Vien tik auksas valdo mus…


Print

Ar reikia emigruoti, ar nereikia? Tautos aikštėje žurnalistas Andrius Tapinas susodino daug žmonių, vienam kitam leido sakyti ir “taip”, ir “ne”. Laidos pabaigoje matėme, kad jėgos apylygės. Ir dėl to turbūt reikėtų džiaugtis, nes prieš metus dvejis tikriausiai pergalę būtų šventę laimės ieškotojai, skurdo emigrantai. Padėtis šiek tiek keičiasi, nes krizė siautėja visoje Europoje, ir vergų iš Lietuvos ten reikia vis mažiau.

Dešimtmečius tinginiavę, graikai, italai, ispanai… dabar patys turės mažinti savo šalies biudžeto deficitą, patys skins braškes, seneliams keis pampersus, o kai kurie gal net pasirinks emigranto dalią, nes Europos gerovės šalyse įsitvirtino juodadarbiai iš Afrikos ir Azijos. Graikams ir italams teks Lietuvoje restoranuose plauti indus, Palangoje rusams poilsiautojams paplūdimiuose siūlyti ledų ir dešrelių. “Kam pieniškų dešrelių?“, “Kam pieniškų dešrelių?” – su krepšiu ant kaklo šauks koks nors Džiuzepė. Ar toks scenarijus įmanomas?

Neįmanomas, mūsų verslininkai tų išlepintų ponėkų į savo tautiečius nemainys, pirmenybę teiks rusams, baltarusiams, ukrainiečiams, moldavams… – mažiau reikliems ir ištvermingesniems. Būtent toks scenarijus realesnis, jis jau įgyvendinamas. Apie tai ir Tautos aikštėje buvo užsiminta, tik niekas į tai nesureagavo.

Bus Lietuva, bet be lietuvių. Na ir kas! Kas čia blogo! Tų, kuriems ne vistiek, kokios tautybės žmonės Lietuvoje gyvens, balsas arba labai silpnas, arba jo visai negirdėti. Pinigas tautybės neturi, pasakytų pinigų kartos žurnalistas, daug gyvenime matęs, išmintingasis A.Tapinas. Psichologas dar bandė kalbėti ne tik apie pinigus, bet jo balsas nei ausų, nei juo labiau širdžių Tautos aikštėje nepasiekė. Laidos vedėjas net gestu parodė (ištiesęs ranką, patrynė tris pirštus) – viską lemia pinigas, dabar muziką užsako pinigų karta.

Pinigų karta nenori girdėti, kad, kaip besistengtų Anglijoje arba kitoj šaly susitelkę lietuviai, trečioje kartoje ten jų jau neliks. Beveik kiekvienas tėvynę paliekantis tikisi sugrįžti, bet užtenka susilaukti vaikų, ir Lietuva tiems vaikams – jau ne tėvynė. O vaikų vaikams?! Gal kokį kartą jie ir aplankys senelių šalį, o gal ir ne. Pavyzdžių, deja, turime daug, bet iš savų klaidų pasimokyti sunkiausia.

Šiaurės Amerikoje lietuvių kilmės amerikiečių – milijonai, bet tik dešimtys, šimtai, na gal tūkstančiai turi šiokių tokių sentimentų Lietuvai, remia ją kultūriškai, ekonomiškai, politiškai. Tik antroji banga, politiniai emigrantai, turi ypatingų nuopelnų Lietuvai, bet ir jų jėgos jau pastebimai silpsta, ir jų vaikai ir vaikaičiai jau suanglėję, kaip pasakytų Juozas Erlickas.

Yra viena kita išimtis, bet išimtys tik patvirtina taisyklę, o ji negailestinga. Tiesa, yra viena, išrinktoji, tauta, kuriai ši taisyklė negalioja – tai žydai. Jie visada, kur begyventų, išsaugo savo tapatybę. Globalizmas jiems tik į naudą. Yra ir viena tautinė mažuma, kuri, nepaisant minėtos taisyklės, ne mažėja, o didėja. Tai Lietuvos lenkai. Jų gyvenamosiose vietose mažėja lietuvių, lietuviai ten tampa tautine mažuma.

Apie tai Tautos aikštėje viena moteris bandė užsiminti, bet niekas į jos žodžius nereagavo, kaip nereaguoja ir visos iki šiol buvusios mūsų valdžios, vykdžiusios tautinės valstybės naikinimo politiką. Lietuvos lenkai elgiasi kaip gegužiukai: auga, stiprėja ir iš lizdo išstumia silpnesnius.

Pinigų karta Tautos aikštėje nė karto nepavartojo žodžio Tėvynė. Karta, kurios seneliai ir proseneliai, net tėvai, sukūrė daug dainų, panašių į šitą: “Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus…” Apie meilę Tėvynei – iškiliausi visų tautų, visų laikų meno kūriniai… O pinigų karta šio žodžio vengia. Esmė, žinoma, ne žodyje, jo galima nevartoti, bet labai mylėti Tėvynę, jo nereikia valkioti, bet ar galima jo nenešioti širdyje? Ar galima tėvynę parduoti už pinigus, išduoti, jos išsižadėti?

Dar ir kaip galima. Dabar netgi pageidautina. Visais laikais buvo aukojamasi dėl tėvynės, visais laikais būdavo pasyvių ir aktyvių išdavikų, o šiais laikais tėvynė išduodama masiškai – klasėmis, kursais, kaimais, miestais. Kiek miestų ir miestelių 2012-aisiais iš Lietuvos emigravo? Dabar šį reiškinį matuojame būtent taip – miesteliais, rajonų centrais. Panevėžys dėl gyventojų sumažėjimo jau netenka didmiesčio statuso.

Sudėtingas, unikalus reiškinys Lietuvos istorijoje – tokio masto laisvanoriška, ekonominė emigracija. Jos priežasčių daug, ir išdavikais aš laikau ne tuos jaunus žmones, kurie bėga iš Lietuvos nuo skurdo, nedarbo, o tuos, kurie juos nuskurdino, taip pat tuos, kurie jauniems žmonėms, pinigų kartai, neįdiegė meilės Tėvynei, vien meilę pinigui. Kiek tau pinigų reikia, – klausė psichologas, – kad neišvyktum, kad sugrįžtum? Atsakymo nesulaukėme. Kai vaikinas iš skurdaus Lietuvos miestelio mato praturtėjusius džinsų siuvėjus ir jų vergavimą Aukso veršiui miesčioniškose televizijos laidose, nesunku atspėti, kiek milijonų jam užtektų.

Praėjusių metų pabaigoje Prezidentas Valdas Adamkus sakė: pagerinkime Lietuvoje gyvenimą tiek, kad jis prilygtų šalių, į kurias lietuviai išsibėgiojo, gyvenimui, ir jie sugrįš. Bet juk tai Žilvino užduotis Eglei-Žalčių karalienei! Tautos aikštėje emigrantai sakė: ten jie uždirba dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje.

Kiek dešimtmečių mes eisime iki tokių atlyginimų? Kas tą gerovę sukurs, jeigu Lietuvoje kasmet ištuštėja ištisi miestai? Kitų šalių ir rasių imigrantai? Kainas Lietuvoje sugebėta pakelti (Prezidento Valdo Adamkaus laikais) iki Vakarų Europos ir Amerikos kainų, o apie atlyginimus pamiršta. Tuos užmirštuolius aš ir laikau Tėvynės išdavikais. Tuos godžiuosius, kurie dvidešimt metų tik sau statėsi pilis, kurie iš šešėlio valdo Lietuvą.

Šitiek amžių buvome lenkinami, rusinami, šiaip taip atsilaikėme, nors patyrėme milžiniškų nuostolių, bet išlikome, kad dabar savo valia suanglėtumėm. Kalbos, jog mes ir anglijose liksime lietuviai, kad prasigyvenę, praturtėję sugrįšime – niekai, akių dūmimas. Bet apie tai pinigų karta nenori nei girdėti, nei kalbėti. O reikėtų kalbėti – darželiuose, mokyklose, universitetuose, Tautos aikštėse

Ne primityviai, ne tiesmukiškai, o įvairiom meninėm priemonėm, nes menas lengviausiai pasiekia jauno žmogaus širdį, ir tie kasmet Lietuvoje prarandami miestai gal sumažėtų bent jau iki kaimų, gatvių. Juk ne visi emigruoja vien skurdo genami. Kol pasieksime Prezidento V.Adamkaus žadamą gerovę, privalome visais būdais stabdyti tautos nykimą, laisvanorišką mirtį.Tautos aikštėse reikėtų kalbėti ne vien apie pinigus.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2013.01.07


Prisijunkite prie diskusijos