www.iskauskas.lt
Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…
„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Marxo ir Friedricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, kad vis dažniau Vakarų miestų gatvėse pasirodo milžiniškos demonstrantų minios su raudonomis vėliavomis ir K.Marxo portretais rankose. Kairuoliškos idėjos, pagrįstos marksistinėmis-lenininėmis internacionalizmo idėjomis, patobulintos „visuotinio gėrio“ teorijomis, skinasi kelią. Vasarą nustebau, kai pagrindinėje Drezdeno aikštėje stovi medaliais apsikarstęs, kažką šūkaujantis vyriškis ir mojuoja raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Policininkai ramiai pėdina pro šalį…
Pas mus šito vaizdelio kol kas nepamatysi. Mitingai taikūs, nesikartoja 2009 m. sausio Seimo langų daužymas… Socialistas ir „frontininkas“ Algirdas Paleckis pritilo, „jedinstvenininkai“ ir visokie radikalai, matyt, laukia savo valandos, o Seimas tik 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. Bet buvę stribai kelia galvas. Ir čia V. Radžvilas įžvalgus: „net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla“.
Turimas galvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas nacionalinę premiją skirti rašytojui, dramaturgui ir šiaip veikėjui Mariui Ivaškevičiui. Jaunimui jis pristatomas kaip „talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas“, postmodernizmo šalininkas, visoje Rytų erdvėje garsus teatralas, su Mindaugu Karbauskiu Maskvoje pastatęs spektaklį „Kantas“ ir t.t. 2016-aisiais Molėtuose organizavo lietuviškosios žydų istorijos atminimo eitynes, o Rusijoje besisukinėjantis menininkas, ko gero, persismelkia dar ir prokremliškomis idėjomis… Pavyzdžiui, laki jo mintis: pernelyg sudievintas Lietuvos partizanų judėjimas paverčia šią temą tabu…
Vadinkime tai savotiška nuomonių raiška. Jų reiškėjų randame vis daugiau: tūlas Titovas, kažkoks Subotinas, dar būrelis iš bendrijos „Būkime vieningi“ ar „Anarchistai“. M. Ivaškevičius paleidžia kitą šmėklą: jo kūriniuose „Žali“, „Madagaskaras“ idealizuojami stribai ir paniekinamai, pamišėliais vaizduojami nepriklausomybės kovų lyderiai.
„Skaityti M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui ši knyga yra spjūvis į veidą“, – rūsčiai pastebi V. Radžvilas. Jį iškart persmelkia mintis, kad „enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva“. Mentalinėje erdvėje kartojamas partizanų kūnų, numestų miestelių aikštėse, išniekinimas. Stribo šmėkla – tokia liaudiška, paprasta, sava – tampa lietuvių tautos savastimi, ji kiek juokinga, iš jos galima pakikenti, bet per ją prasismelkia gili neapykanta Lietuvai ir aklas, šakališkas tarnavimas okupantui.
Ką tik baigiau lėtai skaityti „Aš esu Vanagas“. Per tragišką partizanų vado gyvenimą atsiskleidžia visa pokario suirutė ir tautinės prievartos aplinka. Joje lyg virusas veisėsi išdavikų, mankurtų, budelių sluoksnis, galop pakirtęs pokario pasipriešinimą. Ar ne tuo džiaugiasi M.Ivaškevičius?
Kitas klausimas: ar komisijos nariai susipažinę su jo kūryba? Su jo patyčiomis tragiškai Lietuvos istorijai? Su menininko siunčiama žinia visiems kūrėjams: prisidengdami postmodernizmu galite neapkęsti Lietuvos, šlovinti okupantą ir reanimuoti stribizmą?
Taip, atsiranda nauja sąvoka – stribizmas. Tai komunizmo šmėklos atmaina, kai tautinis atgimimas niekinamas, mindomas auliniais „istrebiteliaus“ batais, o nepriklausomybė yra tokia nekenčiama sistema, kuria reikia naikinti „žaliųjų žmogeliukų“, informacinio ar kitomis moderniojo karo priemonėmis. Čia tinka ir šiuolaikiniai M. Ivaškevičiaus stribai.
Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt
2018.12.11; 11:50
