Šventinės fanfaros nutilo, ir Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai ramiai sau gromuluoja apie 30400 eurų dydžio gautas premijas, regzdami naujas kūrybines vizijas. Marius Ivaškevičius, apdovanotas šia premija už neišpasakytą „kūrybinę drąsą“, įkūnytą pastarojo meto kūryboje (į ją įeina ir po 16 metų pertraukos pernai pakartotinai išleistas romanas „Žali“), sako, dabar mintija apie naują kūrinį pavadinimu „Raudoni“ – apie stribo idealą tais sunkiais pokario metais.
Siūlau pagrindinę „istrebiteliaus“ (liet. naikintojo) įvaizdžio giją. Tai prastuomenės atstovas, gal koks kaimo mušeika ar girtuoklėlis, bet nuoširdus, tyras ir į Dievą tikintis vaikinas, suviliotas gražiais pažadais – vienu kitu rubliu, šautuvu ant peties, sunaikintųjų ar ištremtųjų batais, kitu turtu, geru užkandžiu prie arielkos ar šiaip jau gera perspektyva išlikti gyvam… Viso to gali nebūti, jei miestelio NKVD vadas kapitonas Dulkinas jo neįkalbės būti „liaudies gynėju“. Politikos į vaikinuko galvą daug neprikiši: liaudies tai liaudies, ar svarbu ką ginti. Be to, jauno gal 18, gal 20-ties vyruko kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…
Šablonas? Taip. Rašytojo valioje šį trafaretą paįvairinti keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdelis apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes. Tik kažin ar „liaudies gynėjui“ jie pritiks, nes juk jo paveikslas turi būti taurus – jis gi gina liaudį nuo banditinio elemento. Gina – ankstyvą rytą sumesdamas dar neatšalusius vyrų kūnus ant miestelio grindinio…
Būsimo romano „Raudoni“ pavadinimas, žinoma, sąlyginis. Negalima varžyti kūrėjo laisvės. Koks jis raudonas! Paprastas artojas, kaimo bernelis, įkalbintas eiti į šį „atgyvenusį“, beviltišką, beprasmišką, iš anksto pralaimėtą karą. Jis nekaltas, kad pateko į tokį istorijos akivarą. Bet neminimas ir tas okupantas, kuris į šį karą įstūmė. „Į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai”, – teisino M. Ivaškevičius po pirmojo „Žalių“ leidimo.
Taip literatūrinėmis priemonėmis suponuojama mintis, kad dėl Lietuvos okupacijos ir pokario pasipriešinimo yra „abipusė kaltė“. O autorius 2002 m. romano pristatyme filosofuoja: „Karo evoliucijos požiūriu, tai buvo žingsnis atgal. Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus”. Taigi, tas kaimo bernas – ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje – buvo atsilikęs technologiniu požiūriu, tad reikėjo sudėti ginklus, ir to košmaro, to „atgyvenusio“ karo būtų nebuvę…
Grįžkime prie „Žalių“. Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis parinko keletą citatų iš šio romano. Žinoma, jos ištrauktos iš konteksto, tendencingai parinktos, pasakys autorius ir eilinį kartą iškoneveikęs kritikus pagrasins teismu. O vis dėl to…
,,Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų, tarp dviejų pasaulinių karų, buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus jiems nedavė jų valstybės.“ (5 psl.).
,,Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus.“ (6 psl.).
,,Lietuvių nuolat kariaudavo apie dvidešimt tūkstančių. Kartais tiek, kartais mažiau. Bet jie nėkart nebuvo susirinkę į krūvą, nėkart nesusitiko, gyveno po krosnimis, po bažnyčių altoriais, buvo bunkerių net kapinėse.“ (8 psl.).
,,/…/ Pieninė kaip tik krapštėsi ties mano pilvo apačia. Bandė brautis žemiau, kad parengtų mus susitikimui su priešu.“ (81 psl.).
,,Bartkus buvo viso labo metro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys, kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė, ir ničnieko neatsitiko.“ (206 psl.).
,,Ir važiuoti beveik nebeliko, – sutinka Kasperavičius, todėl mes pajudame vos tik Pieninė lapu išsivalo apsižliumbusį tarpkojį ir sėdasi man iš kairės. /…/ Jei prieš kelias minutes kas nors čia būtų stovėjęs, jis, nors ir neaiškiai, būtų girdėjęs Pieninės graudų ,,siusiojimą“ (216 psl.).
,,Aplink mane plaukioja šūdai. Tėvas gramdo juos nuo manęs ir kažką be perstojo sako. Bet aš iš to atsimenu tik vieną sakinį, kad, kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą. Ir tai buvo vienintelis kartas, kai tariant ,,Jonas Žemaitis“ nežinojau, kas tai yra.“ (237 psl.).
,,- Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad nusmauktumėt man kelnaites ir kaip reikiant…“ (240 psl.).
,,Ji išsitiesia, pakelia nuo manęs savo sėdmenis ir lieka klūpėti ant kelių, apžergusi mano pilvą. Iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę. Ji neskuba to valyti, mato, kur aš žiūriu. Jos kamienu teka lašai.“ (249-250 psl.).
Čia: Juozas Kasperavičius – Lietuvos aviacijos lakūnas, Bartkus, kurio vardas nenurodytas, bet kito bendrapavardžio prie J. Žemaičio negalėjo būti, partizanas, pasirašęs partizanų vadų 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją; Pieninė – partizanų ryšininkė (A. Endriukaičio pastaba).
Pakaks.
Knygos pristatyme pripažįstama, kad pagrindinių romano veikėjų prototipai – istorinė asmenybė partizanų vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai; naratorius – Jonas Žemaitis, iš kapo pasakojantis apie kelionę pas antrininką išdaviką Joną Žemaitį, kurį reikia sunaikinti. O knygų apžvalgininkas Audrius Ožolas tikina, kad „praėjus 16 metų po pirmojo leidimo „Žali“ dabar patikrins, kiek esame pasiryžę tai, kas buvo laikoma idealistinių mitų paneigimu, istorinės realybės iškreipimu ar provokacijomis, vertinti grynai literatūriniu požiūriu.“
Tai tiesa: patikrino. Tiktai vertinti galime ne vien literatūriniu matmeniu.
Ir toliau: „Tai postmodernistinis tekstas, kuriam būdingas lietuvių literatūrai novatoriškas pasakojimo konstravimas, savita kalba ir stilistiniai žaidimai. Knyga, kurią skaitant anuomet daugeliui svarbiausia buvo konteksto, istorinių faktų ir fikcijos sankirtos nagrinėjimas, dabar, tikiuosi, bus įvertinta būtent dėl jos neabejotinos meninės reikšmės.“
Dar 2003 m. Laimantas Jonušys „Šiaurės Atėnuose“ teigė, kad pasaulio literatūroje daug drastiškų epizodų. Pavyzdžiui, aprašomas, kaip George‘as Washingtonas palapinėje tuštinasi į kibirą, kad jo dantys ne iš medžio, o iš dramblio kaulo, jūrų vėplio ir hipopotamo ilčių… Literatas daro išvadą, kad gi M. Ivaškevičiaus romane to viso nėra, o jo vaizduojami J. Žemaitis ir J. Kasperavičius nėra negeri žmonės, o šiaip „paprasti kaimo bernai“, kuriems būdingos visos žmogiškosios silpnybės ir ydos.
Tada gal surašykime į jaučio odą visus žmogiškuosius gyvuliškuosius instinktus ir pateikime juos nacionalinei premijai gauti. Rašytojų sąjunga teigia, kad M. Ivaškevičiaus romane tie žmogiškieji instinktai tėra tik priemonė pavaizduoti „paprastų kaimo bernų“ šiokiadienius, kurie buvo pilki, vienodi, beprasmiški, nes lindėti bunkeryje be jokio tikėjimo rytdiena, žinoma, tėra tik tų instinktų tenkinimas. „Nevaržykime kūrėjo laisvės“, – šaukia ji savo pareiškime.
Bet ar iš tiesų autorius nežinojo, kad tas tikėjimas šviesia rytdiena, Lietuva be okupanto egzistavo? Tai kodėl ištremti jo artimieji, kaip pasakoja savo neatgailaujančiame straipsnyje menininkas, tikėjo grįšiantys į tėvynę, nors ir okupuotą, sulauks šviesesnio gyvenimo negu gulage, o gal ir laisvos Lietuvos? Ar ir jie Sibiro platybėse tenkino vien savo instinktus?
Veidmainiavimas romane yra sunkus M. Ivaškevičiaus nusižengimas. Prisidengdamas kūrybos laisve ir sau pačiam suteiktomis postmodernistinėmis indulgencijomis, jis formą iškelia aukščiau turinio, kuris, tiesą sakant, smarkiai pašvinkęs, nes iš partizanų bunkerinio gyvenimo tyčia išplauna tikėjimą laisve.
„Jei taip apie mano tėvą rašytų, žiebčiau į snukį, ir viskas“, – baigtų šneką koks Juozas Erlickas. Ir jis būtų teisus. O mums kirba nuojauta, kad kitąmet nacionalinių premijų skirstymo komisija nacionaline vertybe paskelbs R. Baninio filmą „Purpurinis rūkas“, naują jau galbūt skrebenamą romaną „Raudoni“ arba kokį R. Vanagaitės paskvilį.
2019.03.02; 09:00
