Dalius Stancikas. Kodėl šantažuojamas Istorijos instituto direktorius

Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”

Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.

Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.

Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.

Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.

A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“

Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?

Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.

Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.

„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…

– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.

– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).

Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…

– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.

– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…

Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“

Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.

Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.

O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.

Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?

Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?

2021.02.03; 18:00