Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją šalies vadovu yra laikomas visos tautos išrinktas prezidentas, taigi ir atstovauti mūsų šaliai bei tautai Europos Vadovų Taryboje (EVT) privalo prezidentas, o ne kas nors kitas, juolab ne trečiasis pagal politinį rangą pareigūnas. Tai, kaip sakydavo anksčiau Landsbergis senelis, turėtų būti aišku net arkliui, tačiau konservatorių arkligalviai apsimeta to nesuprantantys.
Ministras pirmininkas, jeigu norite, yra pirmasis viziris, administracijos vadovas, tačiau tikrai ne šalies vadovas, kuriuo gali būti tik turintis tiesioginį visuotinių rinkimų tautos mandatą ir tokiu būdu suformuotą moralinio autoriteto statusą žmogus. Daugiskaitos laipsnis Europos Vadovų Tarybos pavadinime nurodo kuopinį institucijos pavadinimą, o ne galimybę, jog kiekvienai šaliai Taryboje galėtų atstovauti po kelis vadovus, t. y. tikrasis lyderis ir juo besidedantis komiškasis personažas. Bandyti pakartoti Lenkijos precedentą tikrai nederėtų, nes tai buvo neužmirštamas kritimas purvu į veidą. Jeigu paklaustumėte manęs, pasakyčiau, kad Lenkijos precedentas žiūrint iš šiandieninio taško gali būti kvalifikuojamas kaip kriminalinio pobūdžio dėl karjeros pamišusio pareigūno padarytas išsišokimas.
Man įdomu dar ir tai, kodėl ryžosi į tokią nešvarią situaciją įsibristi pati Ingrida Šimonytė, kuri dar taip neseniai rinkiminių batalijų metu migdė tautą užsitęsusiais monologais apie savo nereiklumą, nepretenzingumą ir antikarjeristinį nusiteikimą, kai esą į aukštus postus ją visados išstumdavo atsitiktinės aplinkybės su mistikos doze. Pats buvau tuo patikėjęs, nepraleidęs progos andai pastebėti, kad I. Šimonytė kaip tokia labiausiai atitinka Platono įsivaizdavimą, jog valstybės vadovais turėtų tapti labiausiai to nenorintys, nesiveržiantys į aukštus postus politikai. Taigi, kas čia atsitiko, kai jau pradeda ryškėti diametraliai priešingas vaizdelis – pasikeitė tikros valdžios paragavusio žmogaus charakteris, ar dramatiškai pakito aplinkybės?
Kaip atrodo bent man, I. Šimonytė jau ėmė ir įsisvajojo apie galimybę padaryti tarptautinę karjerą arba bent užimti jos vertą postą Europos Sąjungos struktūrose, pasibaigus batalijoms Lietuvoje. Dėl to jai kyla gyvybinis poreikis „pasirodyti“ visoje Europoje, iškišti nosį už namų sienų.
Žinia, svajoti niekas nedraudžia, tačiau, kaip atrodo, aptariamu atveju I.Šimonytę pradeda vilioti europinės perspektyvos dėl to, kad buvimas Lietuvoje jai didele dalimi apkarto, nemielu tapo įpareigojimas plušėti pernelyg dideliu dėkingumu jai nealsuojančios tautos labui.
Nedora būtų tvirtinti, kad I.Šimonytė nesistengia, jog jai neva trūksta administracinių sugebėjimų, tačiau daugelį moralinių dalykų ji daro atbula ranka ir kramsnoja svetimais dantimis, nes dabartinei premjerei ūmią alerginę reakciją neabejotinai sukelia ir neduoda gyventi vadinamieji tautiniai prietarai, besisukant bendraminčių rate, kur lietuvybė yra laikomas už baisiausią prietarą ir nuodėmę. Jau turėjau progą pastebėti, kad anoji Tel Avivo savivaldybės fone žiūrėtųsi geriau nei žiūrisi Gedimino bokšto kalno papėdėje, tačiau, kaip atrodo, I. Šimonytė pati sau matosi įkopusia mažiausiai į eurokomisaro posto viršūnes likimo išrinktąja.
Andai I.Šimonytė nepraleisdavo nė menkiausio progos pasibėdavoti ar pasigirti, kad ji ilgai ir nuoširdžiai slaugė savo mamą ligos patale. Tačiau bent aš šiandien jau manau, kad būsimoji premjerė užgimė kolboje.
Konservatorių bjaurumas Lietuvoje yra tapęs priežodžiu. Tačiau jų bandymas pastatyti Gitaną Nausėdą prie parašos peržengia visas bjaurumo ribas, yra iš tiesų kvalifikuotinas ne tik kaip etinis, bet ir kaip antikonstitucinis, kaip antivalstybinis su labiausiai nešvankiais elementais nusižengimas. Tai gali sukelti staigią konstitucinę krizę, išprovokuoti masinį žmonių pasipriešinimą ir baigtis paankstintais Seimo rinkimais.
2021.05.08; 09:19
Dar didesnį nykumą priduoda tai, kad konservatoriai kvestionavo G.Nausėdos vykimo galimybę į šią neformalią Europos vadovų sesiją, kuri šeštadienį tvirtino ES socialinės politikos prioritetus, grindžiamus socialinės nelygybės, skurdo ir atskirties mažinimu. Su prezidento G. Nausėdos vardu mūsų padangėje visų pirma yra siejamas gerovės valstybės idėjos forsavimas, kai savo ruožtu dabartinė Lietuvos vyriausybė į priekį yra vedama iš esmės liberalistinių nuostatų, grindžiamų visų pirma stambiojo kapitalo interesais.