Rašytoja Daiva Tamošaitytė: “Mes turime unikalią galimybę tapti stipria Europos Sąjungos nacija”


Print

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ. Su rašytoja Daiva Tamošaityte kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio diena – moralinės, kultūrinės, politinės Lietuvos aktualijos.

Gilų įspūdį paliko Jūsų esė “Vapsvos efektas”, paskelbtas žurnale “Metai”. Tame tekste vaizdžiai pasakojate apie auką, praradusią gebėjimą priešintis agresoriui. Laukinėje gamtoje tokių pavyzdžių – gausu.

Tačiau niekad nemaniau, jog mes, lietuviai, itin gražiai ir beveik be kraujo atgavę nepriklausomybę 1990-aisiais, netrukus tapsime labai panašūs į tuos gyvius, kurie nebepajėgia deramai pasipriešinti svetimoms įtakoms. Nejaugi kritimas žemyn buvo neišvengiamas, nejaugi negalėjome sumažinti šių skaudžių padarinių? Ar tikrai panašių bėdų patiria visos laisvės siekiančios tautos?

Rašydama minimą esė, gamtinius reiškinius panaudojau kaip metaforas, juo labiau, kad toks gamtiškumas ironiškai apeliuoja į dabartines visuomenės aktualijas: biopolitika, kurią suprantu kaip ideologiją plačiąja prasme, nūdien madinga sritis.

Ji mėgina žmonių gyvenimą redukuoti iki gyvūnijai būdingų elgsenos modelių. Tai žūtbūtinė konkurencija, stipresnio diktatas, individo egoizmas, seksualinių (iš tiesų prokreacinių) ir kitokių pirminių poreikių tenkinimas bei panašūs postulatai, kuriuos koregavo pats Darwinas, numatęs svarbias kryptis žmogaus evoliucijoje remdamasis tų pačių gyvūnų stebėjimu. Pasak jo, tik tie gyvūnai, kurie sudaro bendruomenines grupes, pagrįstas altruizmu, gali išgyventi ir išlikti tolesnėje evoliucijos eigoje.

Žmogui, kaip biologiniam individui, jis pasiūlė vadovautis būtent šiais altruistiniais modeliais. Kyla pagrįstas klausimas: jeigu gyvūnijos pasaulyje randasi aukštesni sambūvio modeliai, kodėl postmoderni visuomenė mėgina kliautis „žmogus žmogui – vilkas“, neva natūralios rinkos atrankos ir panašiais šūkiais? Ar jums neprimena ta „laisva“ rinka zoologinių realijų?

Gamtiniu požiūriu tai – netgi gamtos neišmanymas, mat būtent šiais laikais mokslininkai sukūrė nuostabių filmų, kuriuose galime matyti metų metais tyrinėtų gyvūnijos rūšių įvairovę ir stulbinančią elgsenos skalę nuo savo vaikus ir partnerius ryjančių padarų iki pasiaukojančių rūšiai žinduolių bendruomenių. Gamta demonstruoja fantastišką sąmoningumą ir jo raidą – nuo visatos iki atomo.

Žmogaus tragedija glūdi ir tame, kad jis, kaip „urbanistinis gyvūnas“, prarado ryšį su gamta. Todėl tokie postulatai ne tik neatspindi tikrovės, bet ir prieštarauja pagrindiniam dėsniui – konkuruoti tik tada, kai tai neišvengiama. Žmogus jau seniai pajungė gamtą sau, jam nebūtina žudyti dėl išgyvenimo. Iš esmės tai – filosofinis klausimas.

Todėl palyginimai su gamta yra ir svarbūs, ir daugiaprasmiai. Jeigu pasaulyje įsivyrauja aršūs, negailestingi bendrabūvio modeliai, tai labai pažangi tauta, kuri puoselėja taikos ir nesipriešinimo modelius tarp kitaip nusiteikusių tautų yra pasmerkta invazijai. Geriausias pavyzdys – Tibetas. Išpuoselėjusi budizmo idealus tibetiečių bendruomenė atsidūrė plėšrioje kaimynų apsuptyje ir yra naikinama, nes tie kaimynai mąsto kitaip. Kol tibetiečiai buvo karinga tauta, ji klestėjo. Lietuviai, kaip taiki agrarinė baltų kultūros tauta atsidūrė panašioje situacijoje, nors okupacija atsitraukė.

Todėl svarbu suvokti savo padėtį pasaulio tautų bendruomenėje. Jeigu esi mažumos, kuri plėtoja grynai dvasines taikias idėjas, pusėje, gresia išnykimas. O kova vyksta jau ne vien ginkluotų karų, bet ekonominių karų plotmėje. Kaip sakė vienas Rytų išminčius, „kvaila sudėti ginklus pačiame kovos įkarštyje“. Vadinasi, svarbiausia čia – pusiausvyra. Pusiausvyra – taip pat gamtos dėsnis.

Lietuviai ilgus šimtmečius rodė pakantumo ir tolerancijos, pažangių sambūvių modelius (LDK Statutas ir pan.), ir labai teisingai pasirinko taikią kryptį 1990 metais. Suvokiame: jeigu būtume vadovavęsi kitais principais, mus būtų ištikęs Gruzijos likimas. Taigi tai buvo puiki ir tradicijas turinti strategija. Iššūkiai mums tekę teko ir kitoms iš okupacinių režimų besivaduojančioms Rytų Europos tautoms. Be abejo, aukų skaičių galėjome sumažinti, tai, ką apibūdinate kritimu žemyn. Tos aukos – mūsų genofondas, didžiulė emigracija pirmiausia.

Kokios priežastys, Jūsų manymu, nulėmė šiandienines mūsų bėdas? Pirmiausiai domintų ne išoriniai, nuo mūsų mažai priklausantys veiksniai, bet būtent mūsų pačių klaidos, kurių galėjome išvengti.

Manau, kad lietuviams, latviams ir estams nusišypsojo epochinė laimė išsilaisvinti iš sovietų imperijos – kaip svarbių geopolitinių lūžių padarinys. Mes pasinaudojome ta galimybe. Nereikėtų pernelyg sureikšminti savo nuopelnų, nes tai buvo istorinė slinktis. Mes jau du šimtus metų nelėmėme savo valstybingumo. Buvome praradę kalbą. Caras tik lietuvius vienintelius nubaudė, uždrausdamas gimtąją kalbą imperijoje. Mūsų knygnešiai, daraktoriai, šviesuoliai kovojo pogrindinį darbą, ir tik dėl jų užsispyrimo kalbame lietuviškai šiandien.

Nepamirškime, kad XX a. pradžioje mes tebuvome archajinė etninė bendruomenė, įdomi mokslininkams, vokiečių filologams ir etnografams, kuri Europos nacijoms neatrodė perspektyvi. Sulenkėjusiai bajorijai tebuvome kaip didelė lenkakalbė vaivadija. Rusijos revoliucija viską sujaukė –– staiga iškilo galimybė tautoms laisvai apsispręsti… Per stebuklą atkovojome Klaipėdos kraštą. Tais laikais didžiulį vaidmenį atliko savanoriai, tuo tarpu autoritarinei Smetonos vyriausybei galėtume pateikti nemaža kaltinimų dėl elgesio 1939-aisiais. Sovietmečio okupacija paradoksaliai tapo rezervatu išlikusiems po genocido lietuviams.

1990 metų laisvė neša savyje neišspręstus dviejų šimtmečių tautinės tapatybės klausimus. Todėl aklai didžiuotis iškovota nepriklausomybe nederėtų – esminis klausimas yra, ką mes su ta nepriklausomybe darome. Būtent tie neišspręsti klausimai tapo esmine kliūtimi – nesuvokta savivertė, skubotas įsijungimas į kitokią sąjungą lėmė tolesnį tautos nykimą. Tuštėja ne tik kaimai ir miesteliai, bet ir tokie didmiesčiai, kaip Panevėžys. Galvoju, kad tai nėra vien mūsų tautos bėdos, tai – šimtmečių projekto padarinys, įgijęs pagreitį.

Iš atminties neišdyla filosofo Arvydo Šliogerio sparnuotoji frazė apie “patriotus – idiotus”. Be abejo, šokiruojantys žodžiai. Bet juose, man regis, – tiesos esama. Dėl nesėkmių dažniausiai kaltiname tik kitus – KGB, Rusiją, Lenkiją, Europos Sąjungą, musulmonus, liberalus, milijonierius… Kaltiname visus iš eilės. O savų klaidų matyti  nenorime. Man regis, kvaila kaltinti Kremlių už tai, kad šis bando įtakoti mūsų veiksmus. Pirmiausiai kaltinkime save, kad nemokame pasipriešinti Kremliaus peršamai įtakai. Šitaip sakydamas norėčiau išgirsti platesnių apibendrinimų. Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykiai – tik viena medalio pusė.

Labai teisingi pastebėjimai. Stiprios tautos siekia hegemonijos. Jeigu mes sudarome sąlygas joms daryti įtaką Lietuvoje, tai kalti mes patys. Kaip jau sakiau, tai lėmė istorinės, tai yra, objektyvios geopolitinės priežastys. Tačiau mes turime unikalią galimybę tapti stipria Europos Sąjungos nacija. Mes turime tą galimybę! Daug yra pasauly tautų, kurios neturi valstybingumo. O mes – turime. Suvokę pastarųjų šimtmečių klaidas, galėtume eiti į priekį. Buvome savotiškai „atsilikę“ – vėliausiai apsikrikštijome, išsaugojome galingą tautosakos fondą. Dabar tai gali tapti tramplinu ateičiai. Niekam nebūsime įdomūs, jei neturėsime ko nors savito. Tą savitumą derėtų jungti su pažanga – kaip japonai.

Norėčiau pabrėžti lemiamą kultūros vaidmenį. Jei bus svarbu gerbti ir plėtoti savitas kultūros formas, neleisti joms nunykti globalizacijos ir niveliacijos procese, būdai, kaip tai padaryti, įgis ir ekonomines formas. Jeigu nugalės svetimos kultūros formos, kurios nebus gyvybingai ir kūrybingai asimiliuojamos, jos išstums tautinio identiteto pamatą. Ši kova vyksta visur, tačiau iššūkiai, tekę iš okupacijų ir kolonializmo neseniai išsivadavusioms tautoms, yra didesni. Reikėtų pirmiausia stiprinti optimizmą ir pasitikėjimą savo jėgomis, tikėti savos kultūros ateitimi.

Ar, Jūsų manymu, labai klystu tvirtindamas, jog Lietuva nūnai sukaustyta sumaniai slepiamų cenzūros pančių? Štai prieš dvidešimt metų vienas aukšto rango tuometinės Aukščiausiosios Tarybos gynybos organizatorius nebijojo žūti po sovietinių tankų vikšrais, gindamas parlamentą, o šiandien jis jau bijo savo prisiminimų knygoje pateikti bent kiek konkretesnių faktų, įžvalgų, pastebėjimų. Suvokiu, nenori būti apkaltintas dėl įžeidimo ar šmeižto – atsidurti mūsų teismuose. Ir vis dėlto toks atsargumas – juk akivaizdus žingsnis atgal.

Čia veikia ne tiek cenzūra, kiek savicenzūra. Toks elgesys logiškas netvirtoje besiformuojančioje valstybėje. Mes esame stebimi ir provokuojami visose srityse. Tai ne vien ideologinis, bet pirmiausia ekonominis interesas – o ekonomika visada yra politinė. Šiais laikais mums negresia troika, teismai lygūs linčui. Tačiau žmonės jaučiasi nesaugūs ir nekovoja už teises, kurios numatytos mūsų Konstitucijoje. Kodėl?

Todėl, kad teismai išliko sovietinio pobūdžio, negana to, buvo įteisinta prokuratūros viršenybė. Nėra visuomeninės nei išrinktų valdžios asmenų, nei teismų kontrolės. Nereformuotas teisinis mechanizmas užtikrina sąlygas laimėti teismuose ne visada žmogui, bet valdžiai palankiems procesams. Tačiau teigiamų poslinkių yra. Sistemai tobulinti reikia laiko.

Štai buvęs mano lietuvių literatūros dėstytojas pergyvena, jog iš moksleiviškų ir studentiškų vadovėlių nepelnytai išstumtas Kazys Binkis, vietoj jo mūsų jaunuomenei įperšant kosmopolitinių pažiūrų rašytojus. Bet viešai papasakoti apie tokias tendencijas vis neprisiruošia. Nors, beje, jau pensininkas. Iš darbo jo niekas nebeišmes…

Tai vis asmeniniai pasirinkimai, tam tikra neviltis. O gaila – mūsų jaunuomenė laukia vertybinių pareiškimų. Ne visi tapę „kosmopolitais“. Mūsų problema – tradicijų nutrūkstamumas. Turime tęsti tradicijas, net jei jas papildome kultūriniais naujadarais. Visada pravartu atsiminti, kad nauja – pamiršta sena…

Švietimo ir mokslo ministerija šioje srityje vaidina lemiamą vaidmenį. Turime siekti, kad jos sprendimai būtų išmintingi ir nepaliktų ateities kartų ugdymo kažkokiai efemeriškai „nematomai rankai“, kuri privačios konkurencijos sąlygomis esą savaime (!) apgins ir valstybinius prioritetus. Juos būtina sąmoningai ginti įstatymais, nes nekontroliuojama rinka gina tik tam tikrų suinteresuotų grupių, korporacijų, monopolijų interesus.

Dažnu atveju laisvesni įstatymai veikia tik brandžios demokratijos šalyse, tačiau ir ten ilgainiui pastebimi dėsningumai, silpninantys viešojo gėrio pozicijas valstybėje. O mes matome tik artimiausią pelną ir iš karto užprogramuojame sistemą daryti tas pačias klaidas, patirti tuos pačius nuostolius, iš kurių juos patyrusios šalys jau pradeda vaduotis. Niekas nekreipia dėmesio į empirinį faktą, kad tie patys įstatymai, idėjos skirtingose visuomenėse veikia skirtingai. Taip yra dėl to, kad kiekviena tauta turi skirtingą, unikalų mentalitetą, todėl tai, kas tinka vieniems, visiškai netinka arba žalinga kitiems.

Per dvidešimtį metų lietuviai jau turėjo išaugti iš naivaus pasitikėjimo užsienio investicijomis, suvokti, kad joks geras dėdė iš kitur neateis ir gerovės čia nesukurs vien iš gerų paskatų. Užsieniečiai čia, kaip ir kitur, turi savo pragmatinius interesus, todėl negalima leisti, kad tie interesai užgožtų valstybės interesus.

O užleistas pozicijas labai sunku atkovoti. Jei įsigali užsienio darbdavio monopolija (pažvelkite pirmiausia į bankus), o mūsų žmonės tampa menkai apmokamais juodadarbiais savo šalyje, tai rodo valdžios trumparegiškumą ir savanaudiškumą ir garbės santvarkai nedaro.

Sykį teko imti interviu iš Lietuvoje reziduojančių “Opus Dei” kunigų. Bandžiau prašnekinti, ką jie mano apie “Da Vinčio kodo” įtakas ir tokių įtakų pasekmes. Norėjau išgirsti, kaip “Opus Dei” ruošiasi atremti panašaus pobūdžio išpuolius. Prašnekinti nepasisekė. Man buvo bandoma įrodyti, esą jokių rimtų problemų nėra. O juk bėdų esama. Ir tos bėdos – didelės. Vaizdžiai tariant, Europa netrukus taps musulmoniška.

Tai vis sąmokslo teorijos. Šis romanas tiesiog įdomiai suregztas detektyvas. Jeigu darytume kultūrologines išvadas iš pavienių rašytojų fantazijų, taip pat sėkmingai galėtume teigti, kad netrukus mus užkariaus marsiečiai…  Lietuva – katalikiška šalis. Prozelitinės religijos suklesti ten, kur silpni vietiniai tikėjimai arba įsigali sekuliarizmas.

Jei Lietuva, Lenkija ir kitos krikščioniškos šalys nuoširdžiai plėtos krikščioniškas vertybes, šios galios niekas neįveiks. Tik ši galia turi būti sava, įgyti nacionalines formas, sutautėti. Tik tada ji apeliuos į žmogaus širdį, taps kūrybos šaltiniu, nors ir išlaikys universalų pobūdį.

Istoriškai Lietuva Europą sykį jau apgynė nuo islamo ekspansijos. Nemanau, kad islamas galėtų atsikovoti buvusias pozicijas pasaulyje. Pasaulis turi didesnių iššūkių – tai ekologinės problemos. Klimato kaita, išteklių išeikvojimas, atominės energetikos keliami pavojai, tarša ir demografinis sprogimas. Tiems iššūkiams didėjant, problemas turės spręsti visos šalys, ir religiniai klausimai tikrai nebus pirmaeiliai.

Kartą vienam pažįstamam rašytojui pasiūliau savuosius straipsnius skelbti ne tik žurnale “Metai” ar savaitraštyje “Literatūra ir menas”, kurie turi užtektinai siaurą ir specifinį skaitytojų ratą. Rašytojiškas įžvalgas raginau skelbti taip pat ir internetiniuose portaluose, kurie pritraukia jaunų žmonių dėmesį. Nesuprato mano pasiūlymo. Arba apsimetė nesuprantąs.

O juk privačių pokalbių metu minėtas rašytojas nuolat bėdavoja, esą jaunimas nesidomi kultūra ir istorija. O kaip gi domėsis, jei rašytojai, poetai, intelektualai, kultūrininkai, filosofai mieliau verda savo sultyse, nei ieško būdų, kaip pasiekti kuo platesnes, kuo įvairesnes skaitytojų auditorijas.

Tiesa, kad kiekvienas kultūros žurnalas ar savaitraštis turi savo apibrėžtą skaitytojų ratą. Tiesa ir tai, kad aktualūs straipsniai pasiekia internetą. Jeigu rašytojas suvokia sklaidos būtinybę, jis tai daro. Jei ne – tai jo apsisprendimas. Kur kas svarbiau važinėti po Lietuvą ir supažindinti žmones su kūrybine mintimi – mokyklose, bibliotekose, kultūros centruose, vaikų namuose ir kitur. Asmeninis bendravimas su žmonėmis, tiesioginis kultūros skleidimas periferijoje yra svarbiausias uždavinys.

Jeigu šis darbas yra apmiręs, žmonės jaučiasi atstumti ir apleisti, pas juos tik prieš rinkimus atvyksta politikai su menkomis dovanėlėmis ir tuščiais pažadais, negalime tikėtis, kad žmonės protingai balsuos ar patys urmu ims domėtis kultūra ir istorija. Žmonėms peršama menkavertė kultūra, orientacija į verslumą, propaguojami idealai, prieš kuriuos aukštesnės dvasinės vertybės atsilaikyti negali, jei nebus valstybinės politikos šiuo klausimu. Tačiau ir pavieniai kultūros žmonės gali nuveikti ir nuveikia labai daug. Patikėkite, žmonės už tai labai dėkingi, ypač jaunieji. Jie to laukia…

Nenorėčiau būti pesimistas – tikrai esama išeičių ir pačių beviltiškiausių situacijų. Išeičių turi ir Lietuva. Ir vis dėlto prisipažįstu, jog nežinau, ką privalome padaryti, norėdami išlikti tuo, kuo esame – lietuviais. Teoriškai, žinoma, viskas aišku ir paprasta. O kaip teoriją paversti praktika?

Mokykimės iš istorijos, iš gamtos. Po saule – nieko nauja… Išmokime pamokas. Tada galėsime pasiūlyti kažką geresnio. Žiūrėkime, kas mums, lietuviams, yra gyvybiškai svarbu šiandien ir siekime to. Mes esame žmonijos dalis. Kaip filosofė, patariu žvelgti iš civilizacinės perspektyvos. Tik tokiu rakursu išryškėja perspektyvos, kurios ne visada priklauso nuo esamų sąlygų. Dažnai lemiamą vaidmenį suvaidina stiprios asmenybės, kurios nežinomą, silpną tautą išveda į istorijos vieškelius. Lietuva turi savo didingą istoriją, nėra lietuviai silpna tauta. Todėl turime pagrindą atsitiesti.

Nuotraukoje: rašytoja, filosofė Daiva Tamošaitytė, šio interviu autorė.

2013.01.07


Prisijunkite prie diskusijos