė ieškojo to, ko atsisakė Prezidentu pasirinkus buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių. Valdas Adamkus rinkimuose apskritai buvo iškeistas į „skraidantį“ Prezidentą. Šiam „prisiskraidžius„ – V. Adamkus tapo saugiausia, mažiausiai į R. Paksą panaši alternatyva. Po antrosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos vėl ieškota kažko naujo. Pirmiausia – aktyvesnio ir stipresnio.
D. Grybauskaitei dalyvaujant rinkimuose dėl antrosios kadencijos, priešingai nei V. Adamkaus, pralaimėjusio Rolandui Paksui, atveju didelės intrigos nebuvo. Nepaisant ganėtinai sėkmingo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio pasirodymo, D. Grybauskaitė ir jos Prezidentės įvaizdis bei darbo metodai konkurencijos neturėjo.
Prezidentės D. Grybauskaitės retorika, vadovavimo stilius, tarptautinis pripažinimas, nepaisant kartkartėmis išsprūstančios kritikos dėl kategoriškumo bei aštrumo, buvo ir yra vertinama kaip tai, ko Lietuvai labiausiai reikia.
D.Grybauskaitės, kaip Prezidentės, balsas išsiskyrė ir niekada nebuvo sutapatintas su kitų politikų balsais, sklindančiais iš Seimo – institucijos, kuria lietuviai nepasitiki labiausiai. Kitaip tariant, Prezidentė buvo virš Lietuvos politinio elito, o jos, kaip atsakingos, padorios ir teisingos lyderės, įvaizdis viešojoje erdvėje praktiškai nebuvo diskutuojamas.
Tam tikra prasme D. Grybauskaitė visuomenėje nebuvo suvokiama kaip politikė tarp kitų politikų. Ji buvo ir yra pripažįstama kaip lyderė šalia tarpusavyje besivaidijančių ir dažnai nesąžiningų politikų.
Žinoma, prie tokio D. Grybauskaitės įvaizdžio prisidėjo Prezidento institucija ir jos suteikiamos funkcijos. Tačiau, reikia pripažinti, per dešimtmetį D. Grybauskaitė sugebėjo bent jau visuomenės akyse Prezidento vaidmenį reikšmingai pakeisti, suteikiant jam savojo charakterio bruožų.
Galima sakyti, kad Prezidentės akcentuotas siekis užtikrinti valdžių skaidrumą, kova su korupcija ir politine veidmainyste buvo nauja patirtis Lietuvai, kuri po nepriklausomybės atgavimo buvo įpratusi prie labiau parlamentinės respublikos principus atitinkančio Prezidento.
Tad šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie tam tikrą paradoksą. Valstybės valdymo teorijoje yra įprasta teigti, kad valstybės aparate dirbančio asmens elgesį ir veiksmus lemia „kėdė“ – pareigos ir funkcijos, kurios reglamentuoja užimamą poziciją. Tačiau per dešimtmetį, panašu, D. Grybauskaitė Prezidento kėdei suteikė nemažai savo asmenybės savybių ir taip pakėlė apskritai naujajam Prezidentui reikalavimų kartelę.
Kitaip tariant, D. Grybauskaitė tapo etalonu, o jos asmenybė – Prezidento sinonimu. Tai tikras iššūkis bet kuriam, šiandien potencialiu kandidatu pretenduoti į Prezidento postą įvardijamam politikui. Vaizdžiai tariant, ateinantys Prezidento rinkimai vyks savotiškoje „milžino paūksmėje“.
Tad lieka laukti Prezidentės užuominos apie kandidatą, kuriame ji matanti daugiausiai prezidentinio potencialo ir galbūt savęs. Tokia užuomina gali būti kur kas svarbesnė nei šiandien aptariamos pretendentų asmeninės savybės, kompetencijos ar strateginiai susivienijimai prieš rinkimus.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.01.30; 02:00
