Rasa Čepaitienė. Joškės sindromas arba paklaidinimas rūkuose


Rasa Čepaitienė, šios recenzijos autorė

RRNors ir planavau rašyti filmo „Purpurinis rūkas“ recenziją, tačiau bebaigdama jį žiūrėti likau tiek suglumus, kad jau norėjau šito sumanymo atsisakyti… Neatrodė, kad čia išvis būtų apie ką rašyti. Fabulai vystantis filmas vis labiau stebino keistais siužeto vingiais, nelogiškumais, nemotyvuotais ar net absurdiškais veikėjų poelgiais. To paties pavadinimo Felikso Rozinerio apysakos ekranizacija aiškiai stokojo tvirtesnio siužetinio stuburo bei pagrindinės minties. Filmui pasibaigus šalia sėdėjusios pagyvenusios poros net paklausiau, kokie jų įspūdžiai, ar jie iš viso čia ką nors suprato?

Šie netikėtai atsakė, kad jiems tai nesudarė sunkumų, mat anksčiau buvo skaitę minėtą apysaką. Iš pradžių net ketinau ją susiieškoti, tačiau veikiai prisiminiau, ko mus kažkada mokė semiotikos dėstytojai: kad kūrinio tekstas yra uždara ir savipakankama reikšmių sistema, kuri gali būti dešifruojama ir neperžengiant jo semantinių rėmų, neišeinant į kitus literatūrinius, kinematografinius ar gyvenimiškus kontekstus. To nepaisant, mintyse vis paburnodama ant silpno scenarijaus, galiausiai užmečiau akį į filmo recenzijas. Tačiau jos visos buvo linkusios išryškinti trūkumus, kuriuos ir pati mačiau, nevengiant detaliau perpasakoti vienus ar kitus filmo epizodus, tad tenkinančio atsakymo jose neradau, jau nekalbant apie raktą, padėsiantį „atrakinti“ šį kino kūrinį. Jau net buvau linkusi jį nurašyti ir pamiršti, kaip netalentingą ir nepavykusią pretenziją pasikapstyti po žmogaus prigimties užkaborius sudėtingos ir dramatiškos istorijos fone, jei ne po kelių dienų, gražų sekmadienio rytą kepant kotletus, atsakymai nebūtų atėję patys.

Bet kol kas palikime intrigą nuošalyje, pradėdami nuo to, kad filme besirutuliojančią dramą būtina žiūrėti pagrindinio veikėjo akimis, kitaip nepavyks jos adekvačiai suvokti. Tai sufleruoja jau pati filmo pradžia, kurioje pasenęs Jozefas nenorom leidžiasi į lyg rūke skendinčius skaudžios praeities prisiminimus. Taigi pokario istorija pasakojama ir rodoma būtent iš jo žiūros taško, kitus veikėjus matant per jo suvokimo (todėl čia ir tokie keisti, veikiau banditus, nei laisvės kovotojus primenantys partizanai be skiriamųjų ženklų) ir emocijų – meilės, baimės, prielankumo, nepasitikėjimo, įtaraus apdairumo ir t.t. – prizmę.

Filmo „Purpurinis rūkas“ afiša

Pagrindinis veikėjas, kitų personažų šaukiamas ir Josele, Joške, Juozu – jaunas žydų vaikinas, karo pradžioje likimo nublokštas į SSRS gilumą, jam pasibaigus keliauja namo, į (tikrovėje neegzistuojantį) Rukų miestelį Šiaurės Aukštaitijoje, nepaisant visų galimų tokios kelionės pavojų siekdamas sužinoti apie savo tėvų, iš kurių negavo jokios žinios jau keletą metų, dalią. Ši asmeniška perspektyva leidžia mums pažvelgti į XX a. vidurio Lietuvos istoriją Holokaustą išgyvenusiojo akimis. Akimis žmogaus, priversto iš šukių vėl bandyti susirinkti tiek savąjį tapatumą, tiek ir iš naujo sunkiai ir galiausiai nesėkmingai megzti bendrystės su kitais saitus. Tačiau ši perspektyva komplikuotą ir tragišką pokario laiką su reokupacijos žiaurumais ir nuožmia pasipriešinimo kova galiausiai paverčia nuistorinta ir nupolitinta pastanga žūtbūt išlikti susidūrus su dviem negailestingai tarpusavyje kariaujančiom pusėm, kurioms abiems pagrindinis herojus jaučiasi vienodai svetimas, tačiau kurių kiekviena siekia jį panaudoti savo reikmėms. Veikiausiai todėl, jei į kino salę neatsineštume jokių istorinių žinių apie dramatišką XX-ojo amžiaus vidurį, tai filmas jų ypatingai daug ir nesuteiktų, nebent atkartodamas mūsų kinematografe jau chrestomatiniais tampančius to, koks gi turi būti pokaris, įvaizdžius: nušautų miškinių kūnus, padriektus miestelio aikštėje, į sunkvežimį sodinamus tremiamuosius, ar į pasalą pakliuvusių partizanų susišaudymo su NKVD būriu sceną…

Būtent Jozefo, prievarta įsukto į šią istorijos mėsmalę ir žūtbūt linkusio joje išlikti pasyviu bei neangažuotu stebėtoju, akimis sekame filmo veiksmą, kas nejučia skatina su juo susitapatinti, pajusti jam empatiją ir, galiausiai, nuoširdžią simpatiją. Tai literatūroje ir kine gerai žinomas „pirmojo asmens“ efektas. Tačiau toks vizualinio pasakojimo kampas ne visuomet padeda paaiškinti gluminančius filmo nelogiškumus ar nenuoseklumą. Nei filmo laikas, šokinėjant net per tris lygmenis (senasis Juzefas dabartyje filmo pradžioje ir pabaigoje, jaunuolis pokaryje ir vaikas padrikuose vaikystės prisiminimų epizoduose), nei vietos bei atstumai, kuriais juda personažai, nėra pakankamai konkretizuoti, kas apsunkina siužeto suvokimą. Kita vertus, filmas nestokoja ir akivaizdžių režisūrinių bei scenografinių riktų. Rukų kaimo gyventojai kalba šiaurės aukštaičių skerslatvių tarme, kas jam suteikia daugiau įtaigumo ir autentiškumo, tačiau tarp jų užaugęs Jozefas – kažkodėl tik bendrine kalba, nors jį įtaigiai vaidinančiam aktoriui Severinui Norgailai, gimusiam ir augusiam būtent Pakruojo krašte, tai veikiausiai nebūtų sudarę jokių sunkumų. Veiksmas vyksta suvalkiečių stuboje, o ne, kaip kad turėtų, aukštaičių gryčioje. O miestelio aikštėje nesunkiai atpažinsime Rumšiškių muziejaus erdves… Rimtų abejonių kelia ir stiklinėmis ar net tiesiai iš butelio maukiamas samagonas, nes juk Šiaurės Lietuva garsėja savo alumi, o ne namine…

Apskritai, nemažai filmo vietų stokoja įtikinamumo ar raiškos. Antai svarbioje scenoje, per vakaro išgertuves, kurioje išgirstame partizanų vadą Vladą lyg ir prisidėjus prie Juzefo tėvų nužudymo, aktoriai, vaizduodami įkaušusius, taip sumala žodžius, kad net man, šios tarmės nešėjai, jų šnekta liko ne visuomet suprantama. O juk šioje, kaip ir gretimoje, ryto, scenoje buvo pasakyti itin svarbūs, partizaninės kovos esmę atskleidžiantys žodžiai. Partizanas Vladas kaimyno Daugėlos troboje kažkodėl jaučiasi lyg namie po darbų ramiai atsipūsti nusipelnęs ūkininkas, o ne totalitarinio režimo kaip žvėris persekiojamas laisvės kovotojas… Milicijos viršininkas rusas vienas, be ginkluotos apsaugos, leidžiasi į pamiškę, atlydėdamas Daugėlos namuose įkurdinamą Juzefą, o tuo tarpu kitame kambaryje su šautuvu pasislėpęs Vladas jį paleidžia gyvą. Iš viso, tiek partizanai, tiek ir sovietiniai milicininkai elgiasi itin neapdairiai, lyg jiems blogiausiu atveju grėstų į kaktą gauti sprigtą, o ne kulką… Daugėlos namuose Juzefas pastebi tėvų daiktus – indus, sieninį laikrodį – tačiau lieka neaišku, ar šie daiktai tiesiog liko nuo kažkada „ant kampo“ pas šį valstietį apsigyvenusios žydų šeimos, ar buvo prisigrobti juos nužudžius… Visiškai neaiški ir įtariamo partizanų išdaviko siužetinė linija ar veikiau trūkčiojantis punktyras – nors Juzefas su jų tarpe buvusiu atgrasiu tipu nevienąsyk susidurs jau po miškinių užpuolimo, net pastebės jo prie milicijos pastato pririštą arklį, galiausiai jo negyvas kūnas irgi parodomas patiestas miestelio aikštėje… Tad kas buvo šis žmogus – partizanas ar saugumo agentas? Tremiami į Sibirą žmonės elgiasi taip, lyg būtų susiruošę Pakruojo turgun, o ne į nežinią ir mirtį… Galiausiai, visiškai neaiškūs lieka Janės motyvai nunuodyti Juzefą… ir t.t.

Iš viso mažiausiai tikėtini pasirodė Daugėlos dukters Janės poelgiai, paradoksas, talentingai ir įtikinamai perteikti jaunos aktorės Giedrės Mockeliūnaitės (beje, būtina pabrėžti, kad, skirtingai nuo daugumos lietuvių meninių filmų, dažnai pasižyminčių perspausta vaidyba ir dirbtiniais dialogais, šiam pagrindiniai aktoriai buvo parinkti puikiai ir vaidino išties įtaigiai). Ypač stebino jos nežabotas gašlumas – užsiimti seksu, nors puikiai žinai, kad kambaryje yra ir kitas asmuo (Juzefas) arba netgi daryti tai vidury dienos kone tėvo akivaizdoje. Labai abejotina, ar itin konservatyvioje, patriarchalinėje, katalikiškoje visuomenėje tai galėjo išvis būti įmanoma, tiesą sakant, sunkiai tikėtina net ir šiais laikais. Pastaroji scena apskritai sujuokino. Ne tik dėl to, kad dejonės ir atodūsiai sklido per visą sodybą ir buvo puikiai girdimi tėvo Daugėlos ir Juzefo, bet ir todėl, kad tuo metu juos aplankęs paštininkas galėjo paklausti: o ką gi ir su kuo ten daro tavo netekėjusi dukra?, o gal ir pranešti kam nereikia. Tačiau šioje scenoje visi trys vyrai elgiasi taip, lyg nieko negirdėtų, arba lyg šie garsai būtų įprastinis vištų kudakavimas ar svirplio čirpimas…

Ilgainiui susidarė įspūdis, kad visi kiti veikėjai vaizduojami pobjauriais tik tam, kad jų fone Jozefas atrodytų geresnis, labiau mylintis ir besirūpinantis, sukeltų daugiau žiūrovų simpatijų. Bet kuo gi jis iš tiesų rūpinasi? Filme stebime lyg ir klasikinį meilės trikampį. Pagrindinis veikėjas įsimyli merginą, kuri jam neprieinama, ir dėl to yra priverstas slėpti savo jausmus. Juos galės netiesiogiai išreikšti tik ją išgelbėdamas nuo Sibiro. Bet ar tai darydamas jis kuo nors rizikuoja pats? Veikiausiai ne itin, juk būdamas sovietinių struktūrų užverbuotu ir dar kitos tautybės, jis lieka apsaugotas nuo patekimo į įtariamųjų pasipriešinimu ratą. Kitas geras jo poelgis – atsitiktinai (?) užnuodyto vaiko gelbėjimas (čia vėl įsiterpsiu pasakydama, kad veikiau atrodė, jog motina tai padarė tyčia, o ne per nelaimingą atsitiktinumą), irgi, gerai pagalvojus, sukels daugiau abejonių, nei susižavėjimo. Juk jis šį nuo gimimo augintą vaikelį, sėkmingai ligoninėje atgaivintą, tiesiog paliks likimo valiai pabėgdamas, nesidomės ir nesirūpins jo tolesniu likimu, veikiausiai jam tekusia našlaičio dalia. Pagaliau trečias „geras“ jo poelgis – senatvėje, po ilgų dvejonių, jau pusiaukelėje priimtas sprendimas neliudyti teisme prieš Holokaustu įtariamą Vladą. Bet ką Juzefas iš tiesų galėjo prieš jį paliudyti – gandus? Juolab, kad jo paties sąžinė šio vyro atžvilgiu nebuvo pernelyg švari… Tad jo per gyvenimą išsiugdytas įprotis nesikišti, svarbių sprendimų akivaizdoje likti „stovėti po medžiu“ ir šįsyk jam padiktavo tiesiog geriau nieko nedaryti…

Taigi Jozefas filme dažniausiai rodomas kaip reaguojantis į kitų poelgius, o ne aktyviai veikiantysis. Jis beveik visais atvejais lieka pasyvus. Antai jis sugeba griebtis realaus veiksmo – pabėgti iš kaimo – tik patyręs tiesioginį pavojų savo gyvybei, o iki tol nuolankiai susitaiko su priverstiniu buvimu, savotišku įkalinimu jame, jausdamasis nelemtai susiklosčiusių aplinkybių įkaitu. Tokia jo laikysena paaiškintina ne tik patirtų išgyvenimų trauma sužinojus baisią tiesą apie tėvų lemtį bei patyrus partizanų grasinimus nužudyti, jeigu juos išduos, bet ir psichologinės atramos nebuvimu. Jis jaučiasi svetimas visiems ir viskam, kas jį supa, tad gali pasikliauti tik savimi. Tokiu būdu šis jaunas žydas renkasi maksimaliai prisitaikyti prie aplinkybių, kurias tuomet patyrė ir daugelis lietuvių – „naktį vieni, dieną kiti“. Kitaip tariant, filme stebime tobulo prisitaikėlio gimimą, tačiau jo bendrininkavimas su abiem kariaujančiomis pusėmis daromas ne sava valia. Joškė sąžiningai stengiasi niekam nedaryti blogio. Tačiau ar jo pasirinkta pozicija leidžia siekti gėrio?

Dar viena „Purpurinio rūko“ afiša

Filmo pagrindinio herojaus egzistencinė nuostata niekur nesikišti, išlikti nuošaly mus atveda prie itin svarbaus klausimo apie kolaboravimo su svetimu totalitariniu režimu ir prisitaikymo prie jo skirtį, kuri galėtų padėti paaiškinti daugumos Lietuvos žmonių, gyvenusių sovietmečiu, tuomet pasirinktą išlikimo strategiją ir dėl to neišvengiamai suskilusią jų sąmonę – viena galvoti, kita sakyti, o trečia daryti. Tikrasis filmo trikampis – pasipriešinimo–kolaboravimo-prisitaikymo drama. Tačiau pastarosios dvi bendradarbiavimo su okupantais būsenos anaiptol nėra tapačios. Kolaborantas sutinka bendrininkauti su priešu laisva valia dėl romantinių paskatų, pavyzdžiui, tikėjimo šviesiu komunistiniu rytojumi, arba pragmatiniais, naudos (pinigų, karjeros, statuso, valdžios…), sumetimais. Tuo tarpu prisitaikėlis tik nuolankiai nusileidžia galią turinčiųjų psichologiniam spaudimui ar fizinei prievartai, tačiau stengiasi vengti inicijuoti ar aktyviau prisidėti prie jų planų. Jis sutinka būti dvasiškai palaužiamas mainais į tai, kas jam beliko – savo gyvybę ir/ar savo gyvybinę erdvę, suskliaudžiamą iki šeimos, artimųjų. Tačiau, esant reikalui, toks nesunkiai išduos kitus – draugus, bendradarbius ar pan. Tad kuri iš šiųdviejų pozicijų sąžiningesnė?

Ar į sudėtingas aplinkybes pakliuvus įmanoma išlaikyti bent lašelį pasirinkimo laisvės – tos vidinės laisvės, apie kurią kalbama filmo anonse? Taip. Ar prisitaikėlis yra blogio bendradarbis, ar tik nekalta auka? Ir taip, ir ne. Aplinkybių auka, tačiau visuomet turinti pasirinkimą, tik meluojanti sau ir besiteisinanti, kad jo esą neturėjo. Kaip kad senasis Jozefas užsimaukšlinanti menamo teisuoliškumo kepurę tam, kad nutildytų sąžinės balsą ir „išlaikytų veidą“. Kaip skiriasi ši jo laikysena nuo žmonių, kurie išties išdrįsta stoti į akistatą su savo sąžine ir pripažinti klaidas! Filme esama bent dviejų tokių epizodų, kuomet, netyčia sužeidęs paauglį Jozefą, Daugėla puola ant kelių melsdamas jo tėvą atleidimo. Ir kuomet Vladas taip pat atsiklaupia prieš Jozefą, atgailaudamas už tai, kad jį buvo nepelnytai apkaltinęs išdavyste…

Drąsa yra pagrindinė laisvo žmogaus dorybė. Šia prasme nei filmo herojai (nors jo anonsai ir sakytų ką kita), nei dauguma iš mūsų dar nesame „vidujai laisvi“, nors gyvename laisvoje šalyje. Visur, kur nuolankiai nunerčiame galvas, kai matome akivaizdžią neteisybę, kai bijome ištarti žodį galią turintiems, jiems pasipriešindami ar bent perspėdami dėl jų juodų darbų, nes baiminamės keršto, persekiojimo ar kolektyvinio tokių pat prisitaikėlių išjuokimo, kai stebime pjudomą bičiulį, kolegą ar šiaip nepažįstamąjį, iš kurio viešai tyčiojamasi, apsimesdami, kad mūsų tai neliečia, visur, kur tik stengiamės išvengti blogio, bet ir nedarome to, ko reikia, kad jo vieton neštume gėrį, nes tai pernelyg rizikinga mūsų brangiausiojo kailio saugumui, mums po oda tyliai tupi Joškė. Prisitaikėlis yra lyg chameleonas, įgaunantis galios pozicijoje esantiems tuo metu reikiamą spalvą. Jis nė neturi savojo tapatumo, tad neturi ko ginti (Joškei iš esmės nesvarbu, kokiu vardu jį šauks aplinkiniai). Jo egzistencinė paskata – zoologinė kova už fizinį išlikimą nepaisant nieko.

Ši prisitaikymo drama išveda mus toli už rėmų filmo, kurio antrajame, giluminiame lygmenyje, po paviršiniu simpatiško žydų jaunuolio luobu, galbūt kūrėjams to nė neplanavus ir nenorėjus, atsiskleidžia nuožmus žmogaus dvasios sulaužymo mechanizmas ir jo pasekmės, leidžiantis jo herojų sprendžiamas moralines dilemas laikyti tik žymiai platesnių totalitarinės sąmonės eksporto ir sklaidos Lietuvoje procesų ištakomis. Tačiau net to pakanka, kad galėtume konstatuoti: ilgalaikio fizinio bei dvasinio traumavimo paliesta, baimės ir įtarumo persmelkta, viduje susvetimėjusi ir susipriešinusi sovietinės (kaip o ir postsovietinės) Lietuvos visuomenės didžioji dalis yra užsikrėtusi „Joškės sindromu“, jai toli iki sveikimo.

Tai supratus galime sakyti, kad šis filmas išties vertingas ir svarbus, kaip paliečiantis jautrų nervą, kaip dingstis akistatai su savo sąžine ir atviram bei skausmingam pokalbiui tarp tų, kurie nuo mažų dienų buvo pratinami tyliai „stovėti po medžiu“, kai skriaudė kitą. „Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ – sako šv. Raštas (Apr 3,15-16). Prisitaikėlis atrodo kaip normalus ir geras žmogus, tačiau jo viduje glūdi kirminas, baisesnis už atvirai blogiui tarnauti apsisprendusiojo sielą, – nelemtai susiklosčius aplinkybėms, kai tektų gelbėti savo kailį, jis išduos ir parduos bet ką.

Prisitaikėlio perspektyva, tas Joškės sindromas, mums atrodo toks artimas ir savaime suprantamas, kad nesiduoda lengvai atpažįstamas. Visi mes, išgyvenusiųjų totalitarizmą palikuonys, kažkiek esam joškės, ir tautybė čia niekuo dėta.

***

Kai paskambinsiu mamai, ji tikriausiai pokalbio pabaigoje vėl primins: „tik ginkdie nelįsk į jokią politiką“. „Nelįsiu“ – kaip kad daugybę kartu anksčiau, mechaniškai atsakysiu. Bet argi paklausysiu?

2019.02.27; 19:00

print