The Guardian įsigilino į Didžiosios Britanijos ir Uzbekistano santykių smulkmenas. Kaip išsiaiškino leidinio korespondentas Jenas Kobeinas (Ian Cobain), „jau po rugsėjo 11 teroro akto keletas Britanijos aukštųjų mokyklų, visiškai pritariant Britanijos vyriausybei, užmezgė kontaktus su Islamo Karimovo režimu.
Į šiuos kontaktus palankiai žiūrėjo Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerija ir Britanijos taryba. Žurnalistas mano, kad tai buvo daroma „santykiams stiprinti“ su strategiškai svarbia Viduriniosios Azijos valstybe (per jos teritoriją gabenami kroviniai NATO kontingentui Afganistane).
Straipsnyje sakoma, kad Vestminsterio universitetas ne šiaip sau užmezgė partnerystės santykius su Uzbekijos aukštosiomis mokyklomis (kaip tai padarė Bato, Kembridžo, Rytų Anglijos ir Londono sostinės universitetai, o taip pat Londono mados koledžas), bet net atidarė Uzbekistane savo filialą, kurio rektoriumi paskyrė „buvusį KGB karininką“ Abdužabarą Abduvachitovą.
WikiLeaks paskelbta diplomatų telegrama, kurioje tuometinis JAV ambasadorius Uzbekistane Džonas Purnellas (John Purnell), remdamasis Vestminsterio universiteto Taškento filialo rektoriaus pavaduotojo žodžiais, pasakojo apie ten viešpataujančias tradicijas, ir tapo dingstimi paskelbti šią publikaciją.
A.Abdurachitovas išdirbo rektoriaus poste 9-erius metus, o iki tol vadovavo Uzbekistano Nacionalinio saugumo tarnybai šalies rytiniame regione, kur 2005 metais buvo masiškai sušaudyti demonstrantai. Per pirmąsias Andižano skerdynių metines, jau dirbdamas universitete, jis lyg ir specialiai eidavo atostogų, kad asmeniškai nuvažiuotų į įvykių vietą ir įsitikintų, jog viskas „vyks sklandžiai“.
The Guardian duomenimis, Uzbekijos specialiųjų tarnybų bendradarbius „ne tik leidžia į tą universiteto kiemelį, bet ir laiko juos ten už algą“. Laikraštis mini sveikinimo telegramą, kurią tuometinis Britanijos premjeras Tonis Bleras nusiuntė I.Karimovui filialo atidarymo proga. Jis pasveikino Uzbekijos prezidentą su „viltingu ir pozityviu projektu, suteikiančiu mums galimybę ugdyti partnerystę per aukštąjį mokslą, kuris yra mūsų bendra vertybė“.
Alanas Fransas, tas pirmasis rektoriaus pavaduotojas, kurio žodžiais telegramoje rėmėsi Amerikos ambasadorius, pareiškė The Guardian, jog jis „šokiruotas“ tuo, kad jo privatus pokalbis buvo panaudotas žurnalisto publikacijoje. Jis sakė, jog nevadino „savo kolegų uzbekų Nacionalinio saugumo tarnybos agentais. Be to, A.Fransas pripažino: „Ne paslaptis, kad A.Abdužabaras turi praeitį“.
Kaip rašo J.Kobeinas, klausinėjimai apie požiūrį į padėtį Uzbekistane Vestminsterio universitete kelia „ypatingą diskomfortą“. Į klausimą, ar jie laiko teisių gynėjų pranešimus apie siaubingus dalykus Uzbekistane patikimais, aukštosios mokyklos atstovai atsakė, kad jie atveria žmonėms kelią į „tarptautinio pripažinimo susilaukusį išsilavinimą ir galimybes mokytis“.
Jie taip pat pareiškė, kad aukštosios mokyklos Uzbekijos skyrius nepriklauso nuo I.Karimovo ir kad jiems nebuvo žinoma apie kokius nors jo rektoriaus ryšius su Uzbekijos specialiosiomis tarnybomis. Apie viso šito komercinį aspektą The Guardian pašnekovai iš Vestminsterio universiteto atsisakė kalbėti.
Britanijos tarybos pozicija, kaip paaiškino šios organizacijos spaudos sekretorius, tokia, kad „geriau turėti pozityvią sąveiką, ypač su ateinančia lyderių ir kultūros atstovų karta, o ne izoliuoti žmones toje šalyje ir neatimti iš Jungtinės Karalystės vertingų kontaktų ir diskusijos“.
Britanijos URM prireikė daugiau nei dviejų savaičių, kad išnagrinėtų The Guardian užklausimą, pastebi J.Kobeinas. Viską apibendrino pareiškimas, kad Forin-ofis „tiesiogiai neįtrauktas“ į Vestminsterio universiteto Taškento skyriaus kūrimą ir kitus panašius partnerystės santykius. „Jungtinės Karalystės ir Uzbekistano ryšiai švietimo srityje gali būti naudingi keliant švietimo standartus, atverti jaunuoliams kelią į Britanijos švietimą, kultūrą ir elgesio stilių. Jie taip pat gerina žmonių tarpusavio ryšius ir savitarpio supratimą“.
Amnesty International ir Human Rights Watch (HRW) vertinimu, tuo laikotarpiu, kai Britanijos aukštosios mokyklos mezgė santykius su Uzbekistanu, žmogaus teisių padėtis ten jau buvo „siaubinga“. Beje, straipsnyje minimas 2002 metų atvejis, kai du uždraustos islamistų partijos nariai buvo išvirti gyvi.
Kaip pažymėjo HRW specialistas Viduriniosios Azijos regione Styvas Sverdlovas, nei Britanijos mokslo įstaigos, nei Dauning-stritas negalėjo turėti „jokių iliuzijų dėl to, su kokia vyriausybe jie turi reikalų Taškente“. Tokia politika jau įnešė savo neigiamą indėlį į žmogaus teisių situaciją Uzbekistane, ir ateityje gali ją tik pabloginti, mano HRW.
Nuotraukoje: Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas.
Šaltinis: The Guardian
2013.10.31
