Pakistano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Islamabadas, lapkričio 18 d. (dpa-ELTA). Pakistano parlamentas patvirtino naują kovos su žaginimu įstatymą, leidžiantį teismams įpareigoti kai kuriems nusikaltėliams atlikti cheminę kastraciją ir numatantį įsteigti specialius tribunolus, kad teismai būtų paspartinti.
Įstatymas numato cheminę kastraciją pakartotinai nusikaltusiesiems, grupiniame žaginime dalyvavusiems nusikaltėliams ir pedofilams – tokią bausmę žmogaus teisių grupės ir advokatai vadina žiauria.
Pagal įstatymą vyriausybinės agentūros tvarkys pažeidėjų duomenų bazę, o teismai turės išnagrinėti bylas per keturis mėnesius.
Pirmą kartą Pakistanas pritaikė įstatymą praėjusių metų gruodį prezidento įsakymu. Parlamentas jį patvirtino trečiadienį, tai iššaukė teisių apsaugos organizacijos kritiką ir teisininkų raginimus pakeisti bausmę.
Įstatymas laikomas nacionalinio pasipiktinimo kulminacija reaguojant į grupinį motinos išžaginimą jos vaikų akivaizdoje viename pagrindinių šalies greitkelių. Išžaginimas ir po to sekę aukšto rango policijos pareigūno kaltinimai aukai pernai sukėlė protestus ir raginimus internete priimti griežtą įstatymą.
Rytiniame Lahoro mieste buvo suimti du su byla susiję įtariamieji, jiems skirta mirties bausmė. Islamabade gyvenantis advokatas Rizwanas Khanas naująjį įstatymą pavadino „pernelyg supaprastintu sudėtingos problemos, reikalaujančios visapusiškai peržiūrėti visą baudžiamojo teisingumo sistemą, sprendimu“.
Dėl prastai atliekamų tyrimų, ydingos teisingumo sistemos ir socialinių tabu, atgrasančių aukas siekti teisingumo, Pakistane nuteisiama mažiau nei 3 proc. išžaginimu apkaltintų nusikaltėlių.
Kai Neringai Venckienei buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, lapkričio 8 d. feisbuke parašiau.
„Esu nustebęs. Pagal BPK šalia suėmimo yra dar tokios kardomosios priemonės: intensyvi priežiūra, namų areštas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Suėmimas skiriamas tik įtariant padarius sunkius nusikaltimus. BPK niekur nekalbama apie kardomąją priemonę – suėmimą, vien tik advokatui ir prokurorui spėliojant, pabėgs įtariamoji, ar nepabėgs. Kaip visada, negalima, bet jei labai labai norisi – galima?
Beje, kai dėl pabėgimo, tai daugelyje šalių praktikuojama speciali signalus siunčianti apyrankė, leidžianti bet kada nustatyti įtariamosios buvimo vietą. Be to, net jei ji būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuojamų įtarimų, jai į bausmę būtų įskaitytas maždaug metų laikas, praleistas JAV už grotų, ir ji iš karto būtų laikoma bausmę atlikusi. Jei aukštesnis teismas paliks galioti šį sprendimą, beliks skėstelėti rankomis.“
Nežinau, ar teisėjai skaito feisbuką, ar buvo skambutis iš JAV Ambasados, ar suveikė moraliniai stabdžiai, bet aukštesnis teismas priėmė žmogiškesnį sprendimą. Būtų mano valia, pakaktų rašytinio pasižadėjimo neišvykti.
Parašiau ir iš karto suabejojau galimais sprendimo motyvais. Juk gali būti ir dar vienas motyvas.
Aukšto rango pareigūnai pedofilai – aukso lobis Rusijos specialiosioms tarnyboms juos šantažuojant ir užverbuojant. Visai galėjo būti, kad jos nuo pat pradžių kontroliavo Garliavos istoriją. Kai tik iškilo pavojus jų ryšiams su tais pareigūnais, pradėjo žudyti visus, ir pedofilijos dalyvius ir galimus liudininkus. Taip iš Lietuvos dingo ir motina su dukra. Viskas vyko profesionaliai, visi galai – į vandenį. Silpna vieta šioje versijoje, jei visi galai – į vandenį, tai kodėl mūsų teisėsauga taip kratosi pedofilijos versijos. Tuomet reikėtų manyti, kad ir ji pakabinta ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko su atitinkamais nurodymais.
Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Bet galima ir paprastesnė versija. Pedofilija įsisuko į platų komisarų, prokurorų ir teisėjų ratą. Jie, matydami, kad gali būti demaskuoti, patys ėmėsi „priemonių”, pašalindami visus, kurie galėjo paliudyti jų dalyvavimą pedofilijoje, net ir tuos, kurie nepriklausė jų luomui, bet prieš kuriuos jau buvo surinkti dalyvavimo pedofilijoje įrodymai, tokie, kokius pateikė kad ir tas pats D. Kedys. Visų pirma – svarbiausią liudininkę ir nukentėjusiąją – mergaitę. Kitaip – galas karjerai, šeimyniniams santykiams ir t.t. Teisėjas galėjo būti nužudytas, kaip atsitiktinis liudininkas, galintis juos išduoti.
Jei tokia versija teisinga, tai nėra ko stebėtis, jog mūsų prokurorai, komisarai, teisėjai ir kiti įkyriai perša visuomenei nuomonę, kad žudynės yra susijusios su N. Venckiene ir politikais, buvusiais ir esamais, bet jokiu būdu ne su pedofilija. Tai galima suprasti, jei jie arba patys yra pedofilai, arba išsukinėja savo draugelius pedofilus.
Tik štai, ką tokiu atveju daryti su N. Venckiene, kuri, tikėtina, daug ką gali papasakoti teisme? Kol ji – kalėjime, atsakomybė už jos gyvybę krenta teisėsaugai. O štai nors ir ribotoje, bet laisvėje, maža kas su ja gali atsitikti. Jei laisvė judėti nebūtų apribota 500 metrų, o būtų vien rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Vilniaus ar net Lietuvos, kas žino, gal nujausdama pavojų pasislėptų ji kur nors nežinomoje vietoje iki pirmo teismo posėdžio.
Duok Dieve, kad tokios versijos taip ir liktų detektyvinio žanro fantazija.
Australija gali tapti pirmąja pasaulio šalimi, kuri iš registruotų pedofilų atims pasus. Įstatymas, kurį ketinama priimti, „draus jiems išvykti iš Australijos arba turėti australišką pasą“, – sakė užsienio reikalų ministrė Džuli Bišop (Julie Bishop), kuria remiai agentūra AFP.
Praeityje ne kartą būta atvejų, kai australų pedofilai tvirkindavo nepilnamečius besivystančiose Azijos šalyse. „Vien tik pernai iš Australijos į užsienį buvo išvykę beveik 800 registruotų pedofilų“, – kalbėjo ministrė. Daugelis jų esą nepaisė reikalavimo informuoti policiją apie užsienio keliones.
Teisingumo ministras Maiklas Kinenas (Michael Keenan) pabrėžė, kad planuojamas įstatymas yra „stipriausias veiksmas prieš vaikų sekso turizmą“. Paso atėmimas esą yra „visiškai pasaulio premjera“. Naujas įstatymas, anot ministro, palies 20 000 nuteistų pedofilų, kurie atliko bausmę, tačiau vis dar yra įtraukti į atitinkamus šalies registrus.
Pedofilai iš Australijos neretai vyksta į tokias Pietryčių Azijos šalis, kaip Tailandas, Kambodža ar Indonezija, kad pasinaudotų ten gyvenančių žmonių skurdu ir seksualiai išnaudotų vaikus.
Garliavos istorija tęsiasi. Gruodžio 17 d. Seime buvo svarstomas Baudžiamojo kodekso pataisų, didinančių atsakomybę už lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, projektas. Taip pat ir senaties netaikymas tokiems nusikaltimams, leidžiant jau pilnametystės sulaukusiai aukai (ar artimiesiems), jei jos žmogaus ir vaiko teisės buvo pažeistos teismuose, atnaujinti teisminį tyrimą. Buvo siūloma už tokius nusikaltimus padaryti atsakingais ir juridinius asmenis.
Nėra abejonių, kad projektas bent iš dalies buvo „pririštas“ prie Seimo narės Neringos Venckienės dukterėčios likimo. Visas pataisas Seimas atmetė.
Natūralu, jog bet kuriam piliečiui, nekrimtusiam specifinių disciplinų universitete, sąvoka pedofilų tinklas neturėtų sukelti jokių šiurpių asociacijų. Deja, istorija yra mūsų mokytoja, – o kas jos nekartoja, tą labai lengva apkvailinti.
Pavyzdžiui, teisėsaugai ėmus rimčiau spausti Henriką Daktarą, spauda pradėjo klykti: esą Kaune prasidės "gaujų karas", įtakos sferų dalijimasis, kartosis kruvinieji "susišaudymų kasdienybės" laikų įvykiai. Nieko panašaus neįvyko. Žmones eilinį kartą suklaidino baltarankiai apžvalgininkai. Profesorius Viktoras Justickis šitą žiniasklaidos manipuliavimo visuomenės sąmone mechanizmą puikiai atskleidė savo pirmojo leidimo "Kriminologijos" vadovėlyje (2001 m.).
Vokietijos leidinys "Der Spiegel" išanalizavo Vokietijos partijos „Sąjunga90/Žalieji“ archyvinius dokumentus ir priėjo išvadą, kad pedofilai turėjo partijai kur kas daigiau įtakos, negu dabar priima manyti.
Antai devintajame dešimtmetyje partija tiesiogiai finansavo BAG SchwuP – Bundesarbeitsgemeinschaft Schwule, Päderasten und Transsexuelle – „ Federacinę gėjų, pederastų ir transseksualų asociaciją“ – siekusią legalizuoti seksualinius santykius su nepilnamečiais.
Europos Sąjungos šalių žvilgsniai prikaustyti prie novacijomis pagarsėjusios ES narės Litlandijos. Joje nagrinėjama naujausiais laikais dar neregėta byla, kurioje neprivataus kaltinimo tvarka bylinėjasi du numirėliai. Vienas, dar būdamas gyvas, apkaltino kitą, tuo metu dar gyvą, pedofilijos nuodėme savo mažametės atžalos atžvilgiu. Tas kitas numirėlis kaltina jį šmeižtu, o pastarasis su savo dar gyva mažamete atžala laiko save ir ją nuo jo nukentėjusiais. Nei vienas, nei kitas gyvi būdami Litlandijos teismų nuteisti ar teisiami nebuvo.
“Tarptautinių žodžių žodyne” jūsų partija įvardinta kaip nepatkima politinė jėga. Primenu, kad šiame žodyne rašoma: “Liberalas: 1.liberalizmo šalininkas, liberalų partijos narys, 2.laisvų, tolerantiškų pažiūrų žmogus, 3.nuolaidžiautojas, žmogus be principų”.
Taigi, neprincipingieji subjektai, nesate patikimi, o ir jūsų demagogiškas credo – “Gerbti kito nuomonę” – veda jus į absurdą. O kas gi tas “kitas”, kai subjektas šiuo atveju – liberalas be savo nuomonės ir principų – privalo gerbti “kito” nuomonę? Tikriausiai tokie žmonės nesuvokia, kad tas “kitas” griauna nusistovėjusius žmonių santykius, papročius, tradicijas ir žudo tautos mentalitetą.
Rugpjūčio 17-ąją sukako trys mėnesiai, kai iš savo globėjos namų buvo per prievartą išplėšta maža mergaitė. Kur ji, koks jos likimas? Nei buvusiai globėjai, nei visuomenei jokie atsakymai apie vaiko gyvenimo sąlygas, jos psichologinę ir fizinę būklę nepateikiami.
Mergaitei neleidžiama susitikti nei su buvusia globėja, kurią ji labiausiai mylėjo ir su kuria sąmoningai rinkosi gyventi, nei su seneliais, kurių namuose praleido beveik visą savo vaikystę. Kas jai likę, kas sudaro šiandieninio jos gyvenimo turinį? Numanyti galima nesunkiai. Ne linksmi Lietuvos vaikai, ne žaidimų aikštelės, ne saulėtas pajūris, kaip priklauso mažiesiems vasarą, ir ne svajonių mokykla baltais langais, kur suklegės bendraklasiai rudenį, nešini gladiolių ir astrų žiedais savo mokytojai.
Komisija sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės „Už teisingumą“ iniciatyva. Komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas – Mykolo Romerio universiteto profesorius Komisijos pirmininko pavaduotoja dr. Zita Šličytė – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė.
Komisijos nariai:
Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas,
Kęstutis Milkeraitis – buvęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius,
Kazimieras Motieka – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, advokatas,
Įvykiai gegužės vidury Garliavoje tapo paskutiniu kantrybės lašu sąmoningiems bei sąžiningiems Lietuvos piliečiams.
Tad jie kyla taikiam pasipriešinimui prieš valdžių melą ir smurtą, už teisingumą.
Lietuva ir pasaulis, sužinoję apie prieglobsčio užsieniuose ieškančius nenusikaltusius pabėgėlius nuo Lietuvos teisėsaugos, apie teisiamus nenusikaltusius piliečius, pamatę per televiziją rodytą akivaizdų smurtą prieš taikiai budinčius Lietuvos piliečius teisingumo vardan bei Deimantės Kedytės pagrobimą iš globėjos Neringos Venckienės namų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tautiečiai nerimsta, įtampa neslūgsta, imasi įvairių pilietinių protesto veiksmų prieš simuliuojančią teisėsaugą ir teisėtvarką.
„Gegužės 17 dienos įvykiai Garliavoje pranoko ne tik 1941-ųjų birželio 14 dienos trėmimus į Sibirą, bet ir 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius Vilniuje“, – teigia kai kurie pedofilų klano ir teisėsaugos struktūrų suplanuoto smurto aktą matę liudininkai.
Dabar, kai brutalaus smurto padariniai teisėsaugos struktūrų melagingai užglaistomi, kiek plačiau norisi pažvelgti, kokios jėgos veikė Garliavoje. Šio smurto ištakų tenka ieškoti XX amžiaus 6 dešimtmetyje, kai aukšto rango KGB ir komunistų partijos funkcionieriai Lietuvoje vykdė okupacinį režimą, Valakampiuose keldavo pedofilines orgijas. Tuomet apie tai mažai kas žinojo, nes turėta priemonių „užčiaupti burnas“.
Pergyvendami dėl žmogaus teisių apsaugos Lietuvoje užtikrinimo bei konstitucinės tvarkos Lietuvos valstybėje išsaugojimo, jausdami savo profesinę ir pilietinę pareigą nelikti nuošalyje, kai Garliavos įvykių fone Lietuvos Respublikos Seime sprendžiasi klausimas, ar mūsų valstybės institucijos pajėgios užtikrinti konstitucinių vertybių apsaugą, visuomeninės komisijos nariai pateikia šias išvadas apie įvykius Garliavoje:
Komisija, įvertinusi virš 50 žodinių ir raštiškų liudijimų, taip pat gausią vaizdo ir garso medžiagą, konstatuoja, kad vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio 16 dienos sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką.
Nusikalstamas farsas tęsiasi, įgauna pagreitį. Ir kartu su karštligiška skuba atsiranda naujų įkalčių.
Skubantieji daro klaidų, nes juos gena galimų pokyčių valstybėje ir teisingo teismo baimė. Štai Laimutė Stankūnaitė pagaliau atskleidė, kodėl reikėjo jėga plėšti jos dukrą iš gimtųjų namų.
Jeigu tą elementarią tiesą iki šiol suprato tik Neringos Venckienės šalininkai, dabar ji aiškėja visiems, kurie dar nori kažką suprasti.
Televizijos žinioms L. Stankūnaitė pranešė prašanti pakartotinai apklausti mergaitę pedofilijos byloje, nes ji jau neigia buvusi seksualiai išnaudota. „Mergaitė pradeda prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, dėl ko atsirado ta melaginga istorija. Kai ji bus stipri dalyvauti apklausoje, tai bus padaryta.“
Moldovos prezidentas Nikolajus Timoftis pasirašys įstatymą dėl pedofilų ir prievartautojų cheminės kastracijos po to, kai šalies parlamentas pakartotinai priėmė šį dokumentą.
Konstitucija įpareigoja prezidentą pasirašyti ir paskelbti įstatymą, jeigu parlamentas palieka galioti anksčiau priimtą savo sprendimą. 2012-ųjų metų balandį Timoftis atsisakė pasirašyti įstatymą dėl cheminės kastracijos, priimtą 2012 m. kovo mėn. 6 d. Prezidentas motyvavo savo atsisakymą tuo, kad dokumentas, jo nuomone, prieštarauja Moldovos Konstitucijos 24 str. 2 d. ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 str., kurie numato, jog niekas negali būti nei kankinamas, nei žeminamas jo orumas, nežmoniškai su juo elgiamasi ar baudžiama.
Po gegužės 17 d. Garliavoje įvykdyto teismų sprendimo, kuomet iš globėjos Neringos Venckienės namų buvo paimta ir motinai Laimutei Stankūnaitei perduota Drąsiaus Kedžio dukra, visuomenėje kilo labai audringa reakcija, per šalį nusirito mitingų ir protesto akcijų banga.
Naujienų portalo Balsas.lt skaitytojai taip pat atidžiai seka vadinamosios pedofilijos bylos eigą, vienas naujienų portalo skaitytojas pateikė net 110 neatsakytų pedofilijos bylos klausimų (kalba netaisyta).
Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!
Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.
Viename garstyčių grūdelyje telpa visas pasaulis, sako senoji išmintis. Kaip ir vienoje vaiko ašaroje.
Kartais vienos mergaitės istorija gali lemti visos valstybės ateitį. Ir ta maža mergaitė gyvena gimtuosiuose namuose Garliavoje. Kol kas. Kur ji gyvens po kelių dienų ar savaičių, niekas šioje kreivų stebuklų šalyje nežino. Kai kurie net ir nenori žinoti.
Dabar kaip tik ir noriu kreiptis į tuos, kurie nesivargina žinoti. Kreiptis į jų protą, o jau po to gal ir į širdį. Kadangi jie bent jau nuduoda esą neutralūs, aš irgi pasistengsiu atriboti jausmus ir pamiršti ankstesnes nuostatas. Pateiksiu tik loginius argumentus.
Pastarųjų dienų įvykiai verčia į Jus prabilti atviru laišku. Įvairių minčių ir pastebėjimų kyla ne tik skaitant Jūsų interviu ir viešus pasisakymus (“Laisvas Laikraštis, 2010-11-20-26) bei kaip į juos reaguoja jūsų profesinė bendruomenė, bet ir stebint reakciją, kuri ištiko vadinamuosius jūsų mergytės gynėjus ir jūsų rėmėjus, kai spaudoje pasirodė keletas straipsnių, susijusių su vaiko teisių apsaugos tragedija Lietuvoje, bet parašytų labai jau “ne-savo” žmogaus.
Tada ir susimąsčiau – kokio atvirumo ir kokio demokratiškumo bus kuriamoji partija, jeigu jai kaip ir dabar negražiai valdžios vadinamiems “violetiniams” tebus vienintelė “teisinga” žurnalistė (kiti yra blogi), vienintelis laikraštis (kiti yra blogi), kurie privalės tikėti, jog “Stankūnaitė bloga, o teta – gera”.
