Kuro tiekimo trasos jau seniai tapo geopolitinio žaidimo dalimi. Dažnai naftotiekiai ir dujotiekiai lemia santykius tarp valstybių, diktuoja ne tik ekonominiam bendradarbiaviumui, bet ir ideologinėms nuostatoms.
Lietuva prisimena naftotiekį „Družba“, kuris buvo tarsi flagmanas, vykdant Kremliaus įvestą ekonominę mūsų šalies blokadą. Bet iki šiol nesame visiškai išsivadavę nuo elektros ir dujų diktato.
Smūgis į Rusijos papilvę
Todėl tikrą sprogimą sukėlė beveik prieš 20 metų Rusijai ir jos satelitams smogtas skaudus smūgis – 2005 m. gegužę atidarytas naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas (BTD), kuriuo palaipsniui į Gruziją, Turkiją ir dar toliau pumpuojamas Azerbaidžane, Kazachstane, Turkmėnijoje (daugiausiai Kaspijos jūroje) išgaunamas „juodasis auksas“.
Vamzdyno ilgis sudaro 1767 km: Azerbaidžane – 443, Gruzijoje – 248 ir Turkijoje – 1076 km. Per metus buvo planuojama perpumpuoti 50 mln. tonų naftos, o vien tik užpildyti ja vamzdyną – 10 t. tonų. Statybos darbai prasidėjo 2003 m. balandį, bet pirmas naftovežis su Azerbaidžano nafta iš Džeichano išplaukė tik po pusmečio nuo eksploatacijos pradžios – 2005-ųjų pabaigoje. Azerbaidžano nafta pumpuojama iš 3 km gylio Kaspijos jūros dugno ir tiekiama pasaulinei šios žaliavos rinkai. Telkinio eksploatacija numatyta 40-čiai metų. Visa BTD statyba kainavo 3,2 mlrd. JAV dolerių. Beveik trečdalį šio projekto akcijų – 30,1 proc. – turi kompanija „British Petroleum“.
Tai tarptautinis projektas, nes vienas Azerbaidžanas užpildyti naftotiekį žaliava (o jo projektinis galingumas siekia 85 mln. tonų) nebūtų pajėgus. Todėl bendradarbiauti buvo pakviestos kitos Vidurio Azijos valstybės – Turkmėnija ir Kazachstanas. Pirmoji eksportuotoja naftą iki Baku pristatė 2010 m., ir 2017 m. šiuo naftotiekiku buvo pumpuojama 6,5 mln. tranzitinės žaliavos. 2019 m. sausį-liepą juo tekėjo jau 18,8 mln. tonų naftos arba 81 proc. visos Azerbaidžano transportuojamos žaliavos.
Iki tol Azerbaidžano nafta buvo eksportuojama dviem maršrutais – iki Novorosijsko ir Supsos. Naftotiekio atidarymo iškilmėse tuometinis Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos vadovas, vėliau prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad dalyvauti projekte atviros durys ir Rusijos kompanijoms. „Tai komercinis projektas, nors kai kas nori jam suteikti politinį pobūdį“, sakė prezidentas. Kažkada „Lukoilas“ iš tiesų turėjo 10 proc. BTD akcijų, bet jas pardavė japonams, taip metęs iššūkį bendradarbiavimui regione.
Be to, I. Alijevo žodžiais, naftos tranzitas Baku – Novorosijskas kainavo 16,64 dol. už toną, o tai brangiau negu pas konkurentus. Kita vertus, šiame naftotiekyje aukštos kokybės nafta buvo maišoma su pigiu „Urals“ mišiniu, o tai labai numušdavo šios žaliavos kainą tarptautinėse rinkose.
Ko susinervino Rusija?
Supratusi, kad praranda naftos eksporto kontrolę Kaukazo regione, Maskva naftotiekio statybai ėmė kaišioti pagalius į ratus. Tuometinis Rusijos Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad BTD gimė politiniais, o ne ekonominiais sumetimais. Jis abejojo, ar tas projektas bus rentabilus, nes vamzdynas vien Azerbaidžano žaliava nebus užpildytas.
Kitas Dūmos komiteto vadovas Michailas Margelovas susirūpino, kas gi užtikrins naftotiekio saugumą. „Rusija neigiamai vertina, kad šie įgaliojimai bus deleguoti JAV, nes papildomų užsienio karinių kontingentų pasirodymas regione destabilizuos padėtį“, – teigė jis naujienų agentūrai „Interfax“. Dar jis pridūrė, kad atrodo juokinga, kai reikalaujama išvesti iš Gruzijos Rusijos karines bazes… Akivaizdu, kad Rusijai kelia alergiją kitos šalies karinis buvimas regione.
Beje, po pustrečių metu – 2008-ųjų rugpjūtį – ar ne Rusijos kariuomenė sukėlė karo veiksmus Gruzijoje ir padėjo atplėšti Abchaziją bei Pietų Osetiją? Štai kodėl Maskva priešinosi ir reikalavimui išvesti savo karines bazes iš Gruzijos: pagal specialų projektą „Kaspijos apsauga“ vietoj Rusijos kariuomenės buvo įkurti naftotiekio saugojimo struktūriniai padaliniai nuo galimų teroristinių atakų, be to, atsiras integruotos kontrolės režimas ore ir vandenyje saugoti Azerbaidžano ir Kazachstano sienas bei naftos telkinius. Rusija liko it musę kandusi…
Prieš 14 metų “Žinių radijuje” mes komentavome šį galingą iššūkį Maskvai, kuri nuogastavo, kad, kaip pastebėjo vokiečių „Die Welt“, į buvusias sovietines respublikas vietoj naftos nebūtų eksportuojamos „spalvotos“ revoliucijos. Laikraštis pabrėžė, kad tuo tarpu Vakarų strategai tokį švelnų režimų pakeitimo būdą vadina optimaliausiu: jis neprovokuoja neramumų, nesiekia tiesioginio diktatorių nuvertimo, tačiau, įsijungę į pasaulinę rinką, šalių gyventojai patys pamato, kokie demokratijos privalumai.
Ant kelių prieš Rusiją
Kur buvęs, kur nebuvęs, naftotiekio atidarymą tada pakomentavo ir tuometinis Armėnijos premjeras Andranikas Margarianas. Jis pritarė Rusijos politikams, kad naftotiekis pažeis jėgų balansą pietų Kaukaze, ir Armėnija turi surasti būdų jį atstatyti. Kaip alternatyvą šiam vamzdynui iš Baku jis siūlė tiesti naftotiekį Iranas – Armėnija, iš kurios nafta tekėtų per Gruziją į Europą. Jis žodis į žodį kartojo Maskvos leksiką, esą naftotiekis paskatins revoliucines nuotaikas Armėnijoje…
Beje, projekto pradžioje jame dalyvauti buvo pasiūlyta ir Armėnijai. Baku siūlė tiesti vamzdyną per šią šalį, kad būtų duotas stimulas taikiai išspręsti Kalnų karabacho problemą. Tačiau Jerevanas, pasikonsultavęs su Maskva, atsisakė, nenorėdamas išeiti iš Rusijos ir Irano orbitos. Taip jis prarado ne tik ekonominę galimybę naudotis pigesne žaliava, t.y. pagerinti varganą armėnų gyvenimą, bet ir sėsti už derbų stalo dėl beveik 30 metų užsitęsusio konflikto.
Akla ištikimybe Rusijai Armėnijos valdantysis elitas atneša tik žalą gyventojams, kurių dauguma yra kone vargingiausiai gyvenanti Europoje. Atsisakius Jerevanui prisijungti prie BTD projekto, Azerbaidžano lyderis Geidaras Alijevas atsisakė įsileisti Armėniją ir į kitus regioninius projektus bei patekti jai į Vakarų rinką per Turkiją. Taigi, izoliaciją pasirinko pats Jerevanas.
—
1999 m. naftotiekio zonoje buvo kuriamas Džeimso Bondo (James Bond) filmas „Ir viso pasaulio per mažai…“, kuriame garsaus aktoriaus nuotykiai buvo kuriami pagal išgalvotą scenarijų.
Tačiau vamzdynas tapo realybe, ir dabar jis pagal ilgį yra antras pasaulyje. Filmas įprasmina Maskvos ir Vašingtono konfliktą. Kaip radijo stočiai „Deutsche Welle“ karo Gruzijoje metu sakė JAV diplomatas ir Amerikos interesų atstovas Kaukaze Stivenas Manas (Steven Mann), būtent BTD projektas paskatino Rusiją agresyviems veiksmams Gruzijoje, bet regiono šalys pasirinko Vakarų demokratiją ir jų pragyvenimo lygį.
2019.09.19; 12:00
