Kokiu tikslu stumiamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ir Tautos istorinės atminties tarybos institucija?
Akivaizdu, kad daugiau nei du dešimtmečius visuomenei nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas pseudo patriotinis Lietuvos Istorijos įvykių, procesų bei reiškinių vertinimas nebeatlaiko nepaliaujamai aiškėjančių, iki tol anksčiau ne šiaip atsitiktinai nutylėtų, o kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo ir vis labiau praranda gyvybingumą, netenka Ateities perspektyvų.
Liepos 31-osios, žinomos žudynių Medininkų poste bylos pavadinimu, ir Sausio 13-osios bylose palaipsniui atsiskleidžiantys faktai akivaizdžiai liudija, kad rezonansinės Naujausiųjų laikų istorinės 1991 m. įvykių Lietuvoje bylos (ir ne vien tik šios dvi) iki šiol absoliučiai neištirtos ir deramai net netyrinėtos.
Natūraliai iškilo milžiniška grėsmė pompastiškojo pseudo patriotizmo ideologijai, jos pamatinėms nuostatoms, bei pasaulėžiūrai, savo asmenine Puikybe besidedantiems aukštesniais net už patį Dievą, o Istorines Tiesas grindžiantiems aklai politizuotomis nuojautomis, kurių patys net iki šiol pagrįsti nepajėgia, o ir paaiškinti nesugeba.
Vargu ar kas imtųsi atsakomybės naštos pagrįstai paneigti, jog ne ši grėsmė privertė pseudo patriotizmo apologetus atskleisti visuomenei tikrąją šios ideologijos esmę, tikslus ir siekius?
Paaiškėjo, kad jiems nesvarbu, jog Istorijos faktai nėra nustatomi ir nėra pagrindžiami nuojautomis, spėlionėmis, prielaidomis, gandais ar paskalomis. Jiems svarbu ne tik užčiaupti ir nutildyti kitaip mąstančius. Jie aplamai užsimojo uždrausti savarankiškai analizuoti ir vertinti įvykius, reiškinius, bei jų procesus ir priežastis. Jiems svarbu uždrausti Lietuvos žmonėms – mums visiems – mąstyti.
Tai kuo tuomet skirsimės nuo Sovietmečio ideologijos ir cenzūros laikų, kuomet už Vasario 16-osios ar Ribentropo – Molotovo pakto sukakčių paminėjimą, vaikų katekizavimą ar pokario partizaninio judėjimo dalyvių atminties pagerbimą būdavo užsitraukiamos represijos?
Nejau iš tiesų, besisukantis Istorijos ratas sugrąžina Lietuvai ir mums visiems iš praeities represines Ideologijas persirengusias pseudo patriotizmo drapanomis, tarsi nauju apdaru?
Nejau iš tiesų sugrįžtame į Minties, Įsitikinimų ir Žodžio laisvės Cenzūros laikmetį?
Ar dėl to stovėjome susikibę rankomis Baltijos Kelyje? Ar dėl to Gyvosios Sienos žiedu gynėme Atkuriamąjį Seimą? Ar dėl tokios Lietuvos 1991 metais savo gyvybes paaukojo Nepriklausomybės gynėjai?
Ar pajėgiame kiekvienas sau atsakyti į šiuos klausimus? Jei taip, reiškia esame pajėgūs atpažinti ir atskirti pseudo ideologinius kvaišalus nuo realybės, o Lietuvos visuomenė sugebės išsaugoti visuotinės Demokratijos pamatus.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: advokatas Arūnas Marcinkevičius, šio komentaro autorius.
2013.12.24
