Garliava. Kompromisas neįmanomas


Print

Viename garstyčių grūdelyje telpa visas pasaulis, sako senoji išmintis. Kaip ir vienoje vaiko ašaroje.

Kartais vienos mergaitės istorija gali lemti visos valstybės ateitį. Ir ta maža mergaitė gyvena gimtuosiuose namuose Garliavoje. Kol kas. Kur ji gyvens po kelių dienų ar savaičių, niekas šioje kreivų stebuklų šalyje nežino. Kai kurie net ir nenori žinoti.

Dabar kaip tik ir noriu kreiptis į tuos, kurie nesivargina žinoti. Kreiptis į jų protą, o jau po to gal ir į širdį. Kadangi jie bent jau nuduoda esą neutralūs, aš irgi pasistengsiu atriboti jausmus ir pamiršti ankstesnes nuostatas. Pateiksiu tik loginius argumentus.

Taigi, kodėl šioje istorijoje neįmanomas kompromisas? Ir kodėl gudriai atsargi nesikišimo politika čia nedovanotina? Atsakymas paprastas: nes tai nėra koks paprastas ginčas, kur abi pusės gali turėti savo tiesas. Čia tiesa yra tik viena. Ir tik vienoje pusėje.

Kodėl? Kad man būtų lengviau, į šį klausimą paskubėjo atsakyti vienas iš tariamo neutraliteto skelbėjų – Dainius Pūras. Deja, po to jis nenorėjo ar negalėjo padaryti loginių išvadų, nors yra labai protingas žmogus. Kas jį stabdė, galėsime paspėlioti vėliau, o dabar imkimės nepaneigiamų argumentų.

Taigi, atsispirkime nuo tos visiems priimtinos minties, kad Garliavos ginče tiesa gali būti tik viena. Antros šalies „tiesa“ yra ne kažkoks kitas požiūris ir netgi daug daugiau nei paprastas melas. Tai – melas, kuris slepia kraupų nusikaltimą.

Čia galimos tik dvi versijos: arba motinai žinomi pedofilai išnaudojo mergaitę, arba kita pusė apšmeižė mergaitės mamą ir kitus nekaltus žmones, įžūliai fabrikuodama visą pedofilijos istoriją. Trečio pasirinkimo tiesiog nėra!

Štai todėl čia negalima neutralumo ar nesikišimo politikos. Toks elgesys iš dalies galėjo būti pateisinamas iki tol, kol Kėdainių teismas nusprendė atiduoti vaiką motinai. Net jei ir teisūs mamos šalininkai, mergaitė iki išsiaiškinant tikrąją tiesą būtų gyvenusi įprastą, jau nusistovėjusį gyvenimą. Žala būtų minimali. O juk kaip tik to ir turi siekti tiek teisininkai, tiek psichologai.

Net jei teisėsauga nieko taip ir neišsiaiškintų –  o tai šioje valstybėje visai įmanoma –  užaugusi mergaitė vis vien pasakytų savo tikrąją tiesą. Ir jokie psichologijos ar teisės šamanai negalėtų jos paneigti.

Tačiau atidavus mergaitę motinai, kai buvusios pedofilijos galimybė nėra paneigta, žala tiesiog akivaizdi ir nepataisoma. Ji dviguba: tiek mergaitei, jei pedofilija buvo, tiek ir tiesai nustatyti. Juk galimai pedofilų tarpininkei ir gynėjai tapus aukos atstove, byla iš tikrųjų uždaroma. Žinoma, lieka viltis, kad užaugusi mergaitė viską papasakos iš naujo. Bet kaip tik dėl to, jei pedofilijos versija tikra, valstybė šią mergaitę siunčia į siaubingą pavojų. 

Todėl emocijų neturintis teisinis kompiuteris, mąstydamas vien loginėmis kategorijomis, neabejotinai būtų palikęs mergaitės likimo klausimą iki išsispręs pedofilijos byla. Nebent tą kompiuterį būtų paveikęs koks specifinis virusas. Kiekvienam, kas nepatingės susimąstyti ir atsiribos nuo išankstinių nuostatų, tai taps akivaizdu.

Atiduoti mergaitę motinai buvo galima tik pateikus Neringai Venckienei įtarimus pedofilijos fabrikavimu. Tai buvo bandyta daryti lapkričio mėnesį, dar iki Kėdainių teismo sprendimo. Aiškėjant faktams, kaip buvo apdorojamas šokiruojančius liudijimus teikęs galimas žmogžudys ir teisto pedofilo brolis Mindaugas Žalimas, klostosi vaizdas, kad tokia ir buvo svarbiausia jo misija. Ar tiesa, kad vos jam apkaltinus N. Venckienę dalyvavimu planuojant žudynes, bylą tyręs prokuroras bandė inicijuoti jos imuniteto naikinimą ir areštą? Tada mergaitės perėmimo planas tampa akivaizdus.

Net ir nepavykus greitai pašalinti mergaitės globėjos, Kėdainių teismas užduotį turėjo atlikti. Delsti neleido nenumaldomai artėjanti vasario 13 diena, kai bus iš esmės pradėta nagrinėti pedofilijos byla, o kažkas galingas norėtų, kad mergaitę tuo metu atstovautų jos motina.

Bet situacija jau komplikavosi. „Švarus“ planas tapo įtartinas. Sukilo ne tik plačioji visuomenė, bet ir intelektualai, garsūs rašytojai, signatarai, senieji disidentai – žmonės, kurie mąsto savo galva ir kurių neapkaltinsi pigiu politikavimu ar populizmu. Neteisingumas tapo per daug nuogas, kad nekeltų pasišlykštėjimo.  

Praėjusią savaitę abejose pusėse pasirodė ir sunkioji artilerija. Tikėkimės, kad lemiamas bus Prezidentės šūvis. Nors situaciją komplikuoja vyraujanti teisininkų korpuso pozicija. Atrodo, profesinis solidarumas jiems svarbesnis už pareigą prieš reiškiant nuomonę iš esmės įsigilinti į absoliučiai neeilinę situaciją. Kol kas šiai tendencijai atsispirti gali tik bendruomeninės paramos karjerai jau nereikalingi autoritetai, kaip Kazimieras Motieka.

Dar labiau įtartinas atrodo bandymas manipuliuoti pažeistomis vaiko teisėmis. Taip, sutinku su jau minėtu psichiatru D. Pūru – dabartinė mergaitės situacija yra visiškai nenormali. Tačiau tokią ją padarė nenormalus teismo sprendimas, o ne globėja, kuri pagal oficialias psichologų pažymas, iki šiol užtikrino tinkamą mergaitės gyvenimą ir ugdymą.

Nebent koks psichiatras ir tą moterį pripažintų psichiškai nesveika. Juk koks sveikas žmogus sugalvotų įteigti savo brolio dukrai tokias kraupias pedofilines istorijas? Maža to. Nuspręstų pražudyti „jai labai artimą ir paklusnų brolį“, skatindama jį „eiti ir šaudyti tuos velnius“. Ir kokiu gi tikslu? Vienintelis motyvas – pašalinti kolegą teisėją, kuris netgi nebuvo jai karjeros konkurentas?

Ši versija savo nelogiškumu primena net nebe kokį paslaptingą trilerį, o komediją, panašią į „Eisas Ventura. Naminių gyvūnėlių detektyvas.“ Tačiau tokiomis nesąmonėmis šioje byloje grindžiamas mūsų valstybės teisingumas ir vaiko teisės!

Kai protingi žmonės perša kvailas versijas, įtarti nesuvaldomą interesų šėlsmą visai logiška. Tad verta priminti, kad bandymas piktnaudžiauti psichiatrija šioje byloje jau buvo. Iškart po pirmųjų Kauno žudynių aukšto prokuroro (atrodo, jis buvo informuotas apie tas žudynes iš anksto!)  paliepimu mergaitė buvo staigiai paimta iš namų ir nuvežta į į Vilnių, į Vaiko raidos centrą, kuriame izoliuojami psichinę negalią turintys vaikai.

Mergaitė zonoje, kurioje blokuojamas net mobilusis ryšys, pralaikyta savaitę ir labai nenoromis paleista, tik sukėlus triukšmą bei įsikišus politikams. Vėliau medicinos auditas nustatė, kad toks uždarymas buvo neteisėtas, tačiau realiai niekas nenubaustas. Teisingumo ministro partijos narys D. Pūras tuo metu dirbo (ir atrodo, tebedirba, nors Vikipedijoje įrašas panaikintas) šio centro Klinikos  vadovu.

Štai toks neutralumas ir tokios vaiko teisės. Bet šviesesnei pabaigai, neatmesdamas egzistencinio „arba-arba“, pasiūlysiu ir vieną kompromisą. Jis būtų skirtas Laimutei Stankūnaitei. Protinga teisėsauga jai galėtų leisti tapti ypatingąja liudytoja pedofilijos byloje ir garantuoti teisinį imunitetą, jei sutiktų pasakyti tiesą. Juk nei vienas žmogus nėra sugedęs negrįžtamai. O bylos medžiagoje yra mergaitės liudijimas, kaip jos mama, supykusi dėl to, ką pamatė, iššluosto „sysalo kremą“ ir meta skudurą savo draugui į veidą…

Nuotraukoje: teisėja Neringa Venckienė, žuvusio Drąsiaus Kedžio dukrelės globėja.

2012.01.20  


Prisijunkite prie diskusijos