Stebint bendriausias ilgalaikes Lietuvos ir lietuvių tautos raidos kryptis galima išskirti tris vertybes, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą – tai valstybinės laisvės branginimas bei dora, darbštumas ir siekis pažinti pasaulį savišvieta ir mokslo keliu.
Šioms vertybėms įgyvendinti tauta parodė daug pasiryžimo, valios, jėgų ir pasiaukojimo tiek senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – laikais, tiek ginant lietuvių kalbą ir raštą Rusijos okupacijos ir spaudos draudimo laikotarpiu, Lenkijos okupuotoje Lietuvoje bei praėjusiame amžiuje du kartus atkuriant modernią Lietuvos valstybę. Nereikia šių vertybių aukštinti kaip kažką ypatinga. Iš tikrųjų tai yra natūralus, normalus civilizuotos tautos mentalitetas.
Minime 70-ąsias 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metines. Lietuvos valstybingumo istorijoje Birželio sukilimas yra integralus su XX a. pradžioje demokratiniame pasaulyje buvusia tautų apsisprendimo teise ir jos kontekste subrendusia Lietuvos piliečių, lietuvių tautos valstybine savimone. Sukilimas buvo per pirmąjį Nepriklausomybės 20-tį išugdyto valstybinio sąmoningumo refleksija dviejų totalitarinių režimų, jų armijų ir tankų lavinoje. Sukilimas priminė visą pasaulį apkeliavusią Sausio 13-sios įvykių prie Televizijos bokšto nuotrauką, kurioje TV gynėjas plikomis rankomis pasionariškai stumia atgal didžiulį sovietinį tanką, po savo šarvais prislėgusį kitą gynėją.
Istoriografija
Birželio sukilimas turi turtingą istoriografiją, visiems yra prieinami šaltiniai, publikacijos, atsiminimai. Tarp publikacijų yra sukilimo organizatorių, pirmiausia diplomato Kazio Škirpos[1] ir Pilypo Naručio[2] dokumentuotos publikacijos, tematiniuose rinkiniuose ir periodikoje paskelbti kovotojų atsiminimai[3], taip pat sukilimo atminties slopintojų čekistų, tokių kaip J. Vildžiūnas[4], „prisiminimai“. Mokslinę istoriografiją sudaro tiek sena – sovietinė, tiek sukurta naudojantis akademine laisve išeivijoje ir išsilaisvinusioje Lietuvoje.
Tai Valento Brandišausko studija[5], leidinys „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai“ (Vilnius, 2001), Jono Antanaičio ir Alfonso Žaldoko rinkinys „Tautos teisė sukilti. 1941 metų birželis“ (Kaunas, 2001), Juozo Brazaičio „Vienų vieni“ (Vilnius, 1990), Antano Martinonio sudarytas sukilimo dokumentų ir prisiminimų rinkinys[6]. Yra daug pavienių sukilėlių, sovietines represijas patyrusių Lietuvos piliečių atsiminimų.
Paskutinis apibendrinantis Sukilimo vertinimas yra pateiktas [10 psl.] Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje kolektyvinėje [A. Anušausko, A. Bubnio, A. Jokubčionio, V. Tininio ir L. Truskos] monografijoje „Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija“ [2005, 2007]. Leidinyje tvirtinama. kad Sukilimas išplito visoje Lietuvoje, kad jis prasidėjo per radiją išgirdus Himną ir pranešimą apie Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudarymą.
Šiame savo pranešime aš noriu atsakyti į 3 klausimus:
1. Kam Lietuvos politinio sukilimo reikėjo?
2. Ar reikėjo tokio sukilimo nacių Vokietijai?
3. Kiek sovietinių okupantų represijos pakenkė sukilimo organizavimui?
Sukilimo idėjos atsiradimas
Be abejo, gali kilti klausimas, iš kur atsirado sukilimo idėja. Juk Nepriklausomybę Lietuvos kariuomenė apgynė frontuose, o ne sukilimais. 1940 m. viską lėmė susiklosčiusios politinės aplinkybės ir valstybinė savimonė.
Lietuvos sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. buvo pirmiausia brutalus atėmimas iš jos piliečių valstybinio gyvenimo teisės, o kartu jų kovų už nepriklausomą valstybę, jai duotos priesaikos išniekinimas, pažeminimas. Reguliarios Lietuvos kariuomenės kariai, karininkai, atsarginiai, šauliai, policija, visuomeninių organizacijų nariai, 1918-1940 m. davę priesaiką ginti ar rūpintis Lietuvos valstybe, negalėjo įvykdyti savo priesaikos ir buvo kaip Lietuvos piliečiai morališkai pažeminti, bet nepalaužti.
Organiškai brendo Lietuvos pilietinis pasipriešinimas okupaciniam režimui ir Lietuvos išsilaisvinimo kelių paieškos. Per trumpą laiką susiformavo trys pasipriešinimo ir išsivadavimo kryptys.
1. Lietuvos diplomatų pastangos tarptautinės teisės keliu atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
2. Pogrindinė veikla priešinantis kasdienei okupacinio režimo raiškai ir ideologijai, diskredituojant režimą, stabdant nesąmoningų ir nesiorientuojančių piliečių kolaboravimą.
3. Pogrindinė veikla siekiant atkurti suverenitetą ginkluoto sukilimo keliu karo tarp Vokietijos ir SSRS atveju.
Antisovietinei rezistencijai reikšminga buvo tai, kad Lietuvos valstybės vadovai vyriausybių nariai, partijų nariai, politikai, tarnautojai, karininkai, policininkai ir rezistentai, gelbėdamiesi nuo sovietinių represijų, galėjo rasti saugią prieglaudą kaimyninėje Vokietijoje. Ten 1941 m. pavasarį buvo apie tūkstantį politinių pabėgėlių iš Lietuvos.
Vokietija jų neperdavinėjo sovietiniam režimui ir tokiu būdu išgelbėjo juos nuo birželio 14-osios tremtinių likimo ir kruvinojo čekistinio teroro, vykdyto Rainiuose, Panevėžyje, Juodupėje, Pravieniškėse, Červenėje, Gorkyje, Rešiotuose ir kt. Deja, iki šiol oficialiai Lietuvos valstybė už tai dar nepadėkojo vokiečių tautai. Tautai, ne naciams. Todėl šioje auditorijoje reiškiu padėka vokiečių tautai už išgelbėtus nuo raudonojo teroro Lietuvos piliečius.
Politinius pabėgėlius telkė buvęs Lietuvos Respublikos pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa. Jis pirmomis sovietinės okupacijos dienomis iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos tarnautojų patyrė, kad Vokietijos puolimas prieš Sovietų Sąjungą politiškai nuspręstas, tik dar neturintis konkrečios datos.
Turint tokią informaciją apie Rytų Europoje bręstančią geopolitinę įtampą, subrendo idėja, kaip Lietuvai pasiekti savo politinį tikslą. K. Škirpa, praėjus 10-čiai dienų nuo sovietinės okupacijos pradžios, atvyko trumpam į Kauną.
Po pokalbių su Lietuvos politikais, karininkais ir šiaip valstybės reikalais susirūpinusiais lietuviais, jis įsitikino, kad išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos galimybę visi matė tik Vokietijai pasukus karo mašiną į Rytus[7]. Visi karininkai ir civiliai, su kuriais Škirpai teko Kaune bendrauti, buvo įsitikinę „jog gali tekti vėl tvertis ginklo, panašiai kaip 1918-1919 metais, ir kad rusų-vokiečių konfliktas galėtų sudaryti tam tinkamą progą“[8].
Škirpa prisipažįsta, jog visi prašė, kad jis imtųsi iniciatyvos ir nustatytų veikimo gaires. Diplomatas patarė karininkijos ir šaulių atstovams kaip galima daugiau paslėpti ginklų ir šaudmenų, kol dar ginklų sandėlių apsauga tebėra lietuvių rankose, o jaunuomenės atstovus kvietė nutiesti su juo slaptą ryšį per „žaliąją sieną“[9]. Taip pat patarė „patylomis sudaryti slaptą būsimos pogrindžio organizacijos karkasą planingam pasiruošimui ginkluotai kovai, kada tam susidarys palankios aplinkybės“[10].
Tuo metu iš tikrųjų stiprėjo abiejų nusikalstamo Molotovo-Ribbentropo pakto signatarų santykių karinė atomazga. 1940 m. liepos 21 dieną, kai Kaune vadinamajame „Liaudies seime“ sovietiniai okupantai su kolaborantais pompastiškai priiminėjo Lietuvos suverenios valstybės sunaikinimo ir sovietinio aneksavimo nutarimus, Vokietijos karinė vadovybė Hitlerio įsakymu pradėjo ruošti „Barbarosos“ planą. Tų metų gruodžio 19 d. jis buvo paruoštas ir jį pasirašė Hitleris[11]. Šiame kontekste rengimasis sukilimui darėsi vis aktualesnis.
1940 m. rudenį – lapkričio 17 d. Berlyne 28 pasitraukę iš Lietuvos lietuviai K. Škirpos iniciatyva įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą, kuris ėmė ruoštis sukilimui ir Lietuvos valstybės atkūrimui.
Šiandien, kai viską žinome apie tarptautinių įvykių raidą ir geopolitinę jėgų išsidėstymo kaitą, galima sakyti, kad tai buvo įsivaizduojama situacija paremtas, bet maža vilties teikiantis siekimas. Tačiau tuomet kitokio, kiek realesnio mėginimų kelio atkurti suverenią valstybę ir nebuvo.
Alternatyvos Sukilimui konstravimas
Vienok alternatyva sukilimui buvo konstruojama. Kai kurios Vakarų valstybės ir Turkija nepripažino Baltijos šalių aneksavimo, išsaugojo diplomatines atstovybes. Lietuvos diplomatai, likę Vakaruose, paskelbė viešus protestus dėl sovietinės okupacijos ir aneksijos. Škirpa bene pirmasis pasakė, kad tai okupacija. 1940-08-9–11 d. Berne Lietuvos pasiuntinybėje įvyko kelių Lietuvos pasiuntinių pasitarimas dėl tolesnės diplomatinės veiklos.
Jie nutarė Lietuvos atstovavimui sudaryti Lietuvos tautinį komitetą. Turėdami žinių, kad Vokietija toleruoja Nepriklausomos Lietuvos sąvoką, nutarė remtis Vokietija, iki galo ja nepasitikint ir išsireikalaujant, kad oficialiai būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.
1940-09-19–25 Lietuvos pasiuntinių konferencija Romoje nutarė, kad Lietuvos aneksavimas tarptautinės teisės požiūriu neturi jokios galios, sudarė Ernesto Galvanausko vadovaujamą Lietuvos tautinį komitetą – egzilinės vyriausybės prototipą, kuris turėtų atstovauti Lietuvai ir siektų jos Nepriklausomybės atkūrimo. Kartu konferencijos dalyviai pažymėjo, kad Lietuvos suverenumą bus galima atkurti tik po karo Taikos konferencijos sprendimu. Be to, nutarta pasinaudoti ir karo metu atsiradusiomis kitomis galimybėmis suverenitetui atkurti.
Tai leido K. Škirpai ir Vokietijoje esančiai lietuvių bendrijai ieškoti kitų išsilaisvinimo kelių, nes Lietuvos tautinis komitetas savo veiklos neišplėtojo ir karo pradžioje savo funkcijas perdavė ministrui pirmininkui K. Škirpai.
Rengimasis sukilimui
Tuo tarpu Berlyne įsteigtas LAF ėmėsi organizacinės veiklos sukilimui ruošti ir valstybei atkurti. Tuo tikslu buvo sudaryta 20 komisijų, rengusių atkūrimo projektus. Išsiplėtojo ryšiai su Lietuva. Vilniuje ir Kaune susikūrė LAF štabai sukilimui rengti. Centrines funkcijas atliko Vilniaus štabas. Jis turėjo paskelbti sukilimą ir Valstybės atkūrimo deklaraciją. Štabą sudarė karininkai su štabo viršininku mjr. Vytautu Bulvičium priešaky: kpt. Juozas Kilius, kpt. Juozas Sadzevičius, kpt. Jonas Vabalas, karo lakūnas Leonas Žemkalnis, teisininkai Vladas Nasevičius, Mykolas Naujokaitis, mokytojai Antanas Skripkauskas, Stasys Mockaitis,Vilniaus geležinkelio stoties viršininko pavad. Jurgis Gobis ir kt.
Kauno LAF štabas neturėjo aiškios narystės ir organizacinės struktūros. Pagal jo vadovą Pilypą Narutį, kiekvienas LAF štabo narys buvo individualiai įsipareigojęs kuruoti tam tikrą veiklos barą. Didžiąją dalį štabo narių sudarė studentų korporacijų koalicijos atstovai. Štabe buvo ir jaunų dėstytojų, ir ryšių specialistų, ir profesionalių kariškių, atleistų iš kariuomenės ir atėjusių į universitetą. Ypatingą padėtį LAF struktūroje užėmė strateginiai ir idėjiniai vadovai – Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra ir kt.
1941 m. kovo 16-birželio 21 d. NKGB susekė ir likvidavo LAF Vilniaus štabą. Buvo suimta 18 jo narių ir ryšininkų. Birželio 24 d. paryčiais jie traukiniu buvo išvežti į Rusiją, į Gorkio kalėjimą. Ten lapkričio 28 d. Maskvos apygardos karo tribunolas 8 nuteisė sušaudyti, o likusius – ilgalaikiam kalinimui konclageriuose ir kalėjimuose.
Sušaudyti: 1. Mjr. Vytautas Bulvičius, LAF Vilniaus štabo vadas, LLV krašto apsaugos ministras; 2. Kpt. Juozas Kilius; 3. Ltn. Juozas Sadzevičius; 4. Lakūnas ltn. Leonas Žemkalnis; 5. Adv. Aleksas Kamantauskas, LAF Vilniaus štabo viršininko pavaduotojas; 6. Jurgis Gobis; 7. Mokyt. Stasys Mockaitis; 8. Mokyt. Antanas Skripkauskas.
Įkalinti: 1. Jonas Masiliūnas, Škirpos pavad. Lietuvoje, LLV Susisiekimo ministras; 2. Vladas Nasevičius, LLV Vidaus reikalų ministras, po V. Bulvičiaus arešto perėmęs Vilniaus LAF štabo viršininko pareigas, suimtas Vilniuje birželio 21 d.; 3. Vytautas Statkus, LLV Prekybos ministras; 4. Ltn. Jonas Valkiūnas; 5. Kpt. Jonas Vabalas; 6. Kpt. Izidorius Andriūnas; 7. Finansų insp. Antanas Petkelis; 8. Ekonomistas Jonas Markūnas; 9. Ltn. Balys Puodžiūnas; 10. Ltn. Aleksas Vainorius, vienintelis išteisintas, bet nepaleistas.
Po Vilniaus štabo vadovybės suėmimo jam priklausančias funkcijas V. Nasevičius perdavė Kauno LAF veikėjams. Todėl Kaunas tapo sukilimo vadovaujančiu centru. Kauno sukilėliai darė viską, kas buvo įmanoma padaryti.
Dar balandžio mėn. Vilniaus ir Kauno LAF štabų atstovai, iš anksto gavę K. Škirpos sutikimą būti ministru pirmininku, sudarė LLV.
Sukilimo vykdymas
Prasidėjus karui, tą pačią dieną Kaune sukilėliai užėmė Centrinį paštą, Telefono ir telegrafo pastatą, nutraukė sovietinės kariuomenės elektroninius ryšius, prieš tai paskelbę, kad vokiečių desantas jau Kaune. Tai sukėlė raudonarmiečių paniką. Labai svarbu buvo, kad tą dieną sukilėliai užėmė Radiofoną ir Radijo stotį, Prezidentūrą, policijos-milicijos nuovadas, stengėsi apsaugoti nuo susprogdinimo tiltus.
Tos dienos vakare iš Kauno pradėjo bėgti okupantų marionetinė valdžia, enkavedistai. Jie sunkvežimiais išsivežė dalį politkalinių, kurių daugumą pakeliui Minske, Červenėje ir kitose vietovėse sušaudė. Sukilėliai, susikovė su sovietine kariuomene, neleisdami jos daliniams persikelti per Nemuną ir veržtis į miestą.
Birželio 23 d. 9:28 val. prabilo nuo vakaro tylėjęs, jau sukilėlių rankose atsidūręs Kauno radijas. L. Prapuolenis perskaitė LAF atsišaukimą:
„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas. Laisva ir Nepriklausoma Lietuva“.
„Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva, nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė…“
Lietuvių aktyvistų frontas pristatė Lietuvos laikinąją vyriausybę, kurios vardu buvo paskelbta apie laisvos Lietuvos atkūrimą:
„Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.
Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.
Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“[12].
Giedamas Himnas ir Tautinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“. Po to nuskambėjo Kipro Petrausko atliekama liaudies daina „Saulelė raudona“, kaip sutartinis ženklas pradėti sukilimą. Skelbiamas LAF atsišaukimas „Viskas Lietuvai“.
Kiek vėliau LAF paskyrė Kauno komendantą, suformavo Tautos gynimo komitetą.
Tos pačios dienos (birželio 23) vakare Vilniuje sukilimą pradėjo Raudonosios armijos lietuviški daliniai ir doc. Stasio Žakevičiaus vadovaujami sukilėliai. Prasidėjo įstaigų, Radijo stoties, milicijos nuovadų užiminėjimas, nedidelių sovietinių grupių nuginklavimas, sukilėlių aprūpinimas ginklais. Pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė. Kitą dieną į Vilnių įžygiavo vokiečių tankai. Tačiau, kaip ir Kaune, Vilniaus sukilėliams nepavyko sutrukdyti čekistams traukiniu išvežti iš Vilniaus kalėjimo suimtųjų LAF Vilniaus štabo narių ir bendradarbių.
Birželio 26 d vokiečių kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą. Birželio 28 d. buvo išleistas įsakymas sukilėlius nuginkluoti. Okupacinis sovietinis režimas buvo panaikintas per vieną savaitę ir atkurta iki sovietinės okupacijos buvusi administracija. Programiniai politiniai uždaviniai buvo įvykdyti. Nacių įsakymu sukilėliai buvo nuginkluoti. Sukilimo metu žuvo apie 1000 sukilėlių[13], daugiausia Kaune ir Vilniuje. Alytuje vokiečiai sušaudė 42 sukilėlius, paskui tai įvertinę kaip skaudžią klaidą. Sukilimo metu buvo išaiškinti sovietinio teroro karo pradžioje padaryti nusikaltimai Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Juodupėje ir kt.
Prie politinių sukilėlių prisijungė nieko su juo bendra neturinčių asmenų, todėl sukilimo metu nepavyko apsaugoti visuomenės nuo kerštavimo ir nacių rasistinės politikos akcijų.
Ar reikėjo Vokietijai Lietuvos politinio sukilimo?
Dauguma žmonių tikėjosi, kad kilus karui Vokietija bus tolerantiška lietuvių politiniams siekiams. Už tai vokiečių kariuomenė buvo sutikta su gėlėmis. Vokiečių spaudoje mirgėjo korespondentų pranešimai, kaip draugiškai lietuviai sutinka vermachtą.
Tačiau iš tikrųjų Lietuvos nepriklausomybė netilpo į nacių strateginius politinius ir rasinius planus. Hitleris 1940-07-16 Reicho vadovybės pasitarime pareiškė, „kad visas Pabaltijys turi tapti imperijos dalimi“[14].
Vokietijos valstybės pareigūnams buvo uždrausta duoti bet kokius pažadus apie Baltijos valstybių valstybinį-teisinį statusą po vokiečių užėmimo[15].
Nacių paruoštoje rasistinės politikos tautų skalėje Baltijos šalis buvo numatyta germanizuoti, o vietinius gyventojus iškelti į Rusijos žemes. 1941 m. balandžio 20 d. A. Rozenbergas buvo įpareigotas sudaryti instituciją Rytų žemėms tvarkyti. Taip atsirado Rytų ministerija.
Ši ministerija, buvusi Heinricho Himmlerio globoje, pats Himmleris, Rozenbergas, Hansas Heinrichas Lohse buvo vieningos nuomonės, „kad reikia panaikinti Baltijos valstybių nepriklausomybę“[16]. Karo išvakarėse – 1941-06-20 – Rozenbergas kalbėjo apie Pabaltijo Reichskomisariatą su Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt. generaliniais komisariatais.
Šitas Rozenbergo projektas prieštaravo K. Škirpos strateginiams Lietuvos atkūrimo planams. Todėl K. Škirpa negalėjo pakęsti nei pačio Rozenbergo, nei jo braižomų komisariatų teritorijų projekto. Savo atsiminimuose jis Rozenbergo veiklą vadina imperializmu, o jį patį pasityčiodamas – pakaruokliu (Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo sprendimu jis buvo pakartas).
Esant tokiai nacių nuostatai LAFo rengiamas sukilimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę nuo pat pradžių šią veiklą stebėjusiam Gestapui tapo „nebesuvirškinama piliule“[17]. Gestapininkas E. Galvanauskui aiškino, kad „LAF reikalavimas Lietuvai nepriklausomybės esąs nerealus dalykas ir iliuzija“[18].
K. Škirpa rašo, kad artėjant karui su SSRS Berlyne „didėjo nacių apetitas paversti mūsų kraštą vokiečių ekspansijos plotu, nebesiskaitant su jokiais teisės principais ir ankstyvesniais Vokietijos Reicho įsipareigojimais Lietuvos atžvilgiu“[19].
Tad sukilimo šalininkams teliko tik vienas drąsus kelias, – nepriklausomybę ir Laikinąją vyriausybę paskelbti sovietinius okupantus išvijus, iki vokiečių kariuomenės įžengimo į Kauną ir Vilnių. Tai ir buvo įvykdyta.
Naciai su tuo nesutiko. Vokietijos Sausumos pajėgų vyriausioji vadovybė birželio 26 d. direktyva per Lietuvą žygiuojančią kariuomenę instruktavo: „Naujoji Lietuvos Vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama bet kokių aktų, kurie galėtų būti suprasti kaip oficialus jos pripažinimas arba reikštų politinį susirišimą“[20].
Tai turbūt geriausiai reflektuoja nacių požiūrį į politinio lietuvių sukilimo rezultatus. O priešiškumą sukilėliams atspindi toks tos direktyvos nurodymas: „Bendra kova su lietuvių daliniais draudžiama… Smulkesni [daliniai] turi būti geruoju nuginkluojami ir sutelkiami į lagerius…“[21].
Prasidėjus antinaciniam pasipriešinimui naciai suėmė sukilimo deklaraciją per Kauno radiją paskelbusį LAF veikėją Leoną Prapuolenį ir jį uždarė Dachau konclageryje. Tik Škirpos rūpesčiu jis buvo paleistas su sąlyga, kad negalės gyventi Lietuvoje, o bus Bavarijoje.
Nuo pat karo pradžios nacių Vokietija, vydama iš Lietuvos sovietinius okupantus ir išlaisvindama nuo sovietinio teroro, sustabdydama masinį lietuvių šeimų trėmimą į Sibirą, žygiavo kaip užkariautoja, pasiryžusi tolimam Rytų žygiui prieš bolševizmą, nesirengdama paremti Birželio sukilimo deklaruotos nepriklausomybės.
Sovietinių okupantų priemonės prieš sukilimo rengimą ir kerštas sukilėliams
Sukilimo svarbi, gal net svarbiausia jėga galėjo būti Lietuvos karių daliniai. Korpuse sekimui buvo suformuotas NKVD ypatingasis skyrius. 1941 m. sausio pradžioje korpuso enkavedistai į nepatikimųjų sąrašą buvo įtraukę 2600 karininkų ir kareivių[22]. Birželio 7-9 d. buvo suimti LAF‘o Vilniaus štabui priklausę karininkai – mjr. V. Bulvičius ir kt. Apytikriai po savaitės, Birželio trėmimų metu, per 29-ojo teritorinio korpuso dalinius nuvilnijo lietuvių karininkų masinių areštų banga – suimta 236 karininkai. Tai buvo didelis smūgis sukilimo organizavimui ir Lietuvos rezistencijai.
Čekistas Michailas Krysinas tvirtina, kad NKGB karo išvakarėse turėjo patikimos informacijos apie lietuvių pasipriešinimo ryšius su Vokietijos kariuomenės vadovybe ir spectarnybomis[23]. Jis negalėjo nuslėpti pasitenkinimo, jog jei nebūtų buvę birželio masinio trėmimo, sukilimas būtų buvęs daug stipresnis. Tačiau iki karo pradžios čekistai net nežinoję Lietuvių aktyvistų fronto pavadinimo, vadindami sulaikytus jų štabo narius slaptos kontrrevoliucinės karinės sukilėlių organizacijos, siekusios su Vokietijos pagalba nuversti tarybų valdžią Lietuvoje, dalyviais.
Išvados
Birželio sukilimas buvo sunkus ir rizikingas Lietuvos piliečių mėginimas atkurti Lietuvos valstybę esant Lietuvoje dviems okupuojančioms valstybėms: panikiškai bėgant sovietinės imperijos jėgoms ir pergalingai žygiuojant Vokietijos kariuomenei.
Birželio 23 d. Deklaracija pirmiausia buvo Lietuvos piliečių sukilimo prieš sovietinį terorą, masinę tremtį, apskritai prieš sovietinę okupaciją ir pasipriešinimo totalitariniam sovietiniam režimui aktas. Reokupacijos metais sukilėliai buvo baudžiami mirties bausme ir kalėjimu konclageriuose.
Sukilimas buvo politiškai, morališkai ir organizaciniu požiūriu pribrendęs kaip lietuvių politinės valios pareiškimas ir politinio pasitikėjimo savo jėgomis aktas. Niekas negalėjo garantuoti, kaip pasiseks realizuoti savo politinius siekius, kiek pareikalaus aukų pats sukilimas, kaip paklus Lietuvos visuomenė pagrindiniams sukilimo ir LLV siekiams ir interesams. Visa atsakomybė gulė ant LLV pečių. Ji tą atsakomybę prisiėmė, tačiau iš karto susidūrė su nacių iš principo priešiška Lietuvos suverenitetui nuostata. Reichas nepripažino Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos, neleido jos realizuoti.
Naciai taip pat vadovavosi žmonių naikinimo programa, vykdė rasistinę politiką. Visa tai įvertinusi LLV pasitraukė.
Birželio sukilimas ir Birželio deklaracija buvo lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių valstybinės savimonės aktyvi raiška. Tai buvo teroristinio sovietinio okupacinio režimo ir aneksijos bei nacių okupacijos atmetimo aktas.
Pranešimas perskaitytas mokslinėje konferencijoje, skirtoje 1941 m. sukilimo 70-mečiui, Vilniuje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Antanas Tyla, šio pranešimo autorius.
2012.07.01
[1] K. Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti. Dokumentinė apžvalga. Vašingtonas, 1973.
[2] P. Narutis. Tautos sukilimas 1941 Lietuvos nepriklausomybei atstatyti. Pirmoji dalis. Oak Lawn, 1994.
[3] 1941 m. Birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sudarė V. Brandišauskas. Vilnius: LGGRTC, 2000.
[4] J. Vildžiūnas. Kova be atvangos. Vilnius, 1971.
[5] V. Brandišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą 1940 06-1941 09. Vilnius, 1996.
[6] Sukilimas 1941 birželio 22-28 d. Sudarytojas A. Martinonis. Vilnius, pirmoji knyga 1994, antroji knyga 1995.
[7] K. Škirpa. Sukilimas, p. 19–20.
[8] K. Škirpa, ten pat, p. 20.
[9] K. Škirpa, ten pat.
[10] K. Škirpa, ten pat, p. 21.
[11] K. Škirpa, ten pat, p. 26.
[12] P. Narutis, p. 339.
[13] A. Biliūnas, A. Žaldokas. Mes kovojome ir žuvome… Kaunas. 2005. p. 7.
[14] M. Krysin, 120.
[15] M. Krysin, 121.
[16] K. Škirpa, 120.
[17] K. Škirpa, 228.
[18] K. Škirpa, 228.
[19] K. Škirpa, 58.
[20] K. Škirpa, 338.
[21] K. Škirpa, 338.
[22] Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2007, p. 115-116.
[23] Ten pat.
