Apibendrindami politinius įvykius 2018 m. politikos lyderiai sutinka – vienu svarbiausių 2018 m. Lietuvos politinės realybės aspektų tapo valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Nors politikai sutaria, kad pastaruosius metus vyravusi konfrontacija yra žalinga valstybei, prielaidų, kad situacija keistųsi 2019 m., teigia jie, praktiškai nėra.
„Valstiečiai“ kaltina, pasak jų, nekonstruktyvią opoziciją tikslingu įtampos kėlimu, į tai atsakydami konservatoriai tvirtina, kad dėl pašlijusių santykių atsakingi visuomenei ir demokratinėms vertybėms abejingi „valstiečiai“. Tuo tarpu į valdančiųjų stovyklą perbėgusio „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio ir opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko Gintauto Palucko nuomone, vienodai kalti ir „valstiečiai“, ir konservatoriai. Abu politikai sutartinai tikina nei patys, nei jų vadovaujamos partijos valstybei žalingame ir visuomenės fragmentaciją didinančiame konflikte nedalyvaują, todėl visą atsakomybę už „politinį karą“ šalyje turi prisiimti didžiausios frakcijos Seime.
Tačiau nesutarimų esama ne tik dėl to, kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl politinės įtampos šalyje. Politikai kartu demonstruoja ir esančius giliai įsišaknijusio požiūrio į tai, kaip turi atrodyti stipri pilietinė visuomenė ar konstruktyvus dialogas, skirtumus.
Opozicijos lyderiai, vertindami mokytojų streiko padarinius, kalba apie bundančią pilietinę visuomenę, o viena iš „valstiečių“ lyderių Agnė Širinskienė mokytojų elgesyje įsikuriant Švietimo ir mokslo ministerijoje mato ne pilietinio sąmoningumo, bet tiesiog netinkamo ir pedagogams keliamų standartų neatitinkančio elgesio apraiškas.
Politikai kratosi ir viešojoje erdvėje plačiai pasklidusio ir neigiamą toną įgavusio visuomenės skirstymo į „viršūnes“ ir „apačias“ autorystės. Valdančiajai „valstiečių“ partijai atstovaujanti A. Širinskienė teigia, kad tai prezidentės bei opozicijos sukurtos sąvokos, pastaroji savo ruožtu tvirtina, kad „apačių“ atstovais pasiskelbė būti būtent valdantieji su Ramūnu Karbauskiu ir Sauliumi Skverneliu priešakyje.
Taigi jei Lietuvos politikai skirtingai supranta pilietiškumo, politinio konstruktyvumo, opozicijos ir pozicijos santykių bei demokratinių vertybių principus, sutarimą pavyksta surasti tik kalbant apie tai, kokie bus ateinantys metai. Tiek valdančiosios, tiek opozicinės partijos sutinka: 2019 metais, Lietuvoje vykstant trejiems rinkimams, politinė situacija bus dar aštresnė nei buvo 2018 m.
A. Širinskienė, apibendrindama valdančiųjų ir opozicijos santykius, nuogąstavo, kad pastaroji pasirinko politinį susipriešinimą didinantį bendravimo būdą.
„Deja, taip yra, opozicija kažkodėl pasirinko tokį bendravimo būdą, kuris nėra visiškai konstruktyvus. Tačiau realybė Seime yra tokia, ir dėl to labai apmaudu. Manau, kad turime susitaikyti, jog vargu, ar opozicija keisis artimiausius metus. Kol kas ji kritiką valdantiesiems supranta ne kaip konstruktyvų dalyką, bet kaip puolimą ir patyčių organizavimą“, – kalbėjo A. Širinskienė.
Tuo tarpu G. Landsbergis, klausydamas tokio A. Širinskienės samprotavimo, gūžčiojo pečiais ir teigė nelabai suprantąs, kodėl opozicija yra kaltinama nekonstruktyvumu. Politikas pabrėžė, kad opozicija nuolatos teikia alternatyvius ydingoms valdančiųjų iniciatyvoms pasiūlymus ir, kaip reikalauja opozicijos priedermė, įspėja apie grėsmes, tykančias už valdžios sprendimų.
Konservatorius teigia manąs, kad „valstiečiai“ konstruktyvią opoziciją įsivaizduoja tik kaip linksinčią ir sutinkančią su tuo, ką siūlo valdžia. O ji, pabrėžė G. Landsbergis, ypač pastaraisiais metais, yra kaip niekada abejinga visuomenei.
„Daugelis politikų neprisimena valdžios, kuri būtų tokia abejinga profesinėms sąjungoms. Nepriklausomai nuo to, ar valdžioje buvo dešinė, ar kairė, dialogo būdavo ieškoma visada. Niekas nenorėjo sudaryti sąlygų atsirasti pilietiniam karui, koks buvo kilęs šių metų gruodžio mėnesį“, – kalbėjo G. Landsbergis. Jo nuomone, mokytojų streikas bei metų pradžioje vykę medikų mitingai yra ne kas kita kaip pilietinę brandą liudijanti visuomenės reakcija į valdančiųjų abejingumą.
Jam antrino ir G. Paluckas. Anot jo, mokytojų streiką išprovokavo jaučiama neteisybė bei autoritarinio pobūdžio „valstiečių“ retorika.
„2018-ieji, kai streikavo ir mokytojai, ir protestavo medikai, yra pabudimo metai. Tame matau bundančią visuomenę, kuri nebijo drąsiai ginti savo interesų, nepaisant to, kad valdančiųjų retorika yra labai karinga, griežta ir, mano galva, balansuoja ant autoritarinės retorikos slenksčio“, – kalbėjo G. Paluckas. Jo teigimu, nepagarba, neteisybės jausmas net pačius intelektualiausius ir santūriausius pedagogus privertė streikuoti ir kelioms savaitėms įsikurdinti Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Tuo tarpu A. Širinskienės nuomone, mokytojų streikas negali būti vertinamas kaip bundančios pilietinės visuomenės ženklas. Jos teigimu, per langą į ministeriją lipę mokytojai greičiau pademonstravo žemus sau keliamo elgesio standartus.
„Streikai, mano manymu, yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tada, kai joks susikalbėjimo būdas nebepadeda. Šiuo atveju kyla klausimas, ar buvo išbandyti visi kiti susikalbėjimo būdai, kurie nėra tokie radikalūs ir drastiški. Kitas dalykas, aš pati buvau dėstytoja ir kai dirbi pedagoginį darbą, sau taikai tam tikrus elgesio standartus. Aš pati kaip dėstytoja savęs neįsivaizduoju lipančios per langą į ministeriją. Man, kaip dėstytojai, tai nebūtų tinkamas elgesys“, – kalbėjo A. Širinskienė.
Politikė pripažino, kad įtampą, kilusią streikuojant mokytojams, lėmė klaidos, kurias padarė abi nesutariančios pusės. Tačiau, pabrėžė A. Širinskienė, didesnė atsakomybė visgi tenka streiką organizavusiai profsąjungai, kurios lyderis Andrius Navickas, pasak jos, nerodė geranoriškumo. Kartu, tvirtino ji, atsakomybę turėtų prisiimti ir opozicija, kurios lyderiai, aiškino „valstietė“, dažnai lankydamiesi pas Švietimo ir mokslo ministerijoje apsigyvenusius mokytojus, dar labiau aštrino situaciją.
Užstodama įžeidžiais pasisakymais mokytojų atžvilgiu pasižymėjusius valdančiųjų lyderius premjerą Saulių Skvernelį ir „valstiečių“ pirmininką Ramūną Karbauskį, „valstietė“ negynė tik buvusios ministrės Jurgitos Petrauskienės. Pasak jos, tai, kad J. Petrauskienės nebėra Vyriausybėje, reiškia, kad šiai pritrūko ir konstruktyvumo, ir aktyvumo kalbantis su pedagogais.
Savą mokytojų streiko priežasčių ir reikšmės politinei sistemai versiją pateikė R. Žemaitaitis. Tvarkietis taip pat teigė mokytojų streike neįžvelgiąs pilietinės brandos požymių. Jo teigimu, jei kažką ir rodo pedagogų streikas, tai ne ką kitą, kaip politikų manipuliavimą ir naudojimąsi žmonėmis. R. Žemaitaitis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai kone prievarta buvo vežami konservatorių ir socialdemokratų iniciatyva užsakytais autobusais į mitingus vien tam, kad būtų patenkinti partiniai interesai.
„Todėl aš nemanau, kad tas mitingas ar streikas yra didesnės mūsų pilietinės brandos ženklas“, – kalbėjo R. Žemaitaitis. Jis pabrėžė, kad politikai sąmoningai naudojasi ir manipuliuoja žmonių lūkesčiais. Tai, pasak jo, daro apie vaiko teisių apsaugą kalbantys Seimo nariai Dovilė Šakalienė, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, „valstiečiai“, konservatoriai, socialdemokratai, visi, akcentavo politikas, išskyrus vieną – Tvarkos ir teisingumo partiją. Tai pabrėždamas politikas gyrėsi, kad nė vienas jo vadovaujamos partijos narys nedalyvavo mokytojų streike, o partija apskritai stovi nuošalyje Seime vykstančių destruktyvių ginčų.
Save ir savo partiją pastatyti šalia politinių grumtynių buvo linkęs ir G. Paluckas. Jis tvirtino, kad įtampos epicentras yra „valstiečių“ ir konservatorių konfrontacija, kuri, pasak LSDP pirmininko, visuomenei brangiai kainuoja.
„Mes į tą asmeninių santykių aiškinimąsi nesikišame. Tai yra visai visuomenei labai žalinga tendencija, nes nelieka jokios diskusijos apie ateitį ir apie politikos turinį. Atvirai sakau, konservatorių ir „valstiečių“ daužymasis komisijomis ir prasivardžiavimas yra žalingas Lietuvai ir Lietuvos socialdemokratai tame nedalyvauja“, – tikino LSDP pirmininkas.
Politikas sutiko, kad visuomenė dėl politinių nesutarimų ir trinčių fragmentuojasi. Šiame procese G. Paluckas teigė matąs tiek valdančiųjų „valstiečių“, tiek opozicijos kolegų konservatorių kaltę.
„Visuomenę drasko ir kapoja politikai. Ir tai intensyviai ir efektyviai daro tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“. Pastarieji – skirstydami visuomenę į elitą ir „apačias“, o konservatoriai – nerodantys jokios pagarbos kitai nuomonei ir nevengiantys kitus išvadinti esant „vatnikais“ ar „karbauskininkais“, – kalbėjo G. Paluckas.
Tačiau tokios pastarojo kalbos keistos pasirodė G. Landsbergiui. Pasak jo, G. Palucko samprotavimai neatitinka realybės, nes LSDP Seime yra ne mažiau nei konservatoriai aktyvūs kritikuojant „valstiečius“.
Galiausiai vieninteliu klausimu politikai turėjo kone tą pačią nuomonę – 2019 metais laukia dar didesnės įtampos. Parlamentinių partijų lyderiai tvirtino netikį, kad jų oponentai keisis ir prognozavo, jog jau artimiausiu metu bus aktyviai pasitelktos juodžiausios priemonės ir būgštavo, kad stiprės antidemokratinės valdančiųjų tendencijos.
„2019 metai bus labai sunkūs. Bus daug purvo drabstymosi, intrigų, melagingų naujienų, melagingos istorijos bus kuriamos masiškai. Partijos, kurios kelia savo kandidatus į prezidentus, dės visas pastangas, kad jų kandidatas būtų išrinktas, o priemonės bus pačios juodžiausios. Aš su šiurpu laukiu Naujųjų metų pradžios“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.
Savo ruožtu G. Landsbergis būgštavo, kad 2019 m. stiprės antidemokratinės „valstiečių“ ir premjero S. Skvernelio politikos tendencijos.
„Manau, kad metų pabaiga atskleidė ir tam tikrų pavojingų tendencijų. Jeigu valdžia būtų nelinkusi tik kalbėtis, tai dar būtų nedidelė problema. Tačiau kai valdžia, naudodamasi pačių parašytomis pažymomis, pradeda toleruoti nedemokratiškų, jėgos struktūrų naudoti nevengiančių valstybių valdžios metodus ir daryti spaudimą visuomenei ir opozicijai, yra dėl ko nuogąstauti. Aš bijau, kad Saulius Skvernelis iš bejėgiškumo ir jaučiamos įtampos artėjant rinkimams nepradėtų kurti situacijų, kurios bus vis labiau nedemokratiškos“, – apibendrino G. Landsbergis.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.31; 16:20
