Štai dramatiškų įvykių ataskaita iš pirmų lūpų. Skambina man sunerimusi Prezidentės patarėja Edita Kriščiūnienė. Problema – prezidentūros kieme laksto kuoduota antis su aštuoniais ančiukais. Visi iššoko iš uokso, esančio nepavydėtinai aukštai. Per tvorą jie, suprantama, perlipti negali. Ir nutapsėti iki Neries ar Vilnelės taip pat.
Ką gi, pagalbon. Susisiekiu su kolega Dariumi Musteikiu ir prisijungiame prie būrio prezidentūros darbuotojų, pasiruošusių padėti. Antis pasirodo esanti didžiojo dančiasnapio patelė su aštuoniais tiesiog nuostabiais, guviais, kovingais dančiasnapiukais. Yra tinklas. Gana nesunkiai su Dariumi užmetame tinklą ant suoliuko, po kuriuo pasislėpusi šeimyna. Patelę pagauti pavyksta gana lengvai, nors dažnu atveju ji būtų paprasčiausiai nuskridusi.
Tada jau problema trigubėtų. Bet pasiseka. Vienok su pūkuotais cypsinčiais kamuoliukais – ne. Jie tiesiog išbyra į visas puses, žaibišku greičiu dumdami pievelėmis. Dumiame paskui, kas kur. Taikomi įvairūs lauko gaudymo metodai. Viskas empyriška, proceso metu. Efektyviausiu pasirodo didelės kartoninės dėžės užmetimas ant jauniklio. Po užtenkamai ilgo ir varginančio laiko, septyni iš aštuonių pūkučių jau tupi dėžėje.
Kur aštuntas? Girdžiu gailų cypsėjimą iš kairės. Jauniklis lekia per veją, ir žaibiškai jį griebia varna. Šaukimas ir plojimai rankomis tą piktą dvasią nubaido, ji jau ore paleidžia beveik nenukentėjusį mažylį iš snapo. Nemylėjau varnų, dabar dar labiau nemyliu. Ir štai visi jaunikliai saugiai „užsegti“ kartoninėje dėžėje. Žieduojame patelę, kurį visą šį dramatišką laiką praleido saugiai patalpinta į švelnų medvilninį maišelį. Tai geriausias būdas apraminti paukštį, taip pat sumažinti bet kokių traumų galimybę.
Prezidentūros fotografė Džoja Barysaitė, anksčiau pastebėjusi, jog mamos širdutė labai greitai plaka, vėl imasi tiesioginių pareigų – įamžinti visą šį kiek nebūdingą prezidentūrai šurmulį. Ko jau ko, o fotografuotos ir filmuotos medžiagos pristigti neturėtų. Pagaliau įsivyrauja tvarka, ir mes nešini paukščiais ir įrankiais, vykstame prie Neries. Parinkę vietą, kur daugiau pakrantės augmenijos, žieduojame jauniklius. Mažiui dedamas toks pats žiedas, kaip ir suaugėliui. Tai pripažinta praktika. Į žiedą dar dedama plastelino pobūdžio masė. Kojai augant, ji palaipsniui išspaudžiama, ir žiedas jau tinka puikiai.
Ir štai patelė jau vandenyje. Po to paleidžiami jaunikliai, kurie vikriai prisijungia prie mamos. Bet vienas kiek atsilieka. Virš upės skrenda rudagalvis kiras. Paprastai kitų paukščių jauniklių jie negaudo. O šitas nenaudėlis tiesiog metasi ant mūsiškio pūkučio. Ir ką galvojate? Mažylis akimirksniu panyra, ir kaip plūdė iššoka po kokių 15 sekundžių. Jų prisitaikymas įvairiausioms itin gausioms grėsmėms tiesiog pavydėtinas. Palydime akimis upės srovės nešamą šeimyną, mintyse linkėdami jiems sėkmės. Prezidentūriniai dančiasnapiai juk.
Šiltą ir gražią nuojautą paliko prezidentūros darbuotojų nuoširdus rūpestis. Įspūdis toks, kad nereikia nieko nei aiškinti, nei argumentuoti, nei prašyti – kalbame ta pačia kalba.
Nuotraukoje: Algirdas Knystautas, judėjimo „Už gamtą“ vadovas.
2012.06.02
