Pokalbis su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstove Angele Barkauskaite-Nelsas
Daiva Tamošaitytė: Mūsų pokalbyje mane domina JAV Prezidento Donaldo Trumpo veiklos įvertinimas praėjus pakankamam laikotarpiui nuo išrinkimo į postą, kad išryškėtų jo prioritetai darbais. Prezidento pozicija po ryžtingų veiksmų Sirijoje tarsi nuramino nuogąstavimus dėl pernelyg šiltų santykių su Rusija. Spekuliacijų šia tema, deja, labai daug. Daugiau ar mažiau simpatijų pelnė naujasis vadovas, kuris nėra tradiciškas ir kupinas naujovių, bet viskas tarsi įsivažiavo į vėžes. Jūs esate labai arti Baltųjų rūmų kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė, tad pateikite savo požiūrį.
Angelė Nelsas: Niekada neslėpiau savo pažiūrų ir politinės pakraipos tiek Lietuvos, tiek Amerikos atžvilgiu: visada rėmiau Tėvynės Sąjungą, konservatorius ir ypač krikščionis demokratus. Kadangi mano Tėvelis bendravo su prelatu Mykolu Krupavičium, jam krikščioniškos pažiūros buvo labai artimos, ir aš augau toj konservatyvioj erdvėj. Kada ištekėjau, su vyru Romu pažiūros sutapo. Mums niekad nepatiko amerikietiškas kairysis sparnas, kuris labiausiai siekė bendravimo su Sovietų Sąjunga. Išgyvenus išbėgimą iš namų ir okupaciją socialistinės pažiūros netiko. Tačiau Amerikos universitetus baigusi jaunesnioji karta yra žymiai liberalesnių pažiūrų. Nei jų blogesnės, nei mūsų geresnės, nes kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimus. Mums patiko Prezidentas Harry Trumenas, kuris priėmė tiek daug mūsų pabėgėlių. Bet turiu prisipažinti, kad vieną kartą gyvenime balsavau už demokratų kandidatą – Johną Kennedį, nes buvo laikas, kai jis labai gerai kalbėjo ir atrodė stiprus žmogus. Kodėl katalikas negali būti prezidentu? Paskui Amerika pradėjo slyst kairėn. Mes buvome nepatenkinti Billu Clintonu. Žmonės jį išgelbėjo nuo apkaltos, nes jis melavo visai tautai dėl ryšių su moterimi, ir tas melas pasiteisino. Bet jis buvo toks įžvalgus politikas, kad suprato, jog per daug nuėjus į kairę ekonominiai rodikliai smunka, todėl patraukė į vidurį.
Buvo ilgesnio ir trumpesnio valdymo prezidentų. Mums buvo svarbu, koks jų požiūris Baltijos valstybių klausimu. Neslėpsiu, kad pokalbyje su viena liberaliausių Kalifornijos senatorių Barbara Levy Boxer pasakiau, kad balsuosiu už ją jei bus atsižvegta į Baltijos valstybių ekonominį klestėjimą ir galimybes. Ji buvo labai nustebinta ir pasakė: „Nejaugi jūs taip rūpinatės buvusia savo Tėvyne, kad galėtumėte keisti savo požiūrį ir balsuoti už mane?“ Atsakiau, kad esame taip įsipareigoję ir susirūpinę, kad du milijonai valstiečių padės ir balsuos už tuos, kurie padės Baltijos valstybėms. Kai radosi Hillary Clinton ir Barako Obamos kandidatūra, kurių nė vienas netiko, atsakiau ir per radijo programą Aurimui Peredniui, kad tai būtų tragiška ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui. Tokia mano nuostata buvo dėl to, kad sekiau visų politikų nuostatas parlamente ir kongrese. Mūsų bičiulių nuomone jis nebuvo nei geras senatorius, nei ypatingai pasireiškęs, dažniausiai nebalsuodavo nes niekad jo ten nebuvo. Maniau, kad jis nebūtų geras prezidentas ir kad jį iškėlė kažkokios jėgos vien dėl to, kad jis buvo juodaodis.
Amerika jau buvo pribrendus ir tokia politiškai korektiška, kad turėjai bijoti išreikšt savo nuomonę – neduok Dieve jei kažkas buvo nusiteikęs prieš kitą rasę. Kai mes atvykom į Ameriką, ji buvo 60 procentų kitokia, konservatyvi ir religiškai, ir politiškai, nes žmonės bėgo į ją nuo persekiojimų.
Bet galbūt tarp jų buvo daug laisvamanių, pagrindusių liberalizmą? Juk į Ameriką iš Senojo pasaulio plūdo nepatenkinti santvarka žmonės, taip pat nusikaltėliai, ekonominiai pabėgėliai. Kontingentas – nevienalytis.
Man jaunai Europa tada atrodė daug progresyvesnė. Kalbu apie šeštąjį dešimtmetį.
Tačiau juk buvo Woodstock‘as, išsilaisvinimas iš socialinių varžtų ir prietarų… Mums iš anapus geležinės uždangos būtent Amerika simbolizavo laisvę ir pažangą.
Viskas apsivertė aukštyn kojom, žmonės tapo beveik neribojamų laisvių ir pažiūrų. Didžiausias pokytis atėjo iš Europos, iš Anglijos. Bet čia gana padori visuomenė, tvarkinga ir religinga.
Obama buvo geras gatvės oratorius, o man rūpėjo ne jo odos spalva, o ar jis rūpinsis pirmiausia amerikiečiais. Jaunas, charizmatiškas, nepriekaištingo elgesio, jis buvo gerai parengtas. O vėliau, kai žmonės juo nusivylė ir manęs klausdavo: „Kaip tu žinojai, kad jis toks kairysis, globalistas, kaip prezidentas savo veiksmais ir nutarimais šalį žlugdo, kad jam visiškai nerūpi Amerika?“ atsakydavau, kad mes jau gyvenome tokioje sistemoje, kurioje dabar gyvena mūsų tėvynainiai, giminaičiai, ir kad man, mano vaikams ir anūkams ji čia, Amerikoje, nepriimtina. Maniau, kad stipri Amerika yra paspirtis Baltijos šalims, kad bet kuriuo atveju ji visada stovėjo už jų laisvę ir nepriklausomybę. Kiek jaunų amerikiečių žuvo per II pasaulinį karą, gelbėdami Europą nuo nacių, nors tiesioginės grėsmės nepatyrė? JAV įsikišo ir nulėmė karo baigtį. Todėl mano akimis žiūrint Obama parklupdė Ameriką ant kelių. Respublikonai turėjo ir Seimą, ir Senatą, bet nebuvo efektyvūs, ką jau kalbėti apie Valstybės departamentą. H. Clinton ir B. Obama manė, kad niekas nedrįs balsuoti prieš demokratus, nes būtų palaikyti rasistais, atsilikėliais, netolerantiškais, politiškai nekorektiškais ir akimirksniu sunaikinti. Jie susitarė ir tikrai manė, kad demokratai laimės. Dabar H. Clinton kaltina Trumpą, bet ji iš dalies pralaimėjo dėl to, kad buvo prasta kandidatė. Žmonės jos nemėgo, matė rinkimų metu dirbtinumą, rėksmingumą ir į kai kurias valstijas net nevažiavo.
Ir kas gi nutiko? Šalia septyniolikos respublikonų kandidatų iškilo Donaldas Trumpas. Jis jau turėjo savo TV laidas, buvo geras politikas, savarankiškas, neprašė jokių pinigų, kampanijai kelis bilijonus skyrė iš savo kišenės. Jis praktiškai savo strategija ir gudrumu įveikė 17 konkurentų, tarp jų ir Busho brolį.
Buvo manoma, kad periferijos žmonės, kaimiečiai ir darbininkai, negali nulemti rinkimų, priešingai nei universitetų elitas, kuris visas yra kairysis. Yra posakis, jog savo vaiką leisti į rytinių valstijų elitinius universitetus yra tas pats, kaip išpilti kūdikį su vandeniu. Kadangi juose vaikai visiškai perkeičiami. Žmonėms jau buvo įkyrėjęs tasai tiesiog persekiojimas ir visa korumpuota Vašingtono mašina. Tai buvo struktūra, kuri jų manymu neatliko savo darbo, valdantieji atostogavo ir nieko daug nepadarė, kaip kokie perversmininkai revoliucionieriai Prancūzijoje, Rusijoje ar kitur. Matant kaip šalis ritasi į griovį ir viskas prastėja, reikėjo kažką daryti.
Galima atmesti Trumpo reklamines „kvailystes“, pasisakymus, kuriais jis tik siekė atkreipti dėmesį, kad apie jį kalbėtų. Kitaip kairioji spauda niekad nebūtų apie jį rašius.
Bet žinome, jog Trumpas pagrindinę žiniasklaidą pats ignoravo kaip melagingą, ji jam neturėjo labai rūpėti?
Jis panaudojo Twitter‘į, kad parodytų, kaip žiniasklaida meluoja, nes yra korumpuota. Žmonės, kurie ėjo į jo susirinkimus, rinkdavosi dešimtimis tūkstančių, nes jis rado būdą kalbėtis su žmonėmis ne iš aukšto bokšto, o paprastai ir tiesiai. Jis pasirodė kaip malonus ir su visais mokantis bendrauti žmogus. Jo rėmėjai jį dievino.
Sutinku su jumis, kad žmogus gyvai atrodo visiškai kitaip, negu transliacijose priešais tūkstantines minias. Kai pamačiau BBC filmą, kuriame D. Trumpas parodytas nuosekliai ir nešališkai, supratau, kad surinkta medžiaga apie jo gyvenimą ir asmenybę yra neiškraipyta. Bet tai buvo retas atvejis, kuris skendo JAV žiniasklaidos sukeltoje isterijoje, pateikusioje sukonstruotą įvaizdį. Pagaliau faktas, kad tapęs prezidentu D. Trumpas realiai vykdo rinkiminius pažadus, yra kone apskritai fenomenalus atvejis aukštojoje politikoje.
Ir daro tai nežiūrint nomenklatūros ir demokratų, kurie kaip siena blokuoja jo kandidatus. Nė vienam prezidentui taip nebuvo, kad per visą iki šiol valdymo laikotarpį jis negalėjo sudaryti savo komandos ir patvirtinti žmones, kad jie pradėtų dirbti tuos darbus, kuriuos jis savo rinkėjams buvo pažadėjęs. Nepaisant to, per šį laikotarpį jis pasirašė tiek įstatymų pakeitimų, kaip nė vienas prezidentas. Jis yra darboholikas, miega tris keturias valandas. Sūnus sako, kad jis skambina kad ir trečią valandą nakties kokiu nors klausimu. Jo energija yra neapsakoma, jis turi vidinę aistrą ir tikslą.
D. Trumpas regimai ne tik per rinkimus, o ir ilgai iki jų mąstė, kaip Amerika turi atrodyti, ką jis darytų būdamas prezidentu.
Iš savo tėvo Trumpas gavo gal milijoną, jį pavertė 4,5 milijardo verslu, o savo vaikus augino griežtai, pavyzdžiui, jie skraidė lėktuvais paprasta klase, važinėjo traktoriais ir bendravo su žmonėmis, nes tėvas norėjo, kad jie pažintų tikrą pasaulį. Norėdamas ką nors pasiekti, Trumpas turėjo dirbti pagal sistemos dėsnius nuo apačios. Jis labai gerai ją perkando ir pažino žmones, kurie tą sistemą sukūrė.
Ir staiga jis pradėjo matyt ir girdėt, kas vyksta aplinkui. Nors jis skraidė savo asmeniniu lėktuvu, pabuvojęs ir pasivaikščiojęs po oro uostą jis teigė, kad nėra prastesnės infrastruktūros, kaip Amerikoje. Grįžęs iš Singapūro ar kitų šalių jis sakė jaučiąsis nusileidęs apleistoje trečiojo pasaulio šalyje. Niujorke toks šiukšlynas. Ir mes Europoje tokio nematėme…
Demokratai pasakė, kad ką jis bepaskirtų, visus blokuos. Trumpas paskyrė Aukščiausiojo teismo teisėju kandidatą, kuris į žemesnį teismą anksčiau gavo visų demokratų pritarimą. Tie patys pritarusieji tam pačiam asmeniui šįkart neskyrė nė vieno balso. Tai pademonstravo tik neapykantą ir neatsižvelgimą į valstybės gerovę.
Mes visi žinojom, kad mokesčiai yra per dideli, gamintojai iš Amerikos išbėgo. Kas išaugino Kiniją? Pasaulio komunistinę galiūnę išaugino Amerika. Šalys nepatenkintos, kad nutrauktos laisvos prekybos sutartys. Bet Amerika buvo formaliai už nosies vedžiojama ir visur nugvelbiama. Nors labai myliu Lietuvą ir esu europietiškų pažiūrų, ir man tai rodėsi neteisinga. Pajudinus Vašingtono aparatą visi lieja įtūžį. Daroma viskas, kad Trumpas sužlugtų. Holivudas pradėjo rodyti jo kraujuotą nukirstą galvą… Inkriminuoja, kad kažkokiam modeliui uždėjo ranką ant šlaunies. Ji trisdešimt metų buvo patenkinta ir jokių privilegijų neieškojo, o pradėjo kalbėti dabar. Iš to priešininkai išpūtė didžiausią burbulą, kai tuo tarpu kiti kaltinami priekabiavimu apstoti demokratų, kurie bando kaltinamuosius apginti. Tai parodo veidmainiškumą ir dvigubus standartus. Ir kodėl tai vyksta šiandien?
Prisiminimų apie priekabiavimus po kelių dešimtmečių banga atsirito iki Lietuvos ir taip pat verčia iš postų tik žinomus žmones. Iš principo realią problemą kompromituoja būdas, kuriuo ji sprendžiama. Nemalonus ne tik asmeninio gyvenimo detalių viešinimas, privatumo ignoravimas, vertimas visus nori nenori vaikščioti po bulvarą. Akivaizdu ir tai, kad teisingumo paieškos dažnai sutampa su interesais jėgų, kurioms rūpi asmens eliminavimas iš politikos ir apskritai galios centrų.
Nuo tada, kai Trumpas buvo apkaltintas ryšiais su Rusija, eina mėnesiai, bet nieko nerandama, tik eskaluojama, ir niekas nepaklausia, kodėl H. Clinton atidavė V. Putinui 20 procentų uraniumo, kurį šis perdavė Iranui.
Tačiau kodėl prezidentas V. Putinas rinkiminės kampanijos metu rodė D. Trumpui akivaizdžiai didesnes simpatijas?
Nes jis norėjo, kad jį išrinktų. Rusijos kibernetinė veikla, dezinformacija įsišaknijusi šiuo metu visame pasaulyje. Visur jos ranka. Hakeriai taip specializavosi, kad įsikišo ir sukėlė sąmyšį net Amerikoje. Tokiais būdais buvo siekta sukompromituoti Trumpą.
Tikrai dviaukštė sąmokslo teorija…
Jos visada pasaulyje buvo kuriamos. Kai į Havaną atvyko F. Castro baltu be stogo automobiliu, kaip šiandien atsimenu, mano Tėvelis net pravirko – taip jis buvo priblokštas. Jis sakė: „Matai, vaikeli, kokia jų politinė samprata? Čionai koją įkėlė komunistai, Maskva.“ Šitiek metų Kuba buvo rakštis. Kiek Amerika užjautė Chavezą ir bendravo su juo? Taip pat su Castro, nors jis panašiai kaip Stalinas taip išnaudojo kubiečius, jog buvo baisu: tereikia pasižiūrėti, ką kalbėjo pabėgėliai iš Kubos. Todėl sakau: ačiū Dievui, kad yra Trumpas, ir kad jam pasiseks. Pavyks atkurti pusiausvyrą ir Amerika vėl bus šalis, kurioje anksčiau neturėję galimybių žmonės galės pasiekti geresnį rytojų. Paskutiniųjų metų Amerikos pataikavimas Sovietų Sąjungai, požiūris į Rusiją, jų įtakos augimo ir ypač V. Putino klastingų metodų nutylėjimas ir ignoravimas mums nepatiko. Dėl Amerikos neveiksmingumo jo pristatytos programos atsidūrė stipriausių pasaulio vadovų didžiausios įtakos centre. Putinas labai sugeba manipuliuoti žmonių nuomonėm, taip pat pačioje Rusijoje, nors Rusijos gilumoj baisu gyventi. Bet jis su oligarchų pagalba viską paėmė į savo rankas, nes jam svarbu parodyti, kad su juo skaitomasi, jo bijoma. Manipuliavimas H. Clinton ir sugebėjimas kažkokiu būdu ir mastu iš Amerikos nupirkt medžiagas, iš kurių gaminami atominiai ginklai – tai dalykai, kuriuos jis perduoda Amerikos priešams, ir kurie dabar iškyla. Tačiau žiniasklaida į tai nesureagavo, nors buvo žmonių, kaip Amerikos ambasadorius Irane; jis sakė, kad Irane nieko neįmanoma patikrinti, inspektoriai neįsileidžiami ir vyksta akių dūmimas.
Tasai mažmožių taršymas, nuomonės susidarymas iš epizodų apie prezidentą D. Trumpą – ir Lietuvoje – nėra teisingas.
Bendravimas žinutėmis Twitter‘yje su žmonėmis, nusileidimas iš Olimpo buvo naujas reiškinys. Kita vertus, jis pats davė daug pagrindo apkalboms. Net neįprasta šukuosena ar kalbėsena. Tiesa, neseniai jis pats pasišaipė iš savo plaukų…
Bet pažiūrėkite, koks buvo Trumenas! Jis buvo tiesmukas ir keikdavosi, o Lyndonas Johnsonas – jis buvo suktas. Bet mes susikuriame mitus. Idealus vadovas turi būti susišukavęs taip, laikyti žmonos ranką anaip, negali paklausti žmogaus apie ką nors paprastai. O tai gali būti apsimetėliška kaukė. Trumpui nebuvo kada galvoti apie plaukus.
Mes Lietuvoje bijojome, kad Trumpas pernelyg neužsidarytų, nes transatlantiniai santykiai labai svarbūs.
Trumpo požiūris nėra užsidaryti. Jo pozicija – matyti, kad Amerika visuose sandėriuose būdavo nuskutama. Amerikos gyventojams ir mokesčių mokėtojams buvo nepriimtina, kad kiniečiai viską gauna manipuliuodami savo valiuta. Jei vyksta mainai, negali būti taip, kad jūs gaunate 500 procentų pelno, o aš – 10. Jie norėjo susilpninti Ameriką ekonomiškai, taip kaip Ronaldas Reaganas padarė su Sovietų Sąjunga, pakėlęs apsiginklavimo kainas. Taip jis sužlugdė sovietų ekonomiką, kuri nepajėgė atsilaikyti.
Kodėl visi bijojo, kad Trumpas sužlugdys NATO? Mes vietoje tai matėme kitaip. Mes važinėjome į Vašingtoną ir kalbėjomės su politikais apie Baltijos valstybių gynybą, nes jautėme, kad Rusijos įtaka auga ir tampa realia grėsme. Politikai, politologai ir NATO viršūnės mums pasakė, kad Baltijos valstybės praktiškai neapginamos. Tai sukėlė didelį rūpestį, nes pati NATO apsnūdo ir nebežiūrėjo į ateitį. Agresijos atveju užtruktų dvi dienas sukviesti NATO nares ir dar savaitę, kol jos prieitų prie vieningos nuomonės. Ką padarė Trumpas? Baktstelėjo į užpakalį ir pasakė, kad ponai, patys pradėkite rūpintis savo saugumu, pakaks mums mokėti 75 procentus už viso pasaulio gynimą, kai jūs švaistot pinigus ir visiškai nesirūpinate savo saugumu. Nors stodami į NATO prisižadėjote skirti 2 procentus gynybai. O praėjo 27 metai. Todėl isterija dėl organizaciją „žlugdančio“ Trumpo buvo niekai, kuriuos mes supratome.
Deja, mažiausias finansavimas – apie 1 procentą ir mažiau – buvo vykdomas TS-LKD valdymo laikotarpiu. Taip pat tiesa ir tai, kad Lietuvos politinis elitas prezidento D. Trumpo atžvilgiu laikosi leftistinių pažiūrų. Galbūt tai nekeista, nes TS-LKD vertybiniu atžvilgiu labai supanašėjo su liberaliomis partijomis. Ir ši nuostata ne itin pasikeitė.
Tai tiesa. Kai kalbuosi su žmonėmis, atrodo, kad tai jų asmeninė nuomonė.
Įdiegtas mitas apie neprognozuojamą ir Rusijai palankų Trumpą įsitvirtino ir veikia. Palankiai apie jį atsiliepti reiškia eiti prieš srovę ar bent neturėti gero politinio skonio.
Kai George‘as W. Bushas pretendavo į prezidento postą, susisiekiau su Condoleezza Rice ir paprašiau, kad Bushas parašytų raštą, kuriuo proteguotų Baltijos valstybių priėmimą į NATO. Nes vienas dalykas yra tik žodžiu reikšti simpatijas, o kitas – parašyti oficialų dokumentą. Sakiau, jo mums reikia, kad eitume į lietuvius ir ragintume už Bushą balsuoti. Tai buvo labai svarbu. C. Rice tai nepatiko, bet ji nuėjo pas kampanijos vadovą J. Fischerį ir paprašė parašyti šį dokumentą.
Kaip manote, ar B. Obama būtų parašęs tokį dokumentą dėl mūsų priėmimo į NATO? Tiesa, yra taryba ir kitos struktūros.
Taryba yra, ir būtų gerai, jei visi žmonės joje būtų nusiteikę už. Iš kitos pusės, prezidentas gali pasakyti, ko jis nori. G. Busho administracijoje spaudos atstovas beveik susikumščiavo dėl Lietuvos. Toje aplinkoje pažiūros taip pat skirtingos. Todėl Trumpo nuostata labai džiaugėmės, nes tai reikiama principinė pozicija, antraip atrodytų, kad Lietuva vėl neiššovė nė šovinio. Tėtis sakė: „Jie gėrė ūkininkų kraują, buvo penki generolai, o kai reikėjo Lietuvą gint, visi išsigando ir nesipriešino. Neiššovė nė šovinio.“ Ir dabar Lietuvoje kariuomenės savigarbos, geros savijautos kėlimas daro poveikį visai Lietuvai. Jau pradėjome džiaugtis ir didžiuotis savo kariuomene, Kariuomenės diena.
Pokario partizanai to nesulaukė, bet amžiaus pabaigoje „amerikonai pagaliau atėjo“: pati savo akimis mačiau ir girdėjau istorinę prezidento G. W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje. Lietuvos priėmimas į NATO, manau, buvo pats didžiausias pasiekimas naujojoje šalies istorijoje.
Svarbus matymas iš abiejų pusių. Todėl mes pasikvietėme vieną demokratą ir vieną respublikoną, kad būtume nešališki.
Ką dar pasakytumėte apie prezidentą D. Trumpą, ko mes nežinome? Aišku viena, kad jis labai kantrus ir toliaregiškas žmogus.
Jis mąsto strategiškai. Kaip verslininkas jis įgyvendino savo planus ir susidūrė su daugeliu aspektų. Todėl dabar valdydamas Ameriką iš Vašingtono jis nežiūri vien politiko žvilgsniu, bet kaip realistas siekia, kad būtų padėti geri pamatai. Stengiasi įdiegti amerikiečiams savigarbą. Jis nėra joks rasistas, su juo dirba įvairių rasių ir pakraipų žmonės. Kol kas nesigirdi, kad jį patrauktų į teismą koks nors darbuotojas dėl pažeidimų. Jis gyvenime daug pasiekė, bet svarbiausia, kad Trumpas nori pakelti ne tik Amerikos prestižą, bet ir ekonomiką. Amerika labai prasiskolinusi. Jis nenori, kad šalis sėdėtų komunistinės Kinijos kišenėj ir leistų pinigus neaiškiems projektams, tokiems, kaip klimato atšilimas. Albertas Gore‘as pats skraidė didžiausiu lėktuvu, išmetančiu daugiau teršalų nei gamykla. Trumpas sutvarkė veteranų sistemą. Mėgina pakeisti sveikatos sistemą.
Jeigu jam dar pasiseks sumažinti mokesčius ir susigrąžinti pabėgusius gamintojus, atsiras darbo ir žmonės galės gyventi iš savo uždarbio, o ne iš valstybės išmokų. Kaip kadaise, kai emigrantai sunkiai dirbo, bet galėjo susitaupyti ir kažką palikti savo vaikams. Dar jis nori atsisakyti vadinamojo „mirties mokesčio“. Tėvai, sukaupę santaupas ir jau sumokėję mokestį valstybei, mirdami savo vaikui palieka dar vieną mokestį. Už tą patį mokama dvigubai. Kartais, neturėdami grynų pinigų, paveldėtojai praranda ar mažą ūkelį, ar didelį, kurį galėjo išlaikyt ir dirbt kol buvo gyvi tėvai, nes turi sumokėti „mirties mokestį“. Tada jie turi ūkį parduot. Jeigu aš naudojau vieną ar du gabaliukus popieriaus taupydama senatvei, dabar gal noriu pagelbėti sergančiam žmogui, tai palieku santaupas vaikams, kurie nubausti, nes priversti už jas mokėti. Tai baisi neteisybė.
Sėkmė priklauso ne tik nuo prezidento, bet ir nuo respublikonų, Senato.
Ačiū už pokalbį.
2018.04.19; 03:00
