Jūratė Laučiūtė. Pasėsi vėją – pjausi audrą…


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei nebūtų Ivaškevičiaus, jį būtų vertėję išgalvoti… Nes būtent jo dėka jau ilgą laiką netyla diskusija apie problemas, kurias mūsų vartotojiškoje visuomenėje bevelijama nutylėti, ignoruoti, apsimesti, jog jų jau nebėra, kaip nebėra kolūkių, planinės ekonomijos ar komunizmo statytojo moralinio kodekso… Kad nebėra priešpriešos tarp stribų palikuonių ir partizanų, tremtinių, politinių kalinių palikuonių.

Bet tos problemos, kaip ir priešiškumas tarp laisvės kovotojų ir okupantams tarnavusių stribų  – tebėra, kaip tebėra ir pavojus Lietuvai vėl būti įtrauktai į „priklausomybę“ nuo didžiųjų, grobuoniškų, imperinio sindromo apsėstų kaimynų valios ar malonės. Todėl niekur nedingsta klausimas: kurią Lietuvą rinktis kūrėjui, rašytojui, režisieriui, pasiryžusiam gvildenti būtent šituos istorijos aspektus, o ne, sakysime, drugelių poravimosi ar top modelių „sunkaus“ gyvenimo peripetijas.

Renkasi kūrėjas, renkasi ir kūrybos produkto vartotojas. Kai deklaruojama kūrėjo laisvė vaizduoti, ką nori ir kaip nori, tenka pripažinti ir vartotojo teisę „vartoti“ tik tai, kas jam priimtina, bei kritikuoti, atmesti tai, kas nepatinka, nepriimtina…

Vertinant M. Ivaškevičiaus kūrybą, išryškėjo kelios grupės diskutuojančiųjų.

Vieni beatodairiškai gina kūrėjo teisę į niekuo, nei sąžine, nei tiesa neribojamą laisvę. Šitoje stovykloje daugumą sudaro patys kūrėjai. Jei panaši diskusija vyktų Seime ar kokios nors savivaldybės Taryboje, procedūrinės taisyklės reikalautų šitos grupės atstovams nusišalinti nuo sprendimo priėmimo, nes išryškėtų vadinamieji „privatūs“ interesai, kurie dažniausiai sunkiai suderinami su visuomenės interesais. Bet kultūros erdvėje galioja kitos taisyklės.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Kiti ne mažiau energingai gina nuomonę, jog kūrėjas gyvena ne tik kultūrinėje, bet ir pilietinėje erdvėje; jis – lygiavertis savo tautos, savo pilietinės bendruomenės narys, kaip ir tie, kurie žiūri, skaito, klausosi sukurtų kūrinių, todėl jam, kūrėjui, privaloma viskas, kas privaloma artojams, inžinieriams, mokytojams, policininkams, teisėjams ar lakūnams. Vadinasi, ir kūrėjo laisvė baigiasi ten, kur prasideda „kito nosis“, mano sąžinė, todėl savo kūriniais jis neturėtų šmeižti, skaudinti, įžeidinėti savo bendruomenės, savo visuomenės narių, t. y., turėtų galvoti apie savo kūrybos pasekmes ir prisiimti asmeninę atsakomybę už jas.

Šitie reikalavimai ypač opūs literatams, poetams, prozaikams, nes žodis ne tik žeidžia, bet ir žudo.

Pagaliau, yra ir trečioji grupė, kuri renkasi katino Leopoldo poziciją: „Gyvenkime draugiškai“.

Jie – taikytojai, aštrių kampų glaistytojai, etinio, nacionalinio ir/ar socialinio gaisro gesintojai. Tai labai reikalinga grupė, primenanti mums, kad visi mes – tos pačios žemės, tos pačios tautos vaikai, siejami tos pačios istorijos. Tik – su skirtingais norais ir skirtinga vertybių sistema. Tik… Tik?!

Liudvika Pociūnienė portale Bernardinuose.lt  rašo: „Skandalas – visada pamoka, galima ją išmokti, o galima ir neišmokti.“ Ir žvalgosi, sąžiningai mėgindama pamatyti, ką iš nacionalinės premijos sukelto skandalo išmoko skandalo herojus M. Ivaškevičius: „Tai koks gi tas intelektualinis kraštovaizdis po šių metų Vasario 16-osios? Koks laureato Mariaus Ivaškevičiaus paliktasis jame pėdsakas? Apgailėtinai skambantis skundas dėl susilaukto purvo savo atžvilgiu? Bet ar tas purvas nebuvo paties Ivaškevičiaus drėbtelėtas ant kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, sugrįžęs rikošetu jam pačiam ir kartu aptaškęs kai kuriuos jo gynėjus, pritarėjus ir patarėjus? Deja, tarp tų pritarėjų neatsirado nė vieno, kuris draugiškai pasiūlytų tiesiog nusivalyti…“

Gražu, bet naivu buvo tikėtis, kad kas nors iš „pritarėjų“ patartų nusivalyti purvą: juk jie to purvo nemato ir nenori matyti.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Pritariu kiekvienam L.Pociūnienės žodžiui, kai ji teigia: „Kūrėjas turi ne tik teisę kurti laisvai. Kūrėjas turi ir pareigą pats vidujai būti laisvas nuo garbėtroškos, godumo, pigių manipuliacijų. O svarbiausia ginti savo vidinę laisvę nuo puikybės, kuri atima norą ir gebėjimą suprasti, reflektuoti, tikrinti, gretinti mitus ir faktus – atlikti tą nematomą darbą, kurio publika nepastebės.“

Aš tą mintį būčiau išsakiusi tiesmukiškiau: „Kūrėjo laisvė yra ne beribė, o apribota atsakomybe prieš žmones, kuriems jis kuria, ir prieš savo sąžinę – jei jis ją turi“.

Bet kiek bediskutuotume apie kūrėjus, jų laisves ir atsakomybes, visada atsiras žmonių, kuriems nevaržoma kūrėjo laisvė yra svarbiau, nei kokios nors visuomenės grupės pageidavimas „neteršti to, kas šventa“. Ir juos galima suprasti, prisiminus neseną mūsų istoriją bei tas moralines bei juridines „nuospaudas“, kurias kūrėjams pritrynė sovietų valdžios vykdyta  cenzūra.

Kur kas sunkiau suprasti kūrėjams premijas skirstančias komisijas, ypač jei premija – Nacionalinė!

Prisiminkime, kam ir už ką skiriamos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos: premijos kasmet skiriamos „siekiant skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius“. 

Taigi, dabar žinome, kad ir M. Ivaškevičiui, postmoderniajam kūrėjui, premija skirta ne tik už jo pastarųjų metų indėlį į teatro repertuarą ir pan., kaip skelbia Komisija, bet kad būtų skatinama jo kūryba, neįvardijant konkrečių kūrinių. Vadinasi, skatinamas ir skandalingasis romanas „Žali“, ir ne mažiau skandalinga pjesė „Madagaskaras“.

Beje, vėliau jau ir pats autorius prisipažino, kad kai ką būtų rašęs kitaip. Vadinasi, pripažįsta, kad būta nusižengimų, kurių, sulaukęs brandesnio amžiaus, jau nekartotų.

Bet gerbiamai Komisijai tai neįdomu. Kaip ir neįdomu, kurias M. Ivaškevičiaus kūrybos kryptis, menines priemones, pasirinktą koncepciją ji paskatino premija. Komisijos nariai, matyt, gyvena savo ypatingai sterilioje erdvėje, laisvoje nuo politinių ir/ar kūrybinių aistrų, diskusijų, laisvoje nuo etinių ir pilietinių įsipareigojimų visuomenei, kurios lėšomis – mokesčių mokėtojų pinigais – pagiriamasis žodis tampa realia, sąskaita banke išreiškiama, ir todėl labai veiksminga skatinimo priemone – premija.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Komisijos nariai nepastebėjo ir to, kokia daugybė žmonių pagarbiai lydėjo į paskutinę amžinos ramybės vietą Adolfo Ramanausko – Vanago palaikus, nieko negirdėjo, kad 2019 metus Seimas paskelbė generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Antraip vargu ar profesorė Viktorija Daujotytė, taip subtiliai jaučianti visus padorumo ir nepadorumo atspalvius ir nevengianti apie tai pakalbėti, vargu ar būtų pritarusi skirti premiją ir tuo skatinti autorių, nužeminusį būtent šį partizaną ir jo žygdarbį.

Komisijai tikriausiai nė motais, kaip visuomenė vertina jos pasirinkimą. Arba „motais“ tik tie vertinimai, kurie sutampa su jos pačios pa(si)rinkimu. Žinoma, nestinga karščiausių Komisijos šalininkų – provokacijas mene pamėgusių kūrėjų klano atstovų. Ir jiems ne keista, kad karščiausi M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjai – Rusijoje, kaip R. Vanagaitės – Izraelyje?

Netrūksta simpatijų partizanų kovos vertinimui rusų smogiko akimis ir čia, Lietuvoje. Kaip rašo fb komentatorė Aida Podinskaitė, „Yra ir lietuvių, kurie papildo tas gretas. Bet tada nebesistebi. Plius tas reikalas, kad mes į daug ką žiūrime savo tėvų akimis. O jei tėvai buvo tikri homosovietikus? Arba stribai?“

Tai ką gi paskatino premija M. Ivaškevičiui? Ogi – neapsakomai platų požiūrį į Antrojo pasaulinio karo peripetijas ir pasekmes Lietuvoje, kai lygia dalimi godotinas ir rusų okupantas, susibroliavęs su stribais, ir pats save gyvuliškoms gyvenimo sąlygoms pasmerkęs didvyris-partizanas; ir bukas prievartautojas, ir savo gyvybę už tėvynės laisvę ryžęsis paaukoti mokytojas-inteligentas. Ir tik todėl, kad  likimas juos suvedė tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje? Šito pakanka? O jų veiksmų prasmė, tikslas – nesvarbu?

Ko gero, po pasaulį jau klajoja kūriniai, kuriuose stalininės represijos, jų išbadėjusios, iškankintos, lagerių utėlių apgraužtos aukos vaizduojamos budelių – gal Jeršovo, gal Berijos akimis. O į krematorijus varomus žydus žvelgia paniekos ir neapykantos kupinos akys jų sargybinių vokiečių, kuriems Hitlerio propaganda „išaiškino“, kad dėl žydų kaltės tokios mažos vokiečių darbininkų algos, tokia primityvi jų buitis. O jei kas pasipiktintų tokiais kūriniais, visada atsiras itin tolerantiškas skaitytojas, kuris patars jiems, kaip patarė man dėl Ivaškevičiaus „Žalių“:  „Tiesiog. Įsijunkim EMPATIJĄ. Atskirkim autorių nuo HEROJAUS.“

Aš, žinoma, pasidomėjau: empatiją – kam? Herojui rusui, okupantui, kurio akimis  partizanai – gyvuliai, gyvenantys gyvuliškomis sąlygomis, po žemėmis, kurių visas gyvenimas telpa erdvėje tarp išmatų ir spermos? Ar tikrai lietuvį skaitytoją, mūsų vaikus „praturtino“ TOKS žvilgsnis į skaudžiausią mūsų istorijos laikotarpį? Padėjo suprasti, kodėl anuomet jauni žmonės rinkosi tokį nužmoginantį gyvenimą? Padėjo suprasti partizanų aukos ir kančios prasmę?

Atsakymo nesulaukiau.

O gal kas nors galvoja, kad nebemodernu kalbėti ir rašyti apie veikėjų veiksmų, poelgių paskatas, tikslus, prasmę jų pačių ir juos gerbiančios tautos akimis?

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Gal galvoja, kad gyvename steriliame pasaulyje, kur nebeliko nei priešų, nei draugų, nei agresorių, nei aukų, todėl nebereikia patriotų, nebereikia narsuolių, autoritetų, herojų, nebereikia patriotizmo pavyzdžių, kurie įkvėptų ir mus, o gal mūsų anūkus pavojaus valandą pasmerkti save kančiai, vargui, žūčiai – vardan tautos laisvės?

Tomas Venclova, advokataudamas M. Ivaškevičiui, aiškina, kad „rimti kultūrininkai nusipelno savo kraštui ne mažiau negu partizanai ar rezistentai ir tikrai daugiau negu rėksmingi politikai“.

Galima būtų sutikti, jei kalbėtume apie tikrai „rimtus“ kultūrininkus, o ne apie Ivaškevičiaus tipo istorijos spekuliantus, kuriems, pasak K. Sajos, tiesa nereikalinga.

Partizanai buvo žmonės. Ne šventieji. Bet šventas buvo tikslas, kurio jie siekė, dėl kurio kovojo, kentėjo šaltį, badą, purvą, ir dėl kurio žuvo.

Pasėsim vėją, leisim žeminti laisvės gynėjus – anksčiau ar vėliau pjausim nelaisvę.

2019.02.25; 07:31

print