Edvardas Čiuldė. Ar kažką ne taip prasiplepėjo Adas Jakubauskas, duodamas interviu Krymo totorių televizijai išeivijoje?

Vėl kilo baisus žviegimas (vis tik nėra tikslesnio, labiau tinkančio situacijai nusakyti žodžio) dėl to, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Adas Jakubauskas labai atsargiai išsakė savo hipotezę, jog neva jį išspirti iš posto šiandien visų pirma taikosi Europos sąjungoje (ES) pastaruoju matu pakilusios ir ženkliai sustiprėjusios leftistinės pajėgos.  

Ar tokia prielaida gali būti laikoma daugiau ar mažiau pagrįsta – apie tai pakalbėsime kiek vėliau, dabar keldami klausimą – ką ne taip pasakė Centro direktorius, kad vėl etatiniai komjaunuoliai jautė pareigą viešumoje susiplėšyti marškinius ant savo krūtinių, skelbdami apie antikristo (paradoksas) pasirodymą Lietuvos padangėje? Girdėjosi net toks komjaunuolių choro nuosprendis, kad A. Jakubausko interviu, pažeidęs ES idėjos orumą, buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, todėl dabar jie neva  galutinai apsisprendė išvyti A. Jakubausko šmėklą iš mūsų gyvenimo ir ištrinti iš atminties (tiesą sakant, anie jau gimsta apsisprendę, su visomis savo nuomonėmis subrendę dar būdami įsčiose). Tokie kaip A. Jakubauskas neva lieja vandenį ant V. Putino malūnų!

Būdamas ES idėjos šalininkas pirmą kartą turėjau progą skaudžiai nusivilti dėl tokio savo nekritiško užsiangažavimo, kai euroskeptiku laikomas VU profesorius buvo atleistas iš užimamų pareigų iš esmės už netikusias integracinio vajaus metu savo pažiūras. Būdamas ES šalininkas gerai suprantu, kad tokie tariami ar tikri euroskeptikai kaip Vytautas Radžvilas, keldami atsinaujinimo ir Sąjungos reformavimo idėjas, didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnauja ES gyvastingumo palaikymui, kai savo ruožtu bolševikinio mentaliteto personažai, mojuodami ES vėliavomis, neretai nepelnytai kompromituoja Europos susivienijimo paradigmą.

Tarkime, kad istorija su V. Radžvilu buvo apmaudus nesusipratimas. Tačiau jeigu vėl mūsų padangėje būtų atleidžiamas kitas žmogus dėl neva nepakankamo lojalumo ES idėjai, būtų galima kelti klausimą – ar į tokią sąjungą, apie kurią svajojome, įstojome, ar išvyti pro duris totalitarizmo refleksai nesugrįžta pro naujai komjaunuolių entuziastų atplėšiamus demonui parvykti langus.

Būdamas ES šalininkas kartas nuo karto turiu progų nuliūsti dėl įkyriai pristojusių madų, siejamų su ES vardu, juolab kai mūsų padangės aborigenai yra linkę už dyką dalijamus pigius spalvotus stiklo karoliukus priimti kaip didelės vertės brangenybes. Man taip pat nekelia jokių abejonių su ES vardu siejama tolerancijos kultūra ir mažumų apsaugos politika, tačiau labai nesmagu būna, kai mūsų padangėje tokia politika įgyja deformuotą karikatūrinį pavidalą. Jeigu prisimenate, į viešąją erdvę patekus Seimo narės su apsinuoginusia nugara nuotraukai, kilo diskusijos dėl geros moralės nuostatų laikymosi, dabar, kaip atrodo, turėtų kilti diskusinis klausimas dėl to, ar išties  Vytauto Tomo Raskevičiaus veikla produktyvumo požiūriu gali būti vertinama kaip kažkas daugiau nei gėjų pornografijos demonstracijos (kitas dalykas, jog moteris tampa pornografijos objektu išrengta ir apnuoginta, o gėjai tokį statusą siekia įgyti demonstruodami karnavalinius rūbus ir požiūrius). Kita vertus, čia nesiruošiu gilintis, skaitytojui palikdamas teisę pačiam atsakyti į tikrai intriguojantį klausimą – kas lėmė, kad šiandien seksualinių mažumų subkultūros gynėjai labai dažnai skeptiškai ar net priešiškai pasisako prieš savo bendrapiliečių pastangas puoselėti tautos  istorinę atmintį?

Nei A. Jakubauskas, nei juolab V. Radžvilas nėra mano herojai (kaip atrodo bent man, Nacionalinis susivienijimas daug išloštų, jeigu  V. Radžvilas vėliavnešio teises perleistų jaunesniems bendražygiams, sau pasilikdamas nebent lyderio emerito statusą, nes susidėvėję vadai geriausiu atveju tinka, išstatyti kaip lauko baidyklės, tik paukščiams gąsdinti), tačiau aplinkybė susiklostė taip, kad A. Jakubauskas su totorišku užsispyrimu gelbstintis savo karjerą drauge gelbsti ir Lietuvos garbę. Net ir didžiausias oponentas tikriausiai bent sau prisipažįsta, kad A. Jakubauskas yra ne blogesnis, o greičiau geresnis Centro direktorius nei ankstesni vadovai, tačiau dabar susiklostė palankiausios aplinkybės į dienos šviesą išstoti tiems, kurie seniai galando iltis prieš LGGRTC ir tyliai bildino kanopomis. Be visa ko kito, D. Kuodytė buvo prisiekusi liberalė, o B. Burauskaitė – antisovietinio pogrindžio dalyvė, kurią užsipulti be niekas nieko buvo tarsi ir nedrąsu net didžiausiems LGGRTC neprieteliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad apskritai pasikeitė politinė šalies aplinka, kai šalia kitų valdžios iniciatyvų pramaišiui derėdamos ar nederėdamos ženklią vietą užima taip pat ir išmaniųjų stribų revanšistinės iniciatyvos, tarp kurių paskersti LGGRTC su nauju direktoriumi priešakyje yra žadinantis jų vaizduotę užmanymas užtemusio Mėnulio naktyje.

Ta aplinkybė, kad dabartinis Centro direktorius Lietuvos idėją iškėlė aukščiau biurokratinio Europos dangaus, yra ne trūkumas, o didelis privalumas užimant tokias pareigas. Kitas klausimas, ar turime nors mažiausią teisę kaltinti A. Jakubauską už tai, kad savo interviu Krymo totorių televizijai anas pats ėmė ir pasikėlė į viršų, tikriausiai nevalingai besidėdamas labiau globaliu Europos veikėju nei yra iš tikrųjų? Kas nesupranta to, kad prieš motiną norisi pasipuikuoti savo plunksnomis. Tarkime, tokiu būdu A. Jakubauskas pats save apdovanojo, įsteigė sau prizą, mainais už patiriamą pastaruoju metu spaudimą ir išgyvenimus. Kaip atrodo bent man, didžiausiems A. Jakubausko oponentams tokiu ar panašiu prizu būtų teisė pabučiuoti susikompromitavusiam iki panagių dėl kišimosi į ne savo reikalus Izraelio ambasadoriui į užpakalį, klūpant ant abiejų kelių. Kaip sakoma tame anekdote, vienam didžiausia svajonė yra prisiliesti prie Stradivarijaus smuiko, kitas užvis labiausiai trokšta papyškinti iš Džeržinskio nagano.

Taupant laiką, galima pasakyti tiesiai šviesiai, kad Seimas, nematantis reikalo atsižvelgti į Laisvės premijos laureatų, disidentų ir dar likusių gyvų partizanų vieningai išsakytą nuomonę, kažin ar turi teisę vadintis Lietuvos atstovybės vardu, kyla abejonė ir dėl to, ar nusiritęs į tokią moralinę bedugnę Seimas sugebės išgyventi visą naujojo šaukimo kadenciją? Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo išplatintame pareiškime labai tiksliai yra pažymėta ir tai, kad balsavimas slaptai, o ne viešai  Seime dėl  A. Jakubausko atleidimo iš užimamų LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų mums parodytų, kad naujai išrinkti seimūnai paniškai bijo savo tautos.

P. S.

Truputėlį skauda širdį man pačiam, kad aš čia storžieviškai pavariau ant V. Radžvilo, kurį jaunystėje pažinojau kaip neabejotinai labai taurų žmogų. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, nors tu ką, nekyla ranka cenzūruoti patį save. Neatsižadu ir žodžių, pasakytų anksčiau apie tai, kad jeigu nebūtų tokio V. Radžvilo, jį reikėtų išgalvoti,  su dabar dedamu prierašu, jog ir stabai anksčiau ar vėliau pasensta. Tiesą sakant, baisiai paseno ne V. Radžvilas, o kraupiai susidėvėjo, morališkai paseno, iš mados išėjo visi vadizmo kompleksai.

2021.03.30; 16:15