Šiais metais minimos Dalios Grinkevičiūtės gimimo 85-osios ir mirties 25-osios metinės.
Ji savo kūryba ir veikla yra viena ryškiausių sovietmečio tremčių istorijos liudytoja.
D. Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune. Jos tėvas – Juozas Grinkevičius – inžinierius ekonomistas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, mokytojas.
Jis turėjo didelės įtakos formuojant dukters Dalios charakterį. 1941 m. birželio 14 d. šeima buvo ištremta iš Lietuvos. Pavilnyje nuo šeimos atskirtas tėvas, išsekintas bado, 1942 metais mirė Sverdlovsko srities lageryje. Motina su sūnumi Juozu ir dukra Dalia ištremta į Altajaus kraštą, po metų – į Jakutijos Arkties Trofimovsko salą prie Laptevų jūros. 1947 metais jiems pavyko persikelti į Jakutską, o 1949 metais Dalia su sergančia motina pabėgo į Lietuvą.
Ji Lietuvoje slapstėsi pas gimines ir pažįstamus, globojo sergančią motiną. 1950 m. gegužės 5 d. mirus motinai, Dalia, vykdydama motinos valią palaidoti ją Lietuvoje, negalėdama legaliai to padaryti kapinėse, slapčia palaidojo tėvų namo rūsyje, Perkūno al. 60 A, Kaune.
Rudenį Dalia buvo saugumo suimta ir kalinama Gorkio srities Unžlago kalėjime iki 1953 metų. Iš ten nugabenta ir paleista gyventi Jakutske, iš kur ji su motina pabėgo. Po metų jai buvo leista stoti į Omsko medicinos institutą. 1957 metais grįžo į Lietuvą ir tęsė studijas Kauno medicinos institute. 1960 metais baigusi studijas įsidarbino gydytoja Laukuvos ligoninėje.
Ypatingai reikšmingas D. Grinkevičiūtės kūrybinis palikimas. 1949–1950 metais, slapstydamasi Kaune, Dalia kruopščiai fiksavo žmonių likimus, rašė tremties metų atsiminimus. Nujausdama pavojų, rankraščius paslėpė sode po krūmu, o grįžusi iš tremties jų nerado. 1974 metais atsiminimus pradėjo rašyti iš naujo. Jie tapo 1941 m. birželio 14 d. ištremtų Lietuvos žmonių likimų metraščiu.
Autorė savo darbą vertino taip: „Man lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano Tėvams”.
Dalia savo prisiminimus slapčia Maskvoje perdavė pirmiesiems vertintojams – E. Boner ir akademikui A. Sacharovui. Akademikas, sukrėstas žiaurios tikrovės, pareiškė, kad apie tai turi žinoti pasaulis. Jie pirmą kartą išspausdinti 1979 metais rusų disidentų leidinyje „Pamiatj” Paryžiuje.
Šio leidinio redaktorius rašė: „…liudijimų tikroviškumas nekelia jokių abejonių: autorė mini tikrąsias gyvųjų ir mirusiųjų pavardes, tiksliai nurodo geografines vietoves ir datas. Santūrumas, netgi lakoniškumas aprašant tikrai siaubą keliančius Lietuvos žmonių trėmimo epizodus paverčia šiuos užrašus beveik juridiniu dokumentu. Kartu D. Grinkevičiūtės užrašai yra nuostabus žmoniškumo dokumentas”.
1981 metais Dalios atsiminimai pavadinti ,,Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ išspausdinti J. Prunskio albume ,,Lietuviai Sibire“. 1988 metais Lietuvoje ,,Metų“ žurnale atspausdinti ,,Lietuviai prie Laptevų jūros“, atsiminimus paskelbė ,,Litva literaturnaja“. 1995 metais Jakutsko leidykla ,,Bičik“ knygoje ,,Lietuviai prie ledjūrio“ atspausdino Dalios prisiminimus rusų kalba. Vėliau jie spausdinti anglų, vokiečių, rusų, italų ir kitomis kalbomis įvairiuose leidiniuose.
1991 metais tvarkant gėlynus Grinkevičių namo sode buvo aptiktas sudužęs stiklainis, pilnas sudrėkusių lapelių su Dalios prisiminimais. Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininko Jono Markausko iniciatyva rastasis tekstas ,,Atsiminimai“ buvo iššifruotas ir paskelbtas spaudoje. Gydytoja D. Grinkevičiūtė, dirbdama Laukuvoje, kūrė miniatiūras, aprašė nuolat saugumiečių persekiojamą savo gyvenimą Lietuvoje. Rankraščius „Gimtojoj žemėj“ 1977 metais Dalia perdavė pusbroliui V. Stacinskiui, 1977-aisiais emigravusiam iš TSRS į Prancūziją, ir žurnalo „Družba narodov” redaktoriui P. Delazonija.
J. Markausko pastangomis šie rankraščiai surasti ir grąžinti į Lietuvą. 1997 metais brolijos ,”Lapteviečiai” iniciatyva Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido D. Grinkevičiūtės kūrybą bendru pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros”. Knygoje visas Dalios palikimas: „Atsiminimai”, „Lietuviai prie Laptevų jūros”, „Gimtojoj žemėj” (miniatiūros, dienoraštis, laiškai, minčių fragmentai).
Keletas minčių apie D. Grinkevičiūtės palikimą:
„Lietuvių tautos pasipriešinimo istorijoje Daliai Grinkevičiūtei priklauso svarbi vieta; jei bus kuriama totalitariniams režimams sąmoningai pasipriešinusių istorija, lietuviai deleguos į ją ir Dalią Grinkevičiūtę, praplėtusią įprastų pasipriešinimo būdų skalę ypatinga intelektualine laikysena. Išgyventi, kai turi numirti, yra pasipriešinimo būdas. Bet mirtis, kai galėtum išgyventi, taip pat yra pasipriešinimas”, – rašė Viktorija Daujotytė.
„Jeigu nieko nežinotum apie Sibiro kankinius, užtektų vienos daktarės Dalios Grinkevičiūtės aprašymų, kad iki dienų pabaigos lydėtų mane nelaimingų atjauta ir pasibaisėjimas tais, kurie trėmė, kankino ir žudė….” – sakė Rūta Staliliūnaitė.
„Gydytoja Dalia Grinkevičiūtė su savo vienintele knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros” atsistojo šalia K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, išrašiusių lietuvių gyvenimą „Metuose”, giesmę šilui kaip sielos namams „Anykščių šilelyje” ir neblėstančią Tėvynės meilę ,,Pavasario balsuose“, skaudžiai liudydama pastangas išgyventi ir išlikti Tėvynės dvasios erdvėje“, – sakė Nijolė Baužytė, televizijos žurnalistė.
Tarsi testamentas yra Dalios parašyta mintis: „Aš neturėjau ramybės visą laiką. Mirusieji šaukėsi, kad aš papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį… O dabar, kai jau parašiau, kai kiti skaito, užjaučia, jaudinasi, kai kiti perėmė mano skausmą, aš pasidariau laisva, rami ir net laiminga”.
Brolija „Lapteviečiai” nuolat rūpinasi D. Grinkevičiūtės palikimu, atminties įamžinimu ir sklaida. Inicijuojami jos kūrybos vertimai į kitas kalbas, literatūrinis palikimas ir asmeniniai daiktai perduoti į Lietuvos nacionalinį muziejų, pastatytas antkapinis paminklas Kauno Eigulių kapinėse, pritvirtinta paminklinė lenta prie namo Perkūno al. 60 A Kaune, kuriame gyveno šeima. 2009 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija apdovanojo D. Grinkevičiūtę (po mirties) „Vilties žvaigždės” ženklu.
Lietuvos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos Visuomeninė taryba (11 visuomeninių organizacijų atstovai), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, brolija ,,Lapteviečiai“ pasiūlė Kauno miesto savivaldybei įamžinti D. Grinkevičiūtės vardą Kauno mieste pavadinant jos vardu gatvę ar kitaip. Geriausia tiktų Perkūno al. Kauno mieste pavadinti Dalios Grinkevičiūtės vardu.
Nuotraukoje: Dalia Grinkevičiūtė.
Laikraštis „XXI amžius”
2012.06.25
