Neveiksminga slydimo paviršiumi taktika


Print

Spalio mėnesio pirmąją dieną Seimo konferencijų salėje buvo surengta spaudos konferenciją, kurioje dalyvavę visuomeninio judėjimo “Už teisingumą” atstovai svarstė, kaip “Lietuvoje įveikti neteisingumo įšalą”. Žinoma, konferencijos organizatorių bei dalyvių intencijos buvo gražios. Kas gi gali smerkti tuos, kurie trokšta didesnio ir platesnio teisingumo bei mažesnės korupcijos aukščiausiosios valdžios koridoriuose?

Ir vis dėlto konferencija paliko slogų įspūdį. Vien populistiniai lozungai, vien pasigyrimai apie gausėjančias gretas, vien pasižadėjimai daug ir atkakliai dirbti! Konferencijos iniciatoriaus parlamentaro Gintaro Songailos pranešime teigta, jog “vasario mėnesį Lietuvoje kilo visuomeninis judėjimas „Už teisingumą“, kuris gynė neteisėtai atleidžiamus FNTT pareigūnus”.

Taip pat tvirtinta, jog “prie šios Sąjūdžio pirmeivių, Nepriklausomybės Akto signatarų  iniciatyvos prisijungė ir kitos visuomeninės jėgos, nebiudžetinės tautinės krypties politinės partijos, vėliau susibūrusios į  susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“. Tokiu būdu esą gimė visuomeninis-politinis judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje“, kuris galėjo tapti plačiu, Lietuvos piliečius vienijančiu judėjimu. Bet sistema, suprask, padarė viską, kad šias pajėgas išsklaidytų, taip visuomenininkus bandant nustumti nuo pirminio tikslo: kovos su aukšto lygio korupcija ir valdžios savivale.

Konferencijoje dalyvavę Kovo 11-osios Akto signatarai, politikai Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Alvydas Medalinskas piktinosi, jog valdžia daro viską, kad šį pavasarį gimęs visuomeninis-politinis darinys būtų ignoruojamas, o informacija apie jį – visaip, visada ir visur blokuojama. Todėl šiomis dienomis, kai “valdžios savivalę pajunta net mokytojai ir moksleiviai”, vėl kyla klausimas, “ar galime įveikti neteisingumo įšalą Lietuvoje, kurį pradėjome laužti pavasarį, o, jeigu taip, tai, ką reikia daryti ir kokias kliūtis įveikti, kad šį tikslą pasiektume”.

Iš tiesų – ko griebtis, kokią taktiką naudoti? Atsakymas – akivaizdus. Pirmiausia – liautis rengti menkai naudos teduodančias spaudos konferencijas. Taip pat liautis apgaudinėti save, esą tokių konferencijų internetines transliacijas stebi tūkstančiai tiesos ir teisybės ištroškusių Lietuvos piliečių.

Antra, pats metas visuomeninio judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” aktyvistams paaiškinti, kodėl jie domisi toli gražu ne visomis bylomis. Pastaruoju metu iš darbo atleisti buvo ne tik FNTT pareigūnai. Atleista, pavyzdžiui, buvo ir VšĮ “Karoliniškių poliklinika” darbuotoja, medikų profsąjungos lyderė Albina Kavaliauskaitė. Tik po ilgo bylinėjimosi maratono specialistė grąžinta į darbą. Iš poliklinikos vadovybės dabar ji sulaukianti pačių įvairiausių spaudimų. Bet jos bėdomis judėjimas “Už teisingumą Lietuvoje” kažkodėl nesusidomėjo. Per daug smulku, neįspūdinga?

Nereikšmingų, nesvarbių bylų nebūna. Nuo to, ar A.Kavaliauskaitė išsilaikys “Karoliniškių poliklinikoje”, priklauso ir kitų šioje gydymo įstaigoje dirbančių medikų likimas. Jei masažuotojos pareigas einančiai A.Kavaliauskaitei pavyks teisinėmis priemonėmis pasiekti pergalę, vadinasi, daugiau teisių turės ir kiti šios įstaigos darbuotojai. Vadinasi, kokybiškesnių paslaugų sulauks ir Karoliniškių poliklinikoje besilankantys pacientai. Beje, tokių pacientų “Karoliniškių poliklinika” turi tikrai ne vieną šimtą.

Tad net pragmatiškai skaičiuojant judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” nariai galėjo tikėtis kelių šimtų vilniečių padėkos už tai, kad domisi ne vien “persekiojamais Kovo 11-osios signatarais, visuomenininkais”, bet ir susidariusia situacija viešojoje įstaigoje “Karoliniškių poliklinika”. Tačiau akivaizdu, jog teisybės ieškotojų energija nukreipta kažkur kitur.

Šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama garsioji Medininkų žudynių byla. Nejaugi Kovo 11-osios Akto signatarams nerūpi Medininkų žudynių bylos narpliojimo ypatumai? Šios bylos atgarsiai pasiekė net Latviją, ir, regis, dėl šios bylos tarp oficialiojo Vilniaus ir oficialiosios Rygos kyla įtampa. Kovo 11-osios Akto signatarui Br.Genzeliui asmeniškai dar šių metų pavasarį buvo papasakota apie kai kurias silpnąsias šios bylos vietas. Tačiau signataras byla nesusidomėjo.

Spalio 3-ąją Lietuvos apeliaciniame teisme, narpliojant Medininkų žudynių bylą, ypatingai įdomius parodymus davė buvęs Lietuvos operatyvinių tarnybų darbuotojas bei buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius. Buvusio KAD vadovo apklausa bus tęsiama ir lapkričio mėnesį.

Bet ir spalio 3-oji jau parodė, kiek šioje istorinėje byloje daug nežinomųjų dėmenų, kuriuos mūsų teisėsauga ir teisėtvarka linkusi nutylėti, nepastebėti ar net ignoruoti. Tie nutylėjimai, nepastebėjimai ir ignoravimai tęsiaisi ne vienerius metus. Tačiau viešame spalio 3-osios posėdyje, kaip ir kituose ankstesniuosiuose posėdžiuose, Kovo 11-osios Akto signatarų nė karto neteko išvysti. Neteko sutikti ir nė vieno “Už tiesingumą Lietuvoje” atstovo. 

Vilniaus apygardos teisme nūnai narpliojama garsioji narkotikų platintojų byla. Judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” dalyviams neįdomu, kodėl kaltinamųjų suole – vien smulkūs narkotikų platintojai ir nė vieno stambaus narkotikų vadeivos? Jeigu įvykiai ir toliau klostysis taip, kaip jie klostosi dabar, po metų ar dviejų mūsų teisėsauga nuteis tik iešmininkus, o narkotikų platinimo sumanytojai bei organizatoriai, įskaitant ir narkotinių medžiagų tiekėjus, liks nenubausti.

Akivaizdu, kad narkotikų platinimas Lietuvos sostinėje, esant tokia padėčiai, nesustos nė akimirkai. Tiesiog vienus platintojus pakeis nauji. Bet mūsų prokurorai ir teismai girsis, esą jiems pavyko išdraskyti Vilniuje veikusią skaitlingą narkotikų platintojų gaują. Gal net solidžių premijų sulauks už atliktą neva labai reikšmingą triūsą. O kad nukirstos ne piktžolės šaknys, tik keli piktžolės lapeliai, – niekam nė motais. Net ir Kovo 11-osios signatarams, net ir judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” atstovams?

Valdžios ir teisėsaugos spaudimą vis dažniau jaučia žurnalistai, atliekantys konkrečius, sudėtingus žurnalistinius tyrimus. Tačiau neteko girdėti, kad judėjimas “Už teisingumą Lietuvoje” imtų viešai svarstyti, kodėl naudinga dekriminalizuoti Lietuvoje žodžio laisvę – panaikinti baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ar įžeidimą.

Štai VšĮ “Karoliniškių poliklinika” darbuotoja A.Kavaliauskaitė, beje, nepriklausanti judėjimui “Už teisingumą Lietuvoje”, nuoširdžiai susidomėjo žodžio laisvės tema. O spalio 1-osios konferencijos rengėjai apie tai nė neužsiminė. Jie tik piktinosi, jog stambioji žiniasklaida juos ignoruoja. Tačiau nutylėjo, jog didelių tiražų neturinti žiniasklaida, pavyzdžiui, laikraštis “XXI amžius”, jų niekad neignoravo. Jie patys nerasdavo laiko pabendrauti su ypatingai didelių tiražų neturinčiais leidiniais.

Subtilų, rafinuotą valdžios ir teisėsaugos spaudimą vis dažniau jaučia ir advokatai, dalyvaujantys sudėtingose, rezonansinėse baudžiamosiose bylose. Tačiau spalio 1-ąją pustuštėje parlamento konferencijų salėje kalbėję judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” atstovai tesvarstė, ar neatsirastų advokatų, kurie jų interesus teismuose gintų nemokamai.

Advokatai išties kai kurių bylų galėtų imtis nemokamai. Ypač tokių, kurios visuomeniškai plačiai reikšmingos. Tačiau tikra bičiulystė – tik ta, kuri naudinga abiem pusėm. Judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” atstovams tuo pačiu derėtų pasidomėti advokatų rūpesčiais. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje vis sunkiau imtis gynybos. Lietuviškieji įstatymai byloja, jog teisėjai privalo būti vienodai reiklūs tiek prokurorams, tiek gynėjams. Tačiau lietuviškoji realybė – kitokia. Priveligijuotą statusą Lietuvoje dažnusyk turi būtent valstybės kaltintojai. Kokia Kovo 11-osios Akto signatarų reakcija į šią bėdą?

Spalio 1-ąją parlamento konferencijų salėje daug sykių retoriškai klausta, ar galima pralaužti neteisingumo ledus? Žinoma, kad galima. Vienas iš veiksmingiausių būdų – stebėti teismo salėse narpliojamas bylas. Nuo pradžios iki pabaigos. Nuo pirmojo iki paskutiniojo posėdžio. Šių eilučių autoriaus patirtis, sukaupta per pastaruosius kelerius metus, byloja, jog visi proceso dalyviai, įskaitant ir teisėjus, ir prokurorus, ir liudytojus, ir advokatus, elgiasi kruopščiau, principingiau, atsakingiau, jei žino, jog salėje esama bent vieno žmogaus, kuris atidžiai stebi visus bylos nagrinėjimo niuansus ir juos aprašo žiniasklaidoje. Tegul ir neturinčioje milijoninių tiražų.

Be abejo, skambūs pareiškimai apie “ypatingojo prokuroro” ar “visuomeninių tarėjų” institucijų būtinumą – taip pat reikalingi. Visuomeninių tarėjų ar prisiekusiųjų institucija padėtį lietuviškuosiuose teismuose tikrai pagerintų. Tačiau daug ką galima nuveikti egzistuojant ir šiandieninei situacijai. Tereikia imtis konkrečios veiklos.

Vaizdžiai tariant, judėjimo “Už Lietuvą Lietuvoje” aktyvistai pirmiausiai turėtų skubėtų ne į Seimo konferencijų, o į teismų posėdžių sales. Ir tik po to, kelerius metus iš eilės stebėjus keliolika pačio įvairiausio pobūdžio bylų, jiems derėtų rinktis į Seimą aptarti sukauptų konkrečių duomenų. Tada tikrai būtų galima ir apibendrinti, ir lyginti, ir prognozuoti. Tada tikrai jie turėtų daugiau ką pasakyti. Tada nereikėtų patiems su savimi kalbėtis.

Tačiau akivaizdu, jog toks kelias reikalauja jėgų, ištvermės, atkaklumo, laiko, ir kai kurie labai garsiai teisingumo reikalaujantys visuomenininkai, politikai, žurnalistai tiesiog nenori juo eiti. Jie pasirenka paprastesnę – slydimo paviršiumi – taktiką.

Deja, vieši paverkšlenimai, politiškai sudėtingų bylų ignoravimas, bandymai laviruoti “dvigubų standartų” jūroje apčiuopiamų rezultatų tikrai neatneš.

Beje, spalio 1-ąją, kai pustuštėje Seimo konferencijų salėje buvo iškilmingai diskutuojama apie teisingumo poreikį ir prie Seimo numatomą surengti protesto mitingą, Vilniaus apygardos teisme toliau nagrinėta garsioji Vilniaus narkotikų platintojų byla. Tada ir kilo mintis pasiūlyti: užuot rengę konferenciją Seime, judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” lyderiai verčiau būtų užsukę į teismo posėdį ir patys įsitikinę, kaip rimtai, kruopščiai, principingai teisiami … tik pačio žemiausio rango narkotikų prekeiviai.

Net neabejoju, jog Kovo 11-osios Akto signatarų sumanymas stebėti viešą teismo posėdį būtų palikęs įspūdį tiek prokurorui, tiek teisėjui, tiek advokatams. Deja, judėjimo “Už teisingumą Lietuvoje” atstovai pasirinkę kitokią veikimo taktiką. Jiems mielesni pasikalbėjimai pustuštėse Seimo konferencijų salėse. Todėl ir šeštadienį prie Seimo rengiamas mitingas greičiausiai turės minimalią naudą. Daug triukšmo, emocijų, kalbų, o dešimtys visuomeniškai svarbių bylų taip liks be visuomenės dėmesio.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.10.04


Prisijunkite prie diskusijos