ČJau ko iš profesoriaus V. Landsbergio neatimsi – tai jokios baimės, kad būsi pajuoktas, sutryptas, nurašytas ar kitaip paniekintas. O jis sau kartą per metus pakyla į Signatarų namų balkoną ir rėžia iš peties: Seimo apipjaustyti (mažinti) nereikia, referendumas dėl dvigubos pilietybės – tai cirkas, o valdžioje vėl užsisuko vietinis vaikų darželis. Nežinia, ar jo ranka rašytuose lapuose šie žodžiai paimti į kabutes, bet – abejoju: profesorius seniai nieko nevynioja į vatą.
Kai dėl pilietybės, Konstitucijos perdirbimo į teisinį pašarą („kombikormą“) visuomenei šerti ar būdą (giljotiną) numalšinti skausmą vienoje iš skaudančių valstybės galvų (Seimo), mažinant seimūnų skaičių, – tai čia galima ginčytis. O štai apie „vaikų darželį“, įsikūrusį buvusio stadiono vietoj, – humoras realistinis: „kas ant ko supyko ir nesikalbės“.
Pamenu, atvykus iš darželio paimti anūkų, tie dar ilgai kapstydavosi smėlio dėžėje. Vis nugirsdavau: tas ant to supyko ir dabar nedraugaus, daugiau nesikalbės. Praeina kiek laiko, kitas pradeda žliumbti ir bėga skųstis auklėtojai: tas man pagaliu trenkė, anas pastūmė, kitas negražiu žodžiu pavadino…
Na, tikras vaikų darželis. Būtent – tikras. O čia gi – Seimas, „aukštasis parlamentas“, antroji valdžios institucija Lietuvos Respublikoje. Nei prezidentūroje, nei Vyriausybėje tokio vaikiško bendravimo negirdime. Vienur vadovauja griežta Namų Tvarkytoja, kitur – Vyriausiasis Mentas. „Tvarka bus“, – sakydavo vienas iš valstybės vadovų. Tačiau parlamente jos nėra, tiksliau – tvarka kaip ikimokyklinio auklėjimo įstaigoje.
Vienas darželio lyderių ir verslininko gyslelę turintis Ramūnėlis treptelėjo kojyte ir pareiškė: aš neisiu ir nedraugausiu su Namų Tvarkytoja, su tąja Freken Bok.
- Kodėl? – klausia nustebusi auklėtoja.
- Užtai kad ji negražiai ant manęs pasakė, – papūtė lūpytes tas.
- Ką gi ji pasakė? – neatlyžo darželio atstovė.
- Kad aš iš nežinia kur gavau žaisliuką – daug žemės ir niekam nesakiau…
- Bet ji juk vyresnė, negražu…
- Nedraugausiu, neisiu pas ją ir pradėsiu tyrimą, kokį raštelį ji rašė Eligijui…
Skėstelėjo rankomis auklėtoja ir sunkiai atsiduso: ji iš mokslų žinojo apie vaikų elgesio projekciją į suaugusius ir – atvirkščiai.
Šiame vaikų darželyje pastebėta vaikiška vaikų ištikimybė savo lyderiui. Antai, kažkada Loretėlė aklai vykdė Viktorėlio užgaidas. Ji vis sakydavo: taip Viktoras galvoja… Duok tu jai saldainį, pažadėk nupirkti ledų ar vietą darželio vadovo kėdutėje – vis atsiklausdavo Viktorėlio. Dabar ją kopijuoja Agnytė, kuri yra vienos to darželio grupės lyderė ir labai dvasinga mergaitė. Tai ji ypač prisirišusi prie mūsų minėto Ramūnėlio ir vykdo kiekvieną jo nurodymą: suduok tam nenuoramai berniukui Gabrieliui, kad jis nekalbėtų negražių žodžių ant valstietiškos išvaizdos vaikų ir nepiltų į akis jiems opozicijos smėlio.
O dar Agnytė paskundė Mykoliuką, kuris vieną kartą į darželį atsinešė keistų žolelių, pluoštinėm kanapėm vadinamų. Sakė, kad narkotikai draudžiami, o tas geria jų arbatėlę ir siūlo draugams. Mykoliukas – blogas berniukas, ir Agnytė apie tai pasakys ne kam kitam, o geram savo draugui policininkui, kuris sėdi aukštai kitame gatvės gale…
Gabriukas, kuris yra geras Mykoliuko draugas, visa tai papasakojo savo seneliui, o šis savo ruožtu pakratė barzdelę ir treptelėjo:
- Nutilkit, vaikai!
Bet jo jau niekas neklausė, tad senolis surašė gražią kalbą ir ją vieną gražią dieną visai tautai išrėžė iš visiems žinomo balkono.
Taigi, tame vaikų darželyje, na, kaip bet kokiame vaikų darželyje: svaidomasi pagaliais, byra į akis smėlis, rieda ašaros ir trykšta vaikiškos ambicijos, o auklėtojos, susėdusios aplink smėlio dėžę, žiovauja iš nuobodulio: jų mažoje valstybėlėje viskas ramu…
2019.02.17; 18:00
