Maidanas, čemodanas, Magadanas


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žymios Rusijos disidentės, žurnalistės Valerijos Novodvorskajos komentarą apie šių dienų Rusiją ir Ukrainą. Valerijos Novodvorskajos komentaras – aštrus, piktas, kandus.

Štai kam reikėjo karinio Juodosios jūros laivyno: kad būtų galima surinkti šiukšles – apgailėtinas marionetes iš varganos imperijos, taip pat – sukčius, vagis, banditus ir „žmogžudžius“.

Ir Janukovičių su visa jo gauja. Sėdi jis dabar giliame eskadros minininko triume ir dreba iš baimės bei pykčio. Geras mūsų laimikis, nepasiginčysi. Prokurorui Pšonkui ir ministrui Zacharčenkai tas pats kelias – į tą patį karinio laivo triumą, kuo giliau. Bent jau juos priverstų laivo denį šveisti iki baltumo…

Dabar į mūsų pusę pasipils ir kudakuojantys „berkutai“, panašūs į šlapias vištas. Įdomu, kaip šie bėgliai bus gabenami į Sočį? Kaip ponai ar kariniuose sraigtasparniuose?

Kremlius, regis, susitaikė su mintimi, jog jis – pasaulinė šiukšlių kloaka. Li Harvis Osvaldas, Luisas Korvalanas, Edvardas Snoudenas, „partiniai bosai“ iš išsivadavusių kolonijų, Rygos OMON milicininkai…

Po pergalingo Maidano žiurkės bėga iš visų skęstančių laivų, kadaise jas sočiai maitinusių. Maidanas šiandien kai kam reiškia kelionės lagaminą – čemodaną. Čemodanas, stotis, Rusija. Jūsų nekamuoja apmaudas? Aš gi nebūčiau išleidusi. Net Aleksandras Lukašenka pasibjaurėjo.

Ukrainą apiplėšė. Pavogtų turtų ilgam neužteko. Ką dar galima atimti iš Ukrainos? Janukovičiui – užteko pusės prezidento kadencijos. Rusija, deja, – turtinga. Ją ir toliau melš visokie niekadėjai. O ji, Rusija, nuolankiai stovės kaip melžiama karvė ir mirksės karvės akimis. Net kibiro su pamelžtu pienu neapvers.

Ukrainai liko laisvė, o gėrybių ji sugebės užsidirbti. Sąžiningomis kapitalistinėmis priemonėmis. O mums liko daug sužeistų Maidane.

Juk be apart užmuštos šimtinės Maidano didvyrių dar esama sužeistų. Mūsų sužeistieji sulaukė areštų Zamoskvorecko teisme, ir jie važiuos į konclagerius. Po viso to, ką pamatė Maša Aliochina ir Nadia Tolokonnikova, kitaip šių įstaigų ir nepavadinsi. Konclageris – pats taikliausias apibūdinimas.

Kremliaus chuntą užvaldė žvėrška baimė. Ji bijo net demokratinės revoliucijos šešėlio. O juk demokratijos šešėlis – čia pat. Kijevas, Lvovas, Poltava. Demokratija nesigvieš pralieti svetimo kraujo. Aukos tik savąjį. Svetimą kraują pralies tik garbingose kautynėse. Demokratijos kelyje – ne lavonai, o leniniečių debilų liekanos. Laisvei neužtenka, kad mokėtumei numirti. Kremliaus chunta ir jai prijaučiančios gaujos mielai mus visus išžudytų. Taigi mums reikia išmokt apsiginti. Reikia išmokt ne mirti, bet apsiginti.

Miesto partizanai iš „Dešiniojo sektoriaus“, trokštantys Gruzijos kapitalistinių reformų, išmokė taikius komformistus į butelius nuo šampano supilti padegamojo skysčio. Išmokė taikliai mėtyti akmenis, išmokė greitai padegti senų automobilių padangas. Bet štai nurimo barikadų kovos. Ir demokratinė revoliucija nestato kartuvių, o rašo nukreipimą į karo tribunolą Hagoje. Taip, būtent taip civilizuotai elgiasi Europa. Vietoj ešafoto  – anekdotai. Taigi ukrainiečiai – normalūs, linksmi žmonės.

O mūsų chuntos atstovų veidai – surūgę, iš pykčio persikreipę. Jie muša mūsų jaunimą, muša ateitį, neigia ukrainietišką tikrovę, jie prašyte prašosi į Čarlio Čaplino filmą „Didysis diktatorius“.

Putinas su Medvedevu ir Lavrovu labiau panašūs į menkystas, ir jei jie mums perpjaus gerklę, tai perpjaus tik iš baimės, tik dėl to, kad iš baimės dreba rankos. Jie mano, kad dešimties parų areštas sustabdys Borisą Nemcovą. Jie čiumpa prie Maniežo aikštės turistus, atsitiktinius praeivius. Bet ką jie darys, kai ims kudakuoti jų OMONas?

Dabar jau aišku, kad šią niekšingą ir bailią valdžią bus lengva nuversti. Bet mums reikia, kad ši niekinga ir baili valdžia parvirstų ant dešiniojo, o ne kairiojo šono. Kaip Kijeve. Kur nėra kairiojo sektoriaus, kur tėra dešinysis sektorius. Mes, bijau, šiuo metu artimesni 1905-ųjų metų barikadoms, nei Maidanui. 1905-ųjų barikados – ne tos, kurių mums reikia.

Aš sunkiai įsivaizduoju rusišką mitingą, kur plaikstytųsi Europos Sąjungos vėliavos. Juk net ketverių metų laisvės atėmimo bausmę gavęs Sergejus Krivovas kadaise balsavo už Vladimirą Putiną.

Imperija – blogis, užšokęs mums ant sprando. Kol šio blogio nenusimesime, tol šliaužiosime purvyne keliais. O Ukraina neturi imperinių ambicijų, neserga beprotiškomis fantazijomis valdyti pasaulį. Ukraina linkusi mokytis. Ukraina turi švarias rankas. Ji niekad nieko nėra užpuolusi, okupavusi, aneksavusi. Ji turi savo himną. O mes neturime net ko giedoti, kai ateina metas giedoti himną. Juk kruvinosios michalkovskajos negiedosi. Mūsų jaunimas gieda ukrainietišką himną prie teismo pastato. Savojo juk neturime.

Ar pastebėjote, kad tikrosios revoliucijos su niekuo nesupainiosi. Krenta leninietiški idiotai. „Atsižegnokime senojo pasaulio, nukratykime senuosius pelenus nuo savo kojų“. Taigi atsikratykime senojo pasaulio – būtent to, kur neapdainuojamas Stalinas, kur išmetamas Leninas. Kodėl į Charkovą sugrįžo Dobčinskis ir Bobčinskis – meras ir gubernatorius? Į Lvovą, Ivano – Frankovską ir kitus Vakarų Ukrainos miestus niekas negrįš. 

O į Charkovą sugrįžo, nes Charkovas neatsikratė Lenino paminklo. Svarstė kiaurą naktį, bet net galvos paminklui nenupjovė. O ryte atėję komunistų milicininkai pastatė dvimetrines tvoras ir sargybinius. Neleido nuversti Lenino paminklo. Ir į miestą, kuriame taip noriai šaudė varnas, parskrido senas sovietinis varnas.

Aš tikra, kad Ukraina peržengė finišo tiesiąją. Savo olimpiadą Ukraina jau laimėjo. Mes gi žaidžiame putiniškąją olimpiadą. Taip, bus sunku, bus daug vargo ir nepriteklių. Teks europietiškų žvaigždžių siekti 15 – 20 metų, nes Kremlius visais įmanomais būdais trukdys ir trukdys. Taip, Krymas elgsis taip, kaip „Nočnoj dozor“ („Nočnoj pozor“) Estijos sostinėje Taline ir penktoji rusakalbė kolona Latvijoje. Šie personažai, Mendelštamo herojai – ne visai žmonės. Jie švilps, urgs, miauksės ir riaumos. Bet net jei sovietiniai šunys loja, karavanas vis tiek juda į priekį. Karavanas žingsniuoja į Vakarus.

Aš netikiu Krymo kaip sovietinės salos projektu. Tai Aksionova mano, kad Krymas kaip sovietinė sala – gyvybingas. Į Krymą dabar žmonės važiuoja kaip į sovietinį muziejų. Bet socialistinis Krymas būtinai žlugs. Rusija nesugebės ištempti jo ant savo pečių. Rusija ant savo sprando pasisodinusi jau ir Padniestrę, ir Abchaziją, ir Pietų Osetiją, ir Baltarusiją, ir „Raša Tiudei“.

Kas laukia Ukrainos – žinome, o kas laukia mūsų Rusijos? Aš neįsivaizduoju „Levovo fronta“, kuriam vadovauja Udalcovas, laužtuvu daužantis Lenino paminklą.

Ar galėjo mums pasisekti 1991-aisiais? Ne. Turėjome daug puikių žmonių, bet ar jie žinojo, ko nori? Ar jie sąmoningai pasirinko sąžiningą kapitalistinį variantą? Mes turėjome žoleėdę "Demokratičeskaja Rosija“ ir mažytį "Demokratičeskij Sojuz". Beginklius, nors ir kovingus. Pajėgėme nuversti tik vieną geležinį Feliksą, o Lenino skulptūras palikome visur, kur tik jų buvo. Palikome ir mauzoliejuje. Rusija arba piktai šiaušėsi prieš Jelciną, arba vergiškai jam pataikavo.

1993-aisiais kilo pilietinis karas, mes tarsi jį laimėjome, bet mūšio laukas – Valstybės Dūma – atiteko ne tik mums, ji atiteko ir priešams. Valstybės Dūmą teko dalintis su priešais, taip pat ir komunistais bei žirinovskininkais.  "Vybor Rosiji“ iškovojo tik 15 proc. balsų. Taigi leninai liko ne tik aikštėse, bet ir galvose.

O nuo 2000-ųjų mes žengiame atgal – pas Brežnevą ir Staliną. Mes laikomės ne tik kairiojo sektoriaus, bet ir kairiojo vektoriaus. Bet tai – mūsų sunkumai ir vargai.

Ar mūsiškiai susimąstė, kur jiems teks bėgti, kilus demokratinei revoliucijai? Į Kiniją, į Šiaurės Korėją?

Informacijos šaltinis – grani.ru

Nuotraukoje: žymi Rusijos disidentė, žurnalistė Valerija Novodvorskaja (Валерия Новодворская).

2014.02.28; 02: 52


Prisijunkite prie diskusijos