Daugpilio menininkai

Za­ra­sų kraš­to mu­zie­ju­je veikė Lat­vi­jos me­ni­nin­kų Le­o­nards Plokšts sta­čia­ti­kių iko­nų ir Ma­ri­jos Saf­ro­no­vos ta­py­bos dar­bų pa­ro­da „Sie­los švie­so­je“.

Iko­nų ga­min­to­jas L. Plokšts gy­ve­na ir ku­ria kai­my­ni­nia­me Lat­vi­jos mies­te – Daug­pi­ly­je. Šis pen­kias­de­šimt pen­ke­rių me­tų vy­ras sa­vo gy­ve­ni­mą ski­ria į dvi da­lis. Tas pa­si­da­li­ji­mas įvy­ko 1999 me­tais. Le­o­nards pa­ten­ka į au­to­ava­ri­ją, po ku­rios – il­ga me­di­kų ko­va už jo gy­vy­bę. Gy­dy­to­jai vil­ties ne­tu­rė­jo. Jei­gu ir gy­vens, tai bus var­gas ir jam, ir ar­ti­mie­siems. Toks bu­vo me­di­kų ne­gai­les­tin­gas nuosp­ren­dis.

Ta­čiau jie ne­ži­no­jo Le­o­nar­do cha­rak­te­rio. Žmo­gus, ku­riam bu­vo lem­ta at­si­sės­ti į ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­lį, me­tė iš­šū­kį li­ki­mui. Prieš tą ne­lem­tą ava­ri­ją vy­ras dir­bo įmo­nė­je. Me­ta­las pa­klus­da­vo jo ran­koms. Le­o­nards bu­vo pui­kus šalt­kal­vis, in­stru­men­ti­nin­kas, te­kin­to­jas.

Le­o­nards pa­pa­sa­ko­jo, kad pen­sio­na­te pir­mie­ji mė­ne­siai bu­vo la­bai su­dė­tin­gi. Šis žmo­gus vi­sa­da nuo­lat kaž­ką veik­da­vo, dirb­da­vo. Iš pra­džių ėmė­si re­mon­tuo­ti laik­ro­džius, ku­riuos at­neš­da­vo pen­sio­na­to gy­ven­to­jai. Dau­ge­lis laik­ro­džių bu­vo to­kie se­ni, kaip ir jo gy­ven­to­jai. Mies­to dirb­tu­vė­se to­kių laik­ro­džių jau se­niai ne­be­tai­sė. Ne­bu­vo ir to­kių de­ta­lių. Le­o­nards yra pui­kus te­kin­to­jas, jis pats ga­min­da­vo de­ta­les. Šio už­si­ė­mi­mo nau­jam pen­sio­na­to gy­ven­to­jui už­te­ko vie­ne­riems me­tams, kol pa­tai­sė vi­sus laik­ro­džius.

Bu­vo daug ir an­ti­kva­ri­nių laik­ro­džių. Nu­ste­bi­no laik­ro­dis ak­lie­siems, pa­ga­min­tas vie­ne­ti­niais eg­zem­plio­riais Le­ning­ra­de dvi­de­šim­to­jo am­žiaus vi­du­ry­je. Kiek­vie­nas laik­ro­dis – at­ski­ro žmo­gaus gy­ve­ni­mas, pri­si­mi­ni­mai, li­ki­mo vin­giai. To­kie pir­mie­ji me­tai pa­dė­jo nu­vy­ti ša­lin niū­rias min­tis, links­miau pa­žvelg­ti į at­ei­tį.

Pas­kui Le­o­nards ga­mi­no įvai­rias dė­žu­tes, len­ty­nė­les. Pa­ste­bė­jo, kaip de­ri­na­si me­ta­las kar­tu su plas­ti­ku ir kad iš šių me­džia­gų ga­li­ma pa­ga­min­ti gra­žius dir­bi­nius. Ta­da ki­lo min­tis ga­min­ti iko­nas.

Tam jį il­gai ruo­šė bu­vu­si vie­nuo­lė, aiš­ki­no, kad iko­nas ga­li ta­py­ti stip­rūs ir at­sa­kin­gi žmo­nės. Kai pa­aiš­kė­jo, kad Le­o­nar­do pa­si­rin­ki­mas tvir­tas, vy­ras ėmė­si šio uni­ka­laus dar­bo. Šian­dien Le­o­nards tvir­ti­na, kad šią tei­sę jis įgi­jo per fi­zi­nes kan­čias.

Le­o­nar­do kam­ba­rys ta­po tik­ro­mis iko­nų ga­my­bos dirb­tu­vė­mis – iš me­ta­lo ir plas­ti­ko ga­mi­na­mos iko­nos. Ant pa­ga­min­to me­ta­lo rel­je­fo lie­ja­mas iš­ly­dy­tas spal­vo­tas plas­ti­kas, gau­na­mas nu­ma­ty­tas pa­veiks­las. Po to purš­kia­ma tvir­tu la­ku, kad ga­mi­nys at­lai­ky­tų tūks­tan­čius me­tų. Kaip sa­ko au­to­rius, šis iko­nų ga­my­bos bū­das yra iš­skir­ti­nis, jis ne­ži­no, kad jį kas nors nau­do­tų pa­sau­ly­je.

L. Plokšts ne­tu­ri mo­ki­nių, bet ne to­dėl, kad sa­vo dar­bo pa­slap­čių ne­no­rė­tų at­skleis­ti ki­tiems. Pa­pras­čiau­siai nie­kas dar ne­no­ri su­si­do­mė­ti iko­nų ga­my­ba, nes tai – la­bai daug kruopš­taus ir il­go dar­bo bei kan­try­bės rei­ka­lau­jan­tis pro­ce­sas. Su­si­do­mė­ju­sių­jų bu­vo, ta­čiau kai pas­ta­rie­ji su­ži­no­da­vo, kiek lai­ko tai trun­ka, no­ras iš kar­to ,,iš­ga­ruod­vo“.

Uni­ka­lių me­no kū­ri­nių ga­min­to­jas pri­si­pa­žįs­ta, kad kai ku­rias iko­nas jis ga­min­da­vo apie me­tus. Iš pra­džių to­se iko­no­se bu­vo vaiz­duo­ja­mos cerk­vės, da­bar – šven­tie­ji. Iko­nos gy­vos ir ryš­kios. Jo­se – tūks­tan­čiai ma­žy­čių de­ta­lių, šim­tai ne­mie­go­tų va­lan­dų, kruopš­taus dar­bo mė­ne­sių. Su­dė­tin­ga pa­sa­ko­ti apie Le­o­nardo iko­nas, jas rei­kia pa­ma­ty­ti.

Iko­nų pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu žmo­nės do­mė­jo­si kiek­vie­na iš jų su­kū­ri­mo is­to­ri­ja. Daug gra­žių žo­džių apie iko­nų kū­rė­ją L. Plokšts pasakė Lat­ga­lės ne­pri­klau­so­mų dai­li­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kė Ma­ri­ja Saf­ro­no­va. Ma­ri­ja gi­mė Ro­kiš­kio ra­jo­ne, tik vė­liau li­ki­mas ją nu­bloš­kė sve­tur. Is­to­ri­jos mo­ky­to­ja pra­dė­jo kur­ti Uz­be­ki­jo­je. Dau­giau kaip prieš tris­de­šimt me­tu su­grį­žo ar­čiau gim­ti­nės. Gy­ve­na ir ku­ria Daug­pi­ly­je. Alie­ju­mi ta­po Bib­li­jos siu­že­tus, gam­tos vaiz­dus. Za­ra­siš­kiams M. Saf­ro­no­va pa­tei­kė ke­le­tą sa­vo pa­veiks­lų.

Daug­pi­lio me­ni­nin­kų pa­ro­dos džiu­gi­no įvai­rių Lat­vi­jos mies­tų ir mies­te­lių gy­ven­to­jus. Su jų dar­bais ga­lė­jo su­si­pa­žin­ti ir vil­nie­čiai. Lat­ga­lės ne­pri­klau­so­mų dai­li­nin­kų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kė M. Saf­ro­no­va ap­gai­les­ta­vo, kad ar­ti­miau­si kai­my­nai ta­po an­tri, ta­čiau gra­žus su­ti­ki­mas tei­kia vil­čių, kad kai­my­nų ben­dra­dar­bia­vi­mas at­ei­ty­je bus glau­des­nis.

Už nuo­sta­bią pa­ro­dą au­to­riams dė­ko­jo Za­ra­sų kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ilo­na Vait­ke­vi­čie­nė, Za­ra­sų mies­to se­niū­nė Ol­ga Po­dols­kie­nė, ki­ti ren­gi­nio da­ly­viai. Pri­sta­ty­mo me­tu daug su­si­kau­pi­mo, ap­mąs­ty­mo aki­mir­kų su­tei­kė Daug­pi­lio mies­to bar­dai Je­le­na Voit­ke­vič ir Va­le­ri­jus Je­rio­men­ko. Jie at­li­ko dva­sin­gus kū­ri­nius.

Au­to­riaus nuo­trau­kose: Iko­nų kū­rė­jas Le­o­nards Plokšts, Za­ra­sų kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ilo­na Vait­ke­vi­čie­nė ir Lat­ga­lės ne­pri­klau­so­mų dai­li­nin­kų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kė Ma­ri­ja Saf­ro­no­va bei viena daug­pi­liš­kio su­kur­ta iko­na.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.10.06