Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.
Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.
Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma
Jie dar degino savo mirusius,
Kai Dievas pasakė: no smoking.
Pakeitė aukurą kryžius,
šarvą ir lokeną- smokingas,
taip nuriedėjo daugybė metų
Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,
liko Rominta suminta,
srutomis Įsrūtė švinta,
O Netimeras –
šiandien jau meras.
Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.
Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.
Aš nieko nieko nežinau.
Aš niekam nieko neatleidau.
Atleisdavau tik sau tik sau
raudoną stribo veidą.
Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną
tačiau tik sau tik sau.
Į pelkę kažin kur nukėblinau
ir kelią pamiršau.
Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.
Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.
Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.
Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.
Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.
Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.
Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.
Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…
Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?
Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.
*daugiau jo kūrybos: http://www.landsbergis.lt/articles/category/23/page:20
**„Tėvynės Sąjungos žinios“, 2010 m. gegužės 13 d., Nr. 18 (223).
Publikacija paskelbta žurnale „Apžvalga“, 2010 m. gegužę, ir knygoje „Česlovas Iškauskas, Paaukota Lietuva“, Vilnius, 2014 m.
2018.08.14; 16:38
