Gintaras Visockas
Nesuklysiu pasakęs, jog apie armėną Gareginą Nžde dauguma lietuvių nieko nežino. Ir tikriausiai nenori nieko žinoti. Išties – kam lietuviui laužyti galvą, kas buvo tas armėnas sunkiai ištariama pavarde?
Tačiau įsidėmėti Garegino Nžde pavardę vis tik vertėtų. Ypač besidomintiems užsienio politikos užkulisiais. Mat visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių, rajone, kur įsikūrusios valstybinės ir vyriausybinės įstaigos. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo pats Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas, garbės sargybos kuopa…
Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Gimė jis 1886 metais Azerbaidžanui priklausančioje Nachičevanėje. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne vien žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – ir Lenkijoje, ir Kryme, ir Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Beje, Jerevane kur kas anksčiau buvo pastatytas paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Bet dabar paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.
Nenoriu būti panašus į tuos, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus nurodinėdami, kokius paminklus galima statyti, o kokių – ne. Kiekviena tauta turi teisę savo žemėje statyti tokius paminklus, kokių nori. Bet mums neatimta teisė vertinti. Sakykim, Vilniaus centre prie Žaliojo tilto pastatytas paminklas … vamzdžiui. Tas gelžgalis neva turi gilią prasmę. Ironiškai kalbant, kodėl po tokio „šedevro“ apie lietuvius neprabilus kaip apie tautą, kuri net gamyklų ar kanalizacijų vamzdžiuose mato grožį bei prasmę?
Beje, Rusija neskuba pareikšti oficialios nuomonės dėl Jerevano sprendimo. Tyli. Ši detalė – iškalbinga. Juk Kremlius, omenyje turint, sakykim, latviškąją patirtį, turėtų klykte klykti smerkdamas Jerevaną. Pavyzdžiui, nė vienos latvių SS legiono eitynės Rygoje iki šiol neišvengia Maskvos tvirtinimų, esą Latvijoje atgimsta fašizmas. O štai Jerevanui kol kas – nė menkiausio priekaišto, nors, atkreipkime dėmesį, Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Rusija šiandien saugo Armėniją. Nepaisant šių aplinkybių Maskva nepriekaištavo net rusų aktoriams, kurie buvo linkę filmuotis armėniškame dokumentiniame filme apie Nžde gyvenimą.
Tad intriga – akivaizdi. Ne tik akivaizdi, bet ir paini. Norint ją išnarplioti derėtų žvelgti plačiai, omenyje turint visas aplinkybes. Viena iš svarbiausiųjų pastabų – tai 1982-aisiais metais paskelbtas oficialus JAV pareiškimas dėl „armėniškojo terorizmo keliamo pavojaus“. Skelbdamas susirūpinimą dėl armėnų teroristų siautėjimo oficialusis Vašingtonas mintyse turėjo visus be išimties kruvinus išpuolius, kuriuos armėnų smogikai rengė prieš turkų diplomatus bei Turkiją remiančius politikus ne tik JAV, Australijoje, bet ir Europoje.
Šio amerikietiškojo akto nederėtų pamiršti. Jis daug ką paaiškina. Jau ne sykį rašėme, dabar tik priminsime, kad nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Ar oficialusis Jerevanas viešai, aiškiai, konkrečiai yra pasmerkęs tokio pobūdžio akcijas, nuo jų atsiribojo?
Armėniškojo nepakantumo visiems, kurie kritikuoja idėją kurti Didžiąją Armėniją nuo Juodosios iki Kaspijos jūrų svetimose žemėse, – apstu ir dabar.
Kad armėnai pretenduoja visiems laikams prie Armėnijos prijungti azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą, naudodami ir pačias bjauriausias karines diversijas, portalo Slaptai.lt skaitytojai jau ne sykį buvo informuoti. Tačiau mes, lietuviai, beveik nieko nežinome, kad Armėnija pastaraisiais dešimtmečiais siekia nugvelbti ir gruziniškų žemių.
Visi Gruzijos regionai, kur gyvena bent šiek tiek daugiau armėnų, turi bėdų. Armėnai vis garsiau šaukia, esą gruziniškos žemės, į kurias jie atsikėlė, – privalo priklausyti Armėnijai. Mažų mažiausiai ten turi būti įkurta plati nacionalinė – kultūrinė armėnų autonomija. Dabar jų dėmesys nukreiptas į Abchaziją. Oficialusis Jerevanas šių teritorinių pretenzijų nepasmerkė. Visi gruzinai, kurie priešinasi armėniškajai ekspansijai, kaltinami … fašizmu.
Kokias išvadas turėtų padaryti Lietuva? Būkime akylesni, leisdami mūsų miestuose statyti armėniškus kryžius. Kad paskui netektų gailėtis kaip azerbaidžaniečiams arba gruzinams.
2016.07.08; 05:43
