Metų pradžioje vykusio Vilniaus Forumo dalyvė ir pranešėja, žinoma visuomenininkė ir kultūrininkė Daiva Tamošaitytė neseniai buvo atleista iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto.
Žurnalistui ir poetui Rimvydui Stankevičiui duotame interviu atskleidžiamos šio atleidimo aplinkybės (atleidimas nepaisant objektyvių darbo rezultatų ir argumentuojant anoniminiais komisijos balsais) verčia apmąstyti ir leidžia geriau suvokti šalies kultūrinėje ir akademinėje bendruomenėje vykstančius iki šiol viešai neįvardijamus procesus.
Pagrindinė stebima tendencija – atkuriama šių sričių ideologinė kontrolė, kuriai užtikrinti taikomi rafinuoti „demokratiški“ spaudimo kitaip mąstantiems bei susidorojimo su jais metodai. Procedūrinės demokratijos panaudojimo ideologinei mokslo ir kultūros sričių darbuotojų kontrolei problema reikalauja viešumo ir visuomenės dėmesio.
– Apie tai, kad ES demokratija yra skirta ne visiems, apie tai, kad ginantieji krikščioniškąją moralę ir nacionalines šaknis yra marginalizuojami, prilyginami naciams arba rusams dirbančiai „penktajai kolonai“, kad jų mintys blokuojamos nuo galimybių jas išsakyti žiniasklaidoje, apie tai, kad žmonės baudžiami net už savo nuomonę, išsakytą interneto komentaruose, jei ta nuomonė neatitinka „generalinės“ – apie visa tai liaudyje kalbama jau seniai. Tačiau tą procesą, kurį Jūs ką tik patyrėte savo kailiu, turbūt jau derėtų vadinti darboviečių valymu ideologiniu pagrindu?
– Taip, kad yra nuolat pažeidžiamas konstitucijos 25, 26 ar 33 straipsniai – pastarajame yra skirsnis, kad draudžiama persekioti už kritiką, – žino visi. Tačiau reta teisminių procesų, kai mėginama apginti žodžio arba tikėjimo laisvę. Jūsų minimi „procesai“ šiandien vyksta minkštuoju būdu, pasinaudojant įstatymų teikiamomis spragomis ar dvilypėmis nuostatomis. Tačiau tikslai ir dažnai priemonės yra tos pačios, kaip ir tarybiniais laikais – panaudoti šantažą, įtikinti niekuo dėtus atestacinės komisijos narius, šalinti nepriklausomą individą, geriausia sudarant jam sąlygas netekti darbo įtakingoje institucijoje.
Tiesa, anksčiau šalindavo tiesiogiai, suradus „tiesioginius nepaklusnumo partijai“ įrodymus – pavyzdžiui, surinkti duomenys, kad toks ir toks dėstytojas lanko bažnyčią. Demokratija „ne visiems“ iš viso nėra demokratija.
Aš senokai atsisakiau dalyvauti Facebook diskusijose pirmiausia dėl to, kad nesuprantu, kada žmonės dirba tiesioginį darbą, jei valandų valandas įsitraukia į plepalus ir nuolat publikuoja savo „selfius“. Man tai atrodo kaip nevisavertiškumo komplekso apraiškos, nevertos dėmesio ir laiko. Atsisakiau kurti savo tinklalapį. Mintis dėstau atskiruose kultūros leidiniuose, konferencijose. Nuomonę griežtai atskiriu nuo mokslo darbų.
Tačiau ta nuomonė, kuri teigia, kad turime išsaugoti valstybę, lietuvybę, kalbą, tikėjimą – yra labai nepalanki esamai sistemai. Jeigu ji pagrindžiama ne šiaip išvedžiojimais, o rimtomis studijomis, ją reiškiantis žmogus tampa tiesiog pavojingas. Todėl tuose procesuose nematau nieko asmeniško, tik prasidedančią tendenciją eliminuoti nepriklausomai mąstančius žmones, kurių žodis turi svorį visuomenėje.
– Papasakokit, prašau, nuosekliai jūsų atleidimo iš darbo istoriją – oficialiąją ir tikrąją jos versijas. Taip pat smalsu, kiek metų ten buvote išdirbusi, kaip buvote vertinama anksčiau ir ar jutote, kad savaisiais įsitikinimais ten esate svetima?
– Lietuvos kultūros tyrimų institutas (LKTI, anksčiau KFMI) – rimta mokslo įstaiga, kurioje dirbau dešimt metų. 25 metus studijavau savo tyrimų objektą ir sėkmingai apsigyniau filosofijos krypties disertaciją. Vienu metu dirbau net trijose temose (šiuolaikinės filosofijos sklaida Vakaruose, kultūrologija ir lyginamoji komparatyvistika, Lietuvos inteligentijos kultūrinė veikla: asmenybės ir institucijos). Mano santykiai su vadove ir kitais kolegomis buvo visada geri, draugiški, todėl daugeliui mano atleidimas buvo tikras šokas.
Tačiau man buvo pasakyta, kas esu ne pirma ir ne paskutinė, tai yra, tokios konkurso sąlygos. Nežinau, ar galėjo konkuruoti iš šalies atėjusio pretendento darbai, bet pokalbiui manęs nekvietė (stovėjau už durų), ir aš negalėjau apsiginti, įrodyti savo darbų, nors prieš metus per visuotinį susirinkimą mano pavardė buvo tarp tų, kurių dėka mūsų institutas išėjo į pirmą vertinimų vietą. Tai yra protokole. Taigi darbus padarau laiku ir visus. Parengiau monografijos disertacijos tema projektą. Kaip suprantu, dabar aiškinama formaliai, kad tiesiog „taip sukrito balsai“, tarp jų ir ne institute dirbančiųjų komisijos narių.
Manau, kad tokia penkerių metų atestavimo tvarka yra ydinga, nes pirmiausia reikia atestuoti darbuotoją, o jei jis neįvykdo darbo užduočių, tada į jo vietą gali būti skelbiamas konkursas. Deja, šis etapas prašokamas, konkurso metu darbai nėra viešai aptariami, bet balsuojama nežinia kokiu pagrindu.
Mano kolegai, į kurio vietą buvo toks pats konkursas, pasisekė geriau, nors jis nežinia kodėl buvo anų metų pavasarį svarstomas kaip nepadarantis darbų (vos ne papeikimus siūlė rašyti, o tokių neatitinkančiųjų reikalavimų darbuotojų iš 66 buvo ar ne aštuoni). Taigi negeri skersvėjai pradėjo pūsti jau anksčiau, institutai apskritai kabo ant plauko. Gal kažkam rūpi pastatai… Telefonine „teise“ nesinaudoju, todėl nieko nežinau. Pasakyčiau trumpai: priešų neturiu, bet gal jie turi mane…
Taigi atsakant į jūsų klausimą, ar jaučiausi svetima, tai galiu pasakyti, kad turiu ten daug bičiulių nuo senų laikų, su kuriais sieja kūrybiniai, žmogiški ir mokslo ryšiai, ir visada jaučiausi saugi. O ši sistema padaro taip, kad į gatvę išmetamas geras mokslo darbuotojas, kuris yra sąmoningai apsisprendęs neturėti kitų pareigų, nes nori atsiduoti moksliniams tyrimams ir nesiblaškyti tarp kelių darbų keliose aukštosiose mokyklose, nes tuomet rimtam moksliniam darbui laiko katastrofiškai stinga, kaip teigia dėstantys mokslininkai, o būtent mokslinis darbas yra mokslo instituto pagrindinė pareiga. Tuo tarpu kiti pretendentai į konkursą turėjo ne vieną gerą darbą, dėsto, taigi turi skirstyti savo laiką.
Kita vertus, elgetiška alga, nesiekianti keturių šimtų eurų, stagnuojanti atmosfera, kai svarbiausiais valstybės klausimais mokslininkai tiesiog tyli, tapo nebepakenčiama. Kaip ir kitus, smaugė vadinamoji „lituanistikos“ ilgalaikė programa, sugalvota kaip Prokrusto lova reguliuoti sferą, kuri iš esmės yra nereguliuojama. Tai tam tikras „socialistinio realizmo“ ekvivalentas.
– Kaip manote, ar atsitiktinai šis atleidimas iš darbo „konkurso tvarka“ įvyko būtent po Vilniaus Forumo, subūrusio draugėn šalies šviesuomenę, kategoriškai nesutinkančią išsitautinti, išsivietinti ir išsiprasminti? Jūsų instituto vadovybei juk buvo žinoma, kad esate viena Vilniaus Forumo organizatorių bei perskaitėte forumo metu drąsų, įžvalgų ir pranešimą? Nubuvote „perspėta“, „bandoma perauklėti“?
– Na, vien Vilniaus forumo nesureikšminčiau, nes visuomeninė veikla, aktyvi raiška visada buvo mano antroji prigimtis, ji pati mane visur suranda. Esu daugelio visuomeninių organizacijų narė, tarp jų Muzikų sąjungos ir Rašytojų sąjungos tikroji narė, man labai svarbios Čiurlionio draugijos narė, stebiu gyvenimą per įvairias prizmes, per plauką nepatekau į Vilniaus savivaldybės tarybą. Jau iki to laiko penkiolika metų skelbiu kritinius kultūrologinius straipsnius, leidžiu knygas – mano darbo sritis yra ne tik indologija, bet profesionali muzikos ir literatūros kritika, recenzijos, vertimai, iš tų tekstų jau būtų išėjęs ne vienas tomas. Darau tai, kas man įdomu, kas plečia akiratį.
Mano straipsnių prašoma, į juos įsiklausoma. Darbe jokio „perauklėjimo“ nesu kaip gyva sulaukusi, tik perspėjimą, kad nerašyčiau į „neaiškios reputacijos“ „Respubliką“. Esu girdėjusi senų nomenklatūros vilkų nuomonę, kad dienraštis buvo paskelbtas neetišku ne dėl Snoro banko kaip tiriamosios žurnalistikos temos, o kad buvo išsigąsta galingos visuomeninės redkolegijos puslapio įkūrimo, kuriame reiškėsi signatarai ir kiti rimti žmonės.
– Kokias išvadas apie situaciją Lietuvoje galėtume padaryti iš šios jūsų patirties? Ar šios patirtys leistų manyti, kad liberalistinės ideologijos „sargais“ šiandien jau yra apkaišytos daugiau mažiau visos kultūros, švietimo, socialinės ir kitos šalyje veikiančios institucijos, ir, kad besikliaujantieji krikščioniškomis bei nacionalinėmis vertybėmis nuo šiol bus visuotinai stumiami ne tik už visuomenės regos lauko, bet ir į socialinį dugną?
– Būtent tai dabar ir vyksta. Kadangi esu parašiusi šia tema straipsnių, pati logiškai ir tapau taikiniu. Kita vertus, aktyvi pilietinė laikysena, tokių vertybių, kaip tikėjimas, nacionalinis paveldas, lietuvybė, valstybės savarankiškumas gynimas iš tiesų nėra dabartinė politinės strategijos kryptis. Postliberalizmas, tapęs agresyviu progresyvizmu, tomis pačiomis priemonėmis kaip ir bet kuri kita ideologija įsigali bemaž visose gyvenimo srityse. Mokslo ir ugdymo institucijos, kuriose generuojamos idėjos, yra svarbiausia naujų ideologų rengimo kalvė, todėl būtent čia, spaudžiant politinio elito viršūnėms, vykdomas tam tikras perversmas, nauja kryptinga kadrų politika.
– Beje, kaip reikėtų įvardinti tą liberalistinės ideologijos „sargų“ sluoksnį? Sovietiniais laikais jų pirmtakus vadindavome saugumu. Kas yra jų darbdaviai ir iš kokios būstinės jiems vadovaujama?
– Pats klasikinis liberalizmas kaip „naktinis sargas“, saugantis žmogaus veiklą nuo valstybės kišimosi, būtų visai neblogai. Bet juk matome, kad tai nėra joks tikrasis liberalizmas, veikiau globalistinio ateistinio marksizmo atmaina. Lietuvoje buvo įdiegtas unikalus laukinio konkuravimo „lietuviškas variantas“, kurio pasaulyje, gal išskyrus Rusiją ir jos buvusias satelites, nėra. Todėl „laisva rinka“, „žmogaus teisės“ ir demokratiniai principai, net Konstitucija vargiai veikia, tarnauja ne žmogui, piliečiui, o ideologinių galios centrų klasteriams. Tie centrai yra žinomi, tarp jų taip pat vyksta arši konkurencija. Tokiu būdu Lietuvai kaip visavertei valstybei atsistoti ant kojų trukdoma jau ne iš vienos, bet iš dviejų pusių. Kultūrinis istorinis tęstinumas labai neparankus naujojo žmogaus kūrimo projektui.
– Kokių veiksmų ketinate imtis? Gintis teisiniu keliu ar ieškoti kitos tarnybos? O gal jau egzistuoja ir toks nerašytas įstatymas „ženklintųjų“ į tarnybas niekur nepriimti?
– Mano vienintelis ginklas yra plunksna. Visada patiko ramiai rašyti, analizuoti, bet nesiveržti į rampų šviesas, nors jose natūraliai teko pabūti dėl sceninės specialybės. Keldama klausimus visada tyrinėjau problemą, o ne konkrečius žmones. Suvokiu bet kokios laikysenos priežastis, todėl asmeninio suinteresuotumo niekada nejaučiau. Mano uždavinys buvo nešališka reiškinio analizė. Manau, kad būtent dėl to kritinio filosofinio požiūrio į gyvenimą ir buvau savo vietoje, nes dariau tai, ką geriausiai moku.
Naiviai tikėjausi, kad bent jau aukštojo mokslo institucijose įsivyraus pagarba kitai nuomonei, kad šalia galės dirbti įvairių pažiūrų žmonės. Tačiau nūdien tai įmanoma tik šalyje, turinčioje ilgametes demokratijos tradicijas, pavyzdžiui, Anglijoje. Sunku įsivaizduoti, kad Kembridže anoniminiai kolegos ekspertai šalintų tokio paties lygmens nepriklausomą mokslininką, ir nurodinėtų, kokios temos yra galimos, o kokios – ne. Tai visiškas nesusipratimas. Tai paneigia patį akademizmo principą. Tačiau būtent susiklosčiusios palankios sąlygos vienos kryptiems adeptams leidžia pažeisti ne tik sąžinės ir mokslinės minties laisvę, bet ir elementarų žmoniškumą. Savo tiesas reikia įrodinėti diskusijų ringe, o ne užkulisiuose.
Autoritetas užsitarnaujamas ne teismais ar konfliktais. Tiesą sakant, jaučiuosi pagerbta tokio dėmesio. Jis rėkte rėkia, nes bandymas žūtbūt sumenkinti žmogaus įdirbį ar intelektinius gabumus atvirkštiniu būdu įrodo jų buvimą. Tik sunku į diskursą iškviesti anonimus. Anonimais rėmėsi totalitariniai režimai. Situaciją siūlau vertinti žemiškai: įsivaizduokite, kad ilgą laiką klestėjo koks nors lokalios prigimties minties centrelis, mūsų provincijai pristatomas kaip pasaulinis, ir to centrelio reguliuotojai ilgą laiką iš valdžios sėmė gerus pinigus ir premijas, užsitikrino pozicijas. Ambicijos augo ne dienomis, bet valandomis. Nepriklausomybės sąlygomis natūraliai atsiranda konkurentas, kuris nepretenduoja į centrelio privilegijas, bet vien savo buvimu ir idėjomis „kėsinasi“ į jų lovelį, nes remiasi kitomis vertybėmis.
Aš apskritai nemanau, kad kokios nors žymesnės asmenybės vardu įkurta organizacija gali pretenduoti į absoliučią tiesą. Žmogus gali būti žymus, nes „prasimušė“ Europoje ir sukūrė savo sofistinę sistemą. Tik tiek. Bet tokių yra begalės. Nūdien populiarūs yra kosmopolitiniai sofistai, kuriems jų pačių žodžiais Dievas ir Tėvynė yra keiksmažodis, sistemai jie buvo nepavojingi ir anais laikais būtent dėl vertybinio amorfiškumo. Todėl vadinamasis pliuralizmas Lietuvoje yra niekinis, jis neveikia. Ką jau kalbėti apie tarybinių metų specialistus, kurių disertacijos buvo neteisėtai nostrifikuotos. Esmiškai jie dabar ir lemia konkursus ir finansavimus.
– Kaip manote, ar panaši valymo sistema diegiama visoje ES erdvėje, ar čia tokia mūsų vietinių „aktyvistų“ iniciatyva?
– Sakyčiau, tai yra laikmečio problema. Matome, kad tarptautinėje arenoje susidarė vakuumas, nėra ryškių politikų asmenybių, bent kiek įdomių savo pozicija, kaip kažkada Ronaldas Reiganas ar Margaret Tečer. Net popiežius neprilygsta buvusiems, jo veiksmai kelia daug klausimų. Kas vyksta JAV, jei į prezidento postą gali pretenduoti skandalingi Donaldo Trampo stiliaus populistai? Berluskonis, Žirinovskis, Lotynų Amerikos veikėjai – jie visi yra vieno plauko, seklaus vartotojiško protegavimo vaisiai, kai politika nupiginama iki „perku-parduodu“. Rimtoje politikoje tokių figūrų negali būti.
O kiti, kad ir Europoje, išskyrus keletą, tarp jų ir principingą Turkijos prezidentą Erdoganą ar Anglijos ministrą pirmininką – pilki administratoriai, kurių laikyseną lemia agresyvesnieji. Tai – labai pavojinga situacija, kuria ir naudojasi „vietiniai aktyvistai“. Bet galime būti ramūs, kad tokių yra daugybė visoje Europoje ir kitur, ir lietuviai nėra niekuo blogesni, nebent tuo, kad juos ta Europa išnaudoja, ir jie yra savaime žemesnėje kategorijoje, turi mažiau galimybių.
– Ar iš principo „per darbovietes“ įmanoma užgniaužti žmonių meilę Tėvynei? Juk buvo laikas, kai nė kalėjimai, nei Sibiras neužgniaužė?
– Meilė Tėvynei yra ugdoma nuo jaunumės, pirmiausia šeimoje. Represijos neįveikė meilės Tėvynei ir tikėjimo, ir tik jie padėjo išlikti nežmoniškomis sąlygomis. Neseniai Lietuvoje viešėjęs Izraelio kariuomenės rezervistas Danielius Lupšicas šiuolaikiniams progresyviems kosmopolitams, jėgos ideologams ir religijų niekintojams yra nukalęs sąvoką „sovietfašistas“. Skamba žiauriai, bet taikliai. Lietuvos krikščionys, patekę į liberalų ir kairiųjų nemalonę kaip ir kitur Europoje, turėtų prisiminti, kad nuo jų labai priklauso jaunuomenės požiūris į šiuos dalykus.
Tačiau bendruomenė nevieninga. Iškili Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio linija, kurią tęsia kai kurie krikščioniškų pažiūrų inteliegentai. Paprasti tikintieji susiduria su kleru, tapusiu elito dalimi, todėl nenorinčiu konfliktuoti su generaline linija. Tačiau sudėtingais istoriniais momentais, kurį kaip tik dabar išgyvename, vidinės tikėjimo tiesos tikrinamos kiekviename žingsnyje.
Tokiomis sąlygomis dažnai regime, kad tarnauti susilenkus prieš neteisybę netikram krikščioniui yra patogi ir įprasta poza, vietoj to, kad stovėtų tiesus, bet, deja, kad ir perkeltine prasme kalamas prie kryžiaus. Patiko ir Romualdo Lankausko pastebėjimas apie visuotinį sumiesčionėjimą. Anksčiau valstietis, turėjęs sakralų kosmosą, žemę, giminę, turėjo ką ir dėl ko ginti, o vėliau viską ne savo valia prarado ir susikėlė į miestus. Šią kartą pakeitė bešakniai, todėl asmenybės susmulkėjimas, tasai miesčionėjimo procesas yra graudus ir dėl to, kad šiandien auginami klerkai užsienio bankams, smulkūs tarnautojai, biurokratai, turtuolių linksmintojai.
Tikrasis inteligentų, suvokiančių politinės tautos reikšmę, sluoksnis plonėja. Kartu nyksta krikščioniška meilė artimui, atsirado susvetimėjimo reiškinys, kurį įvardijau kaip socialinį žiaurumą. Anksčiau Tėvynės ginti į miškus išeidavo pusė tautos. O dabar sąžiningai paklauskite savęs, su kuo galėtumėte partizanauti? Ar dešimties rankos pirštų nebūtų per daug?
– Pamokinkite lietuviais išlikti vis dar pasiryžusius Lietuvos žmones. Kaip jiems elgtis patyrus panašią situaciją? Kuo guostis? Ir kur semtis vilties?
– Neturiu teisės mokinti žmonių, nes egzistuoja laisva valia. Knyginės tiesos taip pat ne ką gali padėti. Ką, tarkim, gali padėti ištara, jog Dievas yra, ir Jis kalba lietuviškai? Jei tikinčiajam tai yra faktas, tai vienmačiam materialiam žmogui tai nėra tikrovė. Jo rudimentinė sąmonė, vargana neatpažinta siela atmeta aukštesniąją būtį. Galiu tik pateikti savo patirtį, kuri gali būti pamokoma ir ta prasme, jog sakyti tiesą ir atsilaikyti prieš būties tragizmą gali nedaugelis, tačiau tai yra tik sąžinės, o ne stiprybės ar moralės klausimas. Žmogus yra silpnas ir klaidingas, todėl be Dievo jis iš viso nieko negali. O patarti reikia viena: ieškoti savo šaknų, savo gyvenimo pamato, kelio, kurį kaip kelrodį yra nutiesę mūsų protėviai. Už viską tenka atsiskaityti…
Dabar mąstau, kad neturėjau baudžiauninko geno ir dėl to visada veikiau savarankiškai. Čiurlionio meno mokykloje, Lietuvos konservatorijoje mokiausi labai gerai, ir tai tapo išbandymu. Regis, 1986-1988 metais sovietai stiprino pozicijas, darė valymus ir pertvarkas. Pirmas kuriozas buvo mokslinio komunizmo referatas baigiamajame kurse. Kadangi nesirengiau apdainuoti komunizmo statybų, susirinkau „Tiesoje“ skelbtus M. Gorbačiovo tekstus apie perestroiką.
Tai buvo, žinoma, santvarkos kritika. Rezultatas buvo toks, kad buvau iškviesta prieš visą kursą ir iškoneveikta viešai. Mano raudoną diplomą sugadino ketvertas iš mokslinio komunizmo. Kai pradėjau dirbti, man buvo liepta užimti komjaunimo sekretorės vietą, būti atsakingai už komjaunuolio amžiaus dėstytojus (dabar labai žinomi vardai). Mačiau išvarytą ir apsvarstytą už blogą darbą buvusiąją komjaunimo žymūnę, verkiančią krokodilo ašaromis…
Tai buvo tikrai klaiku, baimės atmosfera. Buvau tuo metu, ko gero, jauniausia dvidešimt ketverių metų dėstytoja, vedžiau metodologinius seminarus, dėsčiau muzikos kritiką, organizavau koncertus Menininkų rūmuose (dabartinė prezidentūra). Nenorėjau to posto, nors įsakymas netiesiogiai rodė, jog esu įtraukta į nomenklatūrą ir turiu gerą ateitį. Man buvo pasakyta, kad jeigu atsisakysiu, tai bus šalinami visi mano giminės iš darbų. O mano tėvai profesoriavo toje pačioje akademijoje, sesuo dirbo dėstytoja Klaipėdoje. Sutikau dėl jų, bet netrukus vienintelio susirinkimo metu pristačiau susirastą kandidatūrą vietoj savęs, atsisakiau to posto.
Po penkiolikos minučių visos konservatorijos komjaunimo sekretoriui įteikiau pareiškimą, jog iš viso išeinu iš komjaunimo. Vadai apie mano planus nieko nežinojo. Tuomet apie sąjūdį dar nieko negirdėjome. Tik dabar suvokiu, ką tuomet padariau… Buvo ir kitų „nusižengimų“ – rinkimų į Vilniaus mero A. Vileikio postą metu atsisakiau šokdinti dėstytojus, kad jie nešiotų balsadėžes invalidams, nes man tai atrodė negarbinga.
Bet manęs neėmė tiesiogiai: tėvai buvo žinomi muzikos pasaulio autoritetai, visą gyvenimą garsino Lietuvos vardą pasaulyje gastrolėmis. Tėvas buvo pasaulinio konkurso Maskvoje aukso laureatas dviejose kategorijose. Netrukus man ištiesė raudoną kilimą, susirinkę miesto partorgai liepė pasiaiškinti. Bet mano atsakymas buvo trumpas: „Jeigu jau baigėte, neturiu ką pasakyti“. Ir išėjau. Turiu pasakyti, kad tuometis rektorius elgėsi neįprastai garbingai. Jis man proceso metu šypsojosi ir nieko nepasakė!
Tačiau penktoji kolona pažadą tesėjo: netrukus buvo suorganizuotas atviras balsavimas katedroje (nebūtas dalykas) ir netekau dėstytojo pareigų. Mano mamai sužlugdė profesūrą, nors už ją nubalsavo visi katedros darbuotojai, bet atsirado netikėtas „konkurentas“… Kažkur girdėta istorija? Tėvus anksčiau laiko išvarė į pensiją. Galėčiau nuotykių seriją tęsti, buvo ir rimtesnių grasinimų jau nepriklausomybės laikais, tačiau svarbiausia matyti, kad metodai išliko tie patys. Todėl ir pasakoju seną-naują pasikartojančią istoriją.
Tokia mano patirtis. Jei klausiate, kokia yra viltis, tai yra tik asmeninė atsakomybė prieš istoriją, laiką, tuos, kurie už mūsų visų ateitį paaukojo gyvybę arba gerovę. To pasirinkimo išvengti tiesiog neįmanoma…
Nuotraukoje: publicistė, kultūrininkė, visuomenininkė Daiva Tamošaitytė.
Kalbino Rimvydas Stankevičius
Informacijos šaltinis – Propatria.lt.
2016.02.25; 07:37
