Prasidėjus diskusijoms dėl tikslingumo prie Kauno miesto prijungti visa eilę rajono, pradedant Garliava, gyvenviečių, prisiminiau, kad aš pats prieš eilę metų (dar Kubiliaus Laikais) straipsnelyje „Dar po dvidešimties metų“ toliaregiškai išpranašavau užstosiančios administracinio padalijimo tarp miesto ir rajono situacijos dramatiškumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. pabandydamas įsivaizduoti tai, kaip viskas vyktų, jeigu būtų užsimota Kauną prijungti prie Garliavos miestelio. Visvaldo Matijošaičio oponentams nedraudžiu šią vaizduotės išvaržą traktuoti kaip savo veiklos programėlę.
Be visa ko kito, šiame pasaulio įvaizdinime toliaregiškai buvo išpranašauta žaliųjų valstiečių invazija su įsimaišymu tarp tikrųjų šalies gyventojų..
Dar po dvidešimties metų
Šios šalies sostinė – Garliava, tačiau šalia minimas ir Kaunas kaip dinamiškai besivystantis sostinės priemiestis. Vilnius beveik nebeminimas, tačiau dar gyvuoja legenda apie šiaurės Atėnus, kurie po užtrukusio sunkmečio galop susijungė su šiaurės Korėja, – tai vadinama suvienyta Šiaure.
Truputėlis istorijos. Įrašas analuose byloja, jog kadaise eilinio miestelio transformacija prasidėjo dar 2012 m., kai Garliava iš pradžių patapo kultūrine šalies sostine – čia jau tada rinkosi ir koncertavo visko matę ir turintys jautrią uoslę likimo permainoms vestuvių muzikantai bei kiti įžymūs dainininkai, išvažiuojamuosius posėdžius rengė labiausiai susipratę šalies menininkai, žmonių įgalioti atstovauti tautos sąžinės institucijai. Tapusi dvasinio atgimimo centru, į kurį jau tada miniomis vykdavo piligrimai, bėgant laikui Garliava plėtėsi į pašalius, stiebėsi į viršų naujais baltais bokštais ir skverbėsi į gylį pajuodusiom nuo laiko šaknimis, plėtodama visokiausius verslus ir amatus, taigi nieko nuostabaus, jog čia palaipsniui vis dažniau sutekėdavo (taip pat ir nutekėdavo) informacijos šaltiniai, telkėsi politinės galios svertai, o po to įsikūrė svarbiausios ministerijos; įdomu tai, jog Prezidentūros infrastruktūros net nereikėjo įkurdinėti iš naujo, viskas išsisprendė beveik savaime, kai, stojus lemiamam momentui, žymiajai dvasinio atsinaujinimo sodybai-muziejui buvo suteiktas oficialus politinis statusas.
Turizmo vadove taip pat minimi Bačkonys kaip memorialinė A.Kubiliaus darbų šlovės vieta, prie lankytinų vietų taip pat priskiriami Bezdonys, išgarsėję plačiame pasaulyje čia įsikūrusiu Žaliosios energetikos institutu. Gidai lankytojams visados paaiškins, jog instituto mokslininkai užpatentavo du labai svarbius ne tik technologine, bet ir ideologine reikšme išradimus, t. y. sukūrė transmutacijos įrengimus, leidusius visą Rusijos tiekiamą energiją (dabar jau labiau tiktų sakyti – trąšas; mano pastaba po daugybės metų) nudažyti žaliai, o gamtines dujas pavesti bekvapiu dujiniu koncentratu. Dabar čia sakoma „dujos nekvepia net ir Bezdonyse“, taip pat įsigaliojo frazeologizmas – „ suvis pažaliavę energijos vartotojai“.
Politiniame lygmenyje vyrauja dvipartinė kedofillų – pedofilų sistema, nors iš tiesų valdžią savo rankose tvirtai laiko ta pati filų grupuotė, kultivuojanti persirengėlių kultą – kai kurie kedofilai yra perrengiami pedofilais arba atvirkščiai. Politinė sistema įkūnija pagrindinį politologijos dėsnį, jog partija gali būti stipri tik tada, kai stiprus yra jos oponentas (neva sumenkus opozicijai, sumenksta ir pozicija).
Vėliava: keturkampės formos ištisai žalias audeklas.
Himnas
sparnuotųjų malūnų šalyje
vanduo ir oras be perstojo pursloja
o važnyčioja musė visados žalia
perlamutru čia dengiasi laukai ir gojai
užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė
kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę
garbingi šios vietovės papročiai didingi mastai
nes viskas čia priklauso musėms
2019.11.18; 18:00
