Sparčiai artėja lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Kaip jį sutiksime?
Ir ko šiandien mes galėtume pasimokyti iš K.Donelaičio, kai nuo jo gimimo mus jau skiria trys šimtmečiai?
Klaipėda turi nuostabią šventę – “Naują metą pradėkime kartu su Kristijonu Donelaičiu”. Sausio 1-ąją į Poeto vardo aikštę susirenka gausus uostamiesčio šviesuolių būrys ir pasigirdus Klaipėdos kariliono pirmiesiems dūžiams prie jo paminklo visus sveikina miesto meras, skaitomos nemirtingosios K.Donelaičio poemos “Metai” ištraukos. Čia su Naujaisiais metais prie poeto paminklo sveikina vieni kitus bičiuliai, bendradarbiai, bendraminčiai. Šventės kulminacija – Lietuvos himnas, ir klaipėdiečiai pradeda “Naują metą”.
Tai mažas žingsnelis į nuosaikumą, sėdint prie Naujametinio šventinio stalo, su mintimi, kad poeto gimtadienio vidurdienį, 12 valandą, turėsi stovėti prie jo paminklo. Bet ar laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje mes visi išgirdome K.Donelaičio mums sukurtą Giesmę ir jo tyruose šaukiantį balsą? Ar jau suvokėme, kur einame ir kur mus veda tolerancija?! Apsidairykime! Mes jau išsižadame ne tik savo poeto priesakų, bet ir savo šaknų. Mes meldžiamės svetimiems stabams, kartodami “gerbkime kito nuomonę”. O kas tas kitas?!
Tai mes. Mes tie tolerantai, kurių rankų pirštai apmaustyti kruvinomis Kryžiuočių (vokiečių) ordino magistro žiedo kopijomis, pavadintomis Kultūros magistro žiedu. “Tai vergo ženklas”, – sakytų Vydūnas. O mes lenkiamės ir žvelgiame į briliantus, nuo kurių varva žemaičių ir lietuvių kraujas, tų mūsų protėvių, kurie žuvo už tautos laisvę prie Durbės ir Žalgirio. Kryžiuočių ordino magistro žiedo kopija mums ant piršto maunama ne kur nors kitur, bet pačioje nuožmiausioje prieš lietuvių tautą išpuolio citadelėje – Memelio piliavietėje.
Ir “tarp lietuvininkų daug syk tūls randasi smirdas, kuris lietuviškai kalbėdamas ir šokinėdamas lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro”, – guodžiasi K.Donelaitis. O Vydūnas mus įspėja: “Paskutinė ir esminė Tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis”.
Nemarusis Poete, atrišk mums akis…
Laikraštis “XXI amžius”.
———————————————
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) komentaras.
Perskaitęs šį straipsnelį, surinkau reikiamus žodžius Google paieškoje ir iš interneto puslapių papildžiau savo žinias apie “Kultūros magistro žiedą”. Daug prirašyta: klaipėdiečiai, apdovanoti šiuo auksiniu blizgučiu, nepaprastai patenkinti ir laimingi. Neteko skaityti, kad kas nors manytų, jog nuo tų briliantų varva “žemaičių ir lietuvių kraujas”, nuožmiausių mūsų priešų – Kryžiuočių ordino – pralietas. Gal ko nežinau, nesuprantu, bet esu linkęs pritarti Bernardo Aleknavičiaus, išleidusio albumą “Donelaitis ir mes”, susirūpinimui dėl nūnai vis stiprėjančios “lietuviškosios tolerancijos”, labai primenančios savigarbos praradimą.
Neduok, Dieve, sulaukti laikų, kai didžiuosimės ir kokiu nors Pilsudskio blizgučiu (pavyzdžiui, auksine širdele) arba ordinu. Nedaug trūksta. Stalino ir Lenino ordinais ir premijomis jau didžiavomės. Žinoma, “magistras” – daugiareikšmis lotyniškas žodis. Gal nei Klaipėdos meras, nei Klaipėdos menininkai nepagalvojo, kad Bernardui Aleknavičiui (taip pat ir bet kuriam kitam lietuviui) “Kultūros magistras” gali asocijuotis su Kryžiuočių ordino magistru, Memelio piliavietėje kažkada pametusiu žiedą. Seni laikai, be to, istorijos mes mokomės tik iš Bumblausko ir Nikžentaičio “raštų”. Atleisk jiems, Bernardai Aleknavičiau, nes Kultūros magistrai gal nežino, ką daro? Blogiau, jeigu nenori žinoti.
Iliustracijoje: lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio portretas.
2012.01.08
