Lie­tu­va, ne­nu­tilk!


Print

Rugpjūčio 17-ąją su­ka­ko trys mė­ne­siai, kai iš sa­vo glo­bė­jos na­mų bu­vo per prie­var­tą iš­plėš­ta ma­ža mer­gai­tė. Kur ji, koks jos li­ki­mas? Nei bu­vu­siai glo­bė­jai, nei vi­suo­me­nei jo­kie at­sa­ky­mai apie vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gas, jos psi­cho­lo­gi­nę ir fi­zi­nę būk­lę ne­pa­tei­kia­mi.

Mer­gai­tei ne­lei­džia­ma su­si­tik­ti nei su bu­vu­sia glo­bė­ja, ku­rią ji la­biau­siai my­lė­jo ir su ku­ria są­mo­nin­gai rin­ko­si gy­ven­ti, nei su se­ne­liais, ku­rių na­muo­se pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo vai­kys­tę. Kas jai li­kę, kas su­da­ro šian­die­ni­nio jos gy­ve­ni­mo tu­ri­nį? Nu­ma­ny­ti ga­li­ma ne­sun­kiai. Ne links­mi Lie­tu­vos vai­kai, ne žai­di­mų aikš­te­lės, ne sau­lė­tas pa­jū­ris, kaip pri­klau­so ma­žie­siems va­sa­rą, ir ne sva­jo­nių mo­kyk­la bal­tais lan­gais, kur su­kle­gės bend­ra­klasiai ru­de­nį, ne­ši­ni gla­dio­lių ir ast­rų žie­dais sa­vo mo­ky­to­jai.

Mer­gai­tei li­ku­si kau­kė­tų ap­sau­gi­nin­kų kom­pa­ni­ja, ma­ny­čiau, ga­na daž­nai ap­si­lan­kan­tys psi­chiat­rai ir vie­nas ki­tas so­cia­li­nis dar­buo­to­jas – „dėl for­mos“. Gal­būt dar jos re­a­liau­sias re­gi­nys pra­bu­dus – gro­tuo­ti lan­gai. Ša­lia – bio­lo­gi­nė mo­ti­na L. Stan­kū­nai­tė (o kas ži­no, ar iš tie­sų ša­lia?!). Štai ir vi­sa vai­ko „so­cia­li­za­ci­ja“, apie ku­rią tiek daug per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją pri­kal­bė­jo aukš­čiau­sio­ji Vai­ko tei­sių gy­nė­ja ša­ly­je Edi­ta Žio­bie­nė. Da­bar ji ty­li, nes „vai­kui ge­rai“. Teis­mo spren­di­mas „įvyk­dy­tas“ – „vis­kas pa­da­ry­ta kaip rei­kė­jo pa­gal įsta­ty­mus“.

Ar tik­rai?! Lie­tu­vos žmo­nės ge­rai ži­no, kad tik­rai ne.

In­ter­ne­to tin­klais te­be­ke­liau­jan­ti in­for­ma­ci­ja apie „ėmi­mą“ vis pa­pil­do­ma nau­jo­mis de­ta­lė­mis. Dar­kart per­žiū­rė­da­ma to tra­giš­ko­jo Lie­tu­vo­je ge­gu­žės 17-osios ry­to fil­muo­tą me­džia­gą iš Ke­džių na­mo vi­daus, bai­sė­jau­si. Są­mo­nėn įstri­go vie­nas lig tol ryš­kiau ne­pa­ste­bė­tas frag­men­tas. Di­die­siems Lie­tu­vos gy­nė­jams – po­li­ci­nin­kams – už­tvin­džius kie­me­lį, iš­dau­žius ir iš­tam­pius be­gin­klius žmo­nes, pra­dė­jus grąž­tais gręž­ti na­mo du­ris, dau­žy­ti lan­gus, kar­tu su Ne­rin­ga Venc­kie­ne na­muo­se bu­vęs ku­ni­gas Jo­nas Var­ka­la pra­dė­jo mels­tis.

Mer­gai­tė, vi­su kū­nu glaus­da­ma­si prie sa­vo glo­bė­jos, iš­gąs­tin­gu, bai­mės ap­im­tu vei­du ėmė kar­to­ti mal­dos žo­džius. ,,Tė­ve mū­sų… te­esie šven­tas ta­vo var­das… te­atei­nie ta­vo ka­ra­lys­tė…“ Ji mel­dė­si. Mer­gai­tė ins­tink­ty­viai su­vo­kė, kad mal­da bu­vo vie­nin­te­lė ga­li­my­bė iš­si­gel­bė­ti nuo to pro lan­gus be­si­ver­žian­čio koš­ma­ro. Mer­gai­tė bai­min­gai pa­kel­da­vo gal­vy­tę, no­rė­da­ma žvilg­te­lė­ti, kaip na­mų grio­vė­jai brau­na­si ar­tyn, ir vėl ją nu­leis­da­vo prie glo­bė­jos krū­ti­nės, te­be­tęs­da­ma mal­dą, ku­rios ne­pa­bai­gė.

Ne­pa­bai­gė, nes ne­il­gai tru­kus pa­si­gir­do ne­re­a­lų psi­cho­lo­gi­nį „pro­fe­sio­na­lu­mą“ įkū­ni­jan­tys žo­džiai: „Da­bar, ar­ba po vie­nos mi­nu­tės…“, nu­trau­kę net ir sep­ty­nis kar­tus klyk­te iš­klyk­tą ,,Ne­isiu!“ (kiek ga­li­ma dau­giau?!). Ne­pa­bai­gė, nes bu­vo ran­kos, mū­vin­čios me­di­ci­ni­nes pirš­ti­nes, gal­būt kad ne­su­si­žeis­tų nuo che­mi­ka­lų, ir už­me­tu­sios ant gal­vos rau­do­ną „kal­dry­tę“. Bu­vo ir ki­tos ran­kos, su­gniau­žu­sios kū­ną, su­kry­žia­vu­sios ko­jas, kad ne­bū­tų įma­no­ma spur­dė­ti. Bu­vo rūs­tūs, be­jaus­miai vei­dai sting­dan­čiais žvilgs­niais. Bu­vo 240 tre­ni­ruo­tų vy­rų ga­lia, kad vi­siems bū­tų la­bai bai­su. Bu­vo daug gin­klų, žmo­nių klyks­mą nu­stel­bian­čio gar­sia­kal­bio triukš­mo.

Ko bu­vo la­bai daug? Bru­ta­lu­mo. Amo­ra­lu­mo. Są­ži­nės ir tie­sos iš­da­vys­tės. Bu­vo daug žmo­gaus ir vals­ty­bi­nių sim­bo­lių nie­ki­ni­mo, pa­ro­dant, kad tai, kas žmo­giš­ka ir vals­ty­biš­ka, yra tie­siog ne­ver­tin­ga.

Per tris­de­šimt me­tų jo­kio­je li­te­ra­tū­ro­je – nei va­ka­rų, nei lie­tu­vių – to­kio klai­kaus, krau­paus sce­na­ri­jaus ne­te­ko nei skai­ty­ti, nei įsi­vaiz­duo­ti, nei ma­ty­ti fil­muo­se. Tai kaž­kas iš pra­ga­ro, iš juo­džiau­sių tam­sy­bių. Įdo­mu, kas jį to­kį su­kū­rė, su­re­ži­sa­vo, pa­lai­mi­no? Žmo­nių vai­kai?! Lie­tu­vių mo­ti­nų au­gin­ti sū­nūs? O gal, pa­sak prof. V. Land­sber­gio, mis­ti­niai mar­sie­čiai?!

Iki šiol taip ir ne­įsten­giu su­vok­ti pro­tu, ko­kia va­lia lei­do mo­te­riai (mo­te­riai!!!) reng­tis „pa­ė­mi­mui“ – už­si­mau­ti gu­mi­nes pirš­ti­nes iki al­kū­nių ir ei­ti už­mes­ti ma­ža­me­tei mer­gy­tei ant gal­vos gal­būt che­mi­nių me­džia­gų pri­purkš­tą „kal­dry­tę“, nuo ku­rios tu­rė­jo im­ti slop­ti jos kū­nas?! Kaip va­di­na­mas toks veiks­mas? Kas to­ji mo­te­ris, ši­taip pa­si­el­gu­si, au­gi­nan­ti sa­vo ma­ža­me­čius vai­kus, se­kan­ti jiems pa­sa­kas, mo­kan­ti dva­sin­gu­mo, mei­lės gam­tai ir žmo­gui, žmo­giš­kos už­au­jau­tos ir vi­di­nės ši­lu­mos, o gal – jau tik zom­biš­ku­mo, dva­si­nio man­kur­tiz­mo?!

Ką ji ga­li jiems pa­sa­ky­ti apie pa­sau­lį, apie mū­sų gy­ve­ni­mą?! Kas, iš kur, iš ko­kių gy­ve­ni­mo už­ri­bių, eg­zis­ten­ci­nių pe­ri­fe­ri­jų, ko­kios – ki­tos mo­te­rys, įsa­kiu­sios „pa­ša­lin­ti kliū­tis“, lei­du­sios ir pa­dė­ju­sios plėš­ti, grob­ti? Ins­ti­tu­ci­jų mo­te­rys, pa­dė­ju­sios pa­ra­šus po „lei­di­mais“ veik­ti, da­vu­sios „su­ti­ki­mus“, „in­struk­ci­jas“? Kas jos?!

Ir kas tie po­li­ti­kai, lei­dę veik­ti vi­siems ši­tiems su vals­ty­bės įga­lio­ji­mu, tie­siog – jos var­du?!

Po Gar­lia­vos įvy­kių Sei­mas at­si­sa­kė svars­ty­ti klau­si­mą dėl smur­to pa­nau­do­ji­mo. Do­ri Lie­tu­vos tei­si­nin­kai ir vi­suo­me­ni­nin­kai, rim­tai su­si­rū­pi­nę tuo, kas vyks­ta vals­ty­bė­je, ir su­bū­rę ko­mi­si­ją veiks­mams Gar­lia­vo­je ge­gu­žės 17-ąją įver­tin­ti, pa­si­sa­kė vie­na­reikš­miš­kai: prieš ma­ža­me­tę mer­gai­tę, jos glo­bė­ją, se­ne­lius ir prie na­mų bu­vu­sius žmo­nes įvyk­dy­ta ne­tei­sė­ta ir bru­ta­li prie­var­ta.

De­ja, svars­tant N. Venc­kie­nės tei­si­nės ne­lie­čia­my­bės pa­nai­ki­ni­mo klau­si­mą Sei­me, vi­suo­me­ni­nės ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas tei­si­nin­kas Ar­laus­kas ne­bu­vo pa­kvies­tas – ko­mi­si­jos iš­va­dų, pa­rem­tų re­a­liais fak­tais, ne­no­rė­ta iš­klau­sy­ti. Tie­siog są­mo­nin­gai ne­no­rė­ta gir­dė­ti nie­ko, kas įro­do tie­są.

Ir nie­kam ne­bu­vo nei svar­bu, nei gė­da, kad taip dras­tiš­kai, aki­plė­šiš­kai, pri­mi­ty­viai vie­šai pa­mi­na­mi ele­men­ta­riau­si žmo­giš­ku­mo ir pa­do­ru­mo prin­ci­pai. Tai są­vo­kos, ku­rios šian­die­ni­niams sei­mū­nams aki­vaiz­džiai jau ne­te­ko sa­vo pras­mės ir reikš­mės. La­biau­siai tau­tie­čius pri­bloš­kė Sei­mo dau­gu­ma, ku­rią su­da­ro Tė­vy­nės są­jun­ga, de­kla­ruo­jan­ti iš­ti­ki­my­bę tau­tos žmo­gui ir tie­sai, ir ku­rios na­riai be­maž vi­si bal­sa­vo, kad „Venc­kie­nė sa­vo tei­su­mą įro­dy­tų teis­me“.

Šiai drą­sia­jai Lie­tu­vos mo­te­riai sa­vo tei­su­mą pa­si­tik­rin­ti pa­siū­lė pa­ti Sei­mo pir­mi­nin­kė, ku­rios at­vi­rai no­rė­čiau pa­klaus­ti, ar ji šian­dien Lie­tu­vo­je dar te­be­pri­klau­so tiems ke­le­tui pro­cen­tų ti­kin­čių­jų va­lan­ti­nų, kon­drat­je­vų, gau­du­čių, kū­rių, kry­že­vi­čių ir ne­kro­šių tei­sin­gu­mu, ku­riuo jau pa­reiš­kė ne­be­ti­kį dau­giau nei 80 proc. ša­lies gy­ven­to­jų, ar tik ap­si­me­ta ti­kin­ti.

Ar jai tei­sė­sau­ga jau da­vė aiš­kius at­sa­ky­mus į vi­sus pe­do­fi­li­jos is­to­ri­jos klau­si­mus, pa­vyz­džiui, kad ir dėl vi­sų žu­vu­sių­jų, ku­rie ne­leis­tų dau­giau su­abe­jo­ti jos pro­fe­sio­na­lu­mu ar do­ru pa­rei­gų at­li­ki­mu? Ar jai at­ro­do žmo­giš­kai aiš­ku ir tei­siš­kai pa­grįs­ta, pa­vyz­džiui, ko­dėl de­vy­nis kar­tus teis­tas as­muo ga­vo tei­sę au­gin­ti sa­vo pe­do­fi­lų ga­li­mai skriaus­tą duk­rą, bet ji kaž­kaip iš­kart po ati­da­vi­mo li­ko gy­ven­ti ne su juo, o at­si­dū­rė Vo­kie­ti­jos glo­bos na­muo­se – ne­glo­bo­ja­ma ar­ti­mų­jų, tų, ku­riems bu­vo tie­sio­giai įduo­ta?

Ar vie­ni ne­aiš­kūs klau­si­mai, ky­lan­tys iš „tei­sin­gų“ tei­sė­sau­gos spren­di­mų, Sei­mo pir­mi­nin­kei na­tū­ra­liai ne­iš­ke­lia dar gran­di­nės ki­tų, kaip tai yra di­džia­jai da­liai Lie­tu­vos žmo­nių?

Ar mi­nė­tas Sei­mo pir­mi­nin­kės pa­siū­ly­mas Venc­kie­nei ne­ro­do, kad ji per­dėm men­kai pa­žįs­ta so­cia­li­nę tik­ro­vę, yra la­bai nuo jos nu­to­lu­si? To­kiu at­ve­ju tai bū­tų sun­kiai at­leis­ti­na to­kiai aukš­tai vals­ty­bės pa­rei­gū­nei. Be­je, ar jai iš tie­sų ne­ke­lia abe­jo­nių vai­ko „iš­ne­ši­mo“ pro­ce­so tei­sė­tu­mas?! Ar jai ne­įdo­mu, ko­dėl mik­ro­au­to­bu­siu­ke mer­gai­tė ma­tė „aš­tuo­nias ran­kas“, ko­dėl jai iš bur­nos taip ne­na­tū­ra­liai vis tį­so sei­lės? Ar tie­siog vi­sais at­ve­jais Sei­mo pir­mi­nin­kei pa­to­giau veid­mai­niš­kai ma­ni­pu­liuo­ti nuo­sta­ta, kad „tiks­las pa­tei­si­na prie­mo­nes“?

Klau­si­mų, at­ve­rian­čių šian­die­ni­nės tau­tos dra­mos gel­mę ir val­dan­čių­jų mo­ra­lės pra­ra­di­mą, be­ga­lės. Pa­vyz­džiui, ar Tė­vy­nės są­jun­ga į sa­vo na­rių su­si­rin­ki­mą Jo­na­vo­je, kur bu­vo svars­to­mas „ne­pa­klus­nių­jų rei­tin­ga­vi­mo kei­ti­mas“, pir­mą­kart per dvi­de­šimt dve­jus me­tus at­si­tik­ti­nai ar per klai­dą ne­pa­kvie­tė pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Land­sber­gio?

O gal dar bu­vo gė­da kai kam į akis pa­žiū­rė­ti di­džia­jai Lie­tu­vos is­to­ri­jos le­gen­dai, par­ti­jos įkū­rė­jui ir vals­ty­bin­gu­mo rams­čiui? Gal vis dėl­to kai kam dar bu­vo gė­da svars­ty­ti, pa­vyz­džiui, Eval­do Jur­ke­vi­čiaus per­kė­li­mą per šim­tą po­zi­ci­jų į dau­gia­man­da­tės rin­ki­mų apy­gar­dos są­ra­šo pra­džią tau­tos pa­triar­cho aki­vaiz­do­je?

E. Jur­ke­vi­čius, ku­ris bū­da­mas Venc­kie­nės ne­lie­čia­my­bės nai­ki­ni­mo svars­ty­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas, pa­tvir­ti­no iš­va­das, ko­mi­si­jai taip ir ne­pa­ma­čius vi­sos fil­muo­tos „ėmi­mo“ me­džia­gos – ob­jek­ty­vių ty­ri­mo įro­dy­mų. Ir jei šio žmo­gaus „per­kė­li­mas“ į są­ra­šo pra­džią yra va­do­vy­bės „pa­dė­ka“, kaip ima­ma vis pla­čiau kal­bė­ti, kas tuo­met ga­lė­tų pa­neig­ti, jog E. Jur­ke­vi­čiaus va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja vei­kė ne­ob­jek­ty­viai ir tu­rė­da­ma iš­anks­ti­nes nuo­sta­tas dėl ga­lu­ti­nio spren­di­mo, ku­rias tik rei­kė­jo pa­tvir­tin­ti ofi­cia­liai?

Tai sa­vo bal­sa­vi­mo ver­dik­tu pa­tvir­ti­no ir Sei­mas, ku­ris, pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Land­sber­gio tei­gi­mu, „sa­ve pa­že­mi­no“. Tiks­liau, Sei­mas tie­siog iš­da­vė žmo­giš­ku­mą ir tuo pra­ra­do bet ko­kį do­rų pi­lie­čių pa­si­ti­kė­ji­mą. O tau­tos pat­rio­tų – trem­ti­nių, par­ti­za­nų, vi­sų lais­vės gy­nė­jų – bas­tio­nas – Tė­vy­nės są­jun­ga? Lai­ky­se­na ir el­ge­siu pe­do­fi­li­jos is­to­ri­jos fo­ne ji pa­si­ro­dė vi­su sa­vo iš­kreip­tuo­ju vei­du, vi­so­mis gri­ma­so­mis kaip iš­si­gi­mu­si, nu­to­lu­si nuo sa­vo pa­ma­tų, pa­my­nu­si ne tik tau­tiš­ku­mo, tie­sos, bet ir ele­men­ta­raus ben­draž­mo­giš­ku­mo prin­ci­pus ir ab­so­liu­čiai iš­da­vu­si sa­vo rin­kė­jus par­ti­ja.

Šiuo at­ve­ju ne­be­li­ko jo­kio pa­grin­do ne tik kal­bė­ti apie par­ti­jos de­kla­ruo­tą tau­tiš­ku­mo idė­ją, pri­va­lė­ju­sią vie­ny­ti tau­tą, nes per iš­ti­sus val­dy­mo me­tus jos va­do­vy­bė vi­siš­kai ne­sie­kė su­telk­ti žmo­nių lie­tu­vy­bei ir jos ug­dy­mui, o lai­ky­da­ma sa­ve mo­der­nia (esą „A. Ku­bi­lius – mo­der­nus par­ti­jos pir­mi­nin­kas“), aiš­kiai pro­pa­ga­vo kos­mo­po­li­tiz­mą, ir emig­ra­ci­ja pa­sie­kė to­kį siau­bin­gą mas­tą, kad jau ta­po­me iš­si­vaikš­čio­ju­sia po pa­sau­lį tau­ta (tai – fak­tas, vi­siš­kai ne­jau­di­nan­tis par­ti­jos pir­mi­nin­ko – vals­ty­bės prem­je­ro: „Nė­ra dar­bo ir ne­bus! Vie­tas su­si­kur­ki­te pa­tys!“, „Iš­vy­ko, pa­si­mo­kys ir su­grįš!“).

Ne­be­li­ko jo­kio pa­grin­do kal­bė­ti ir apie ele­men­ta­riau­sią žmo­gaus tei­sių gy­ni­mą, ku­ris nu­sto­jo bū­ti Tė­vy­nės są­jun­gos, ku­rios dau­gy­bė įkū­rė­jų du­so Si­bi­ro la­ge­riuo­se, pre­ro­ga­ty­va. Ga­li­me teig­ti, kad tau­ti­nė, gy­vy­bin­giau­sias pa­trio­ti­nes ga­lias tu­rė­ju­si vie­ny­ti par­ti­ja su­de­gė, su­si­nai­ki­no, pra­ra­do sa­vo es­mę, ypač kai įgy­ven­di­no nor­mą, kad prieš­ta­ra­vi­mas va­do­vy­bei, šiuo at­ve­ju tie­sio­giai A. Ku­bi­liui ir I. De­gu­tie­nei, lais­vas nuo­mo­nės reiš­ki­mas ta­po bau­džia­mas: rei­tin­ga­vi­mų po­zi­ci­jos kei­ti­mu, vie­šo­mis pa­ty­čio­mis. Taip ne­be­li­ko pa­grin­do kal­bė­ti apie bet ko­kius de­mo­kra­tinius prin­ci­pus, jų lai­ky­mą­si. Par­ti­jo­je? O vi­suo­me­nė­je?

Ir po vi­so ši­to ar par­ti­za­nai ir trem­ti­niai, so­viet­me­čio lai­ku nu­ken­tė­ju­sie­ji, Sau­sio 13-osios ir Klo­nio gat­vės gy­nė­jai dar ga­li su tuo eg­zis­ten­ciš­kai ta­pa­tin­tis, ras­ti tar­pu­sa­vio ry­šį, min­čių ir idė­jų są­sa­jas, sie­kių ben­dru­mą?! Ir ką ga­li tau­tai pa­siū­ly­ti par­ti­jos va­do­vy­bė, pa­my­nu­si svar­biau­sias tra­di­ci­nes ir ben­draž­mo­giš­kas ver­ty­bes? Siū­ly­ti ta­pa­tin­tis su ver­ty­bė­mis, ku­rias pa­ti iš­da­vė? Ku­rių ne­sie­kia ir jau ne­be­įgy­ven­di­na? Kaip tei­gia ne vie­nas pe­da­go­gas, daug pa­au­ko­jęs var­dan tė­vy­nės, kaip jau­čiu pa­ti, pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Ku­bi­liaus ir jo žmo­nos mo­ki­nė, ši­ta iš­da­vys­tė tau­tai – pa­ti skau­džiau­sia.

To­kio vals­ty­bi­nio cha­o­so, to­kio žmo­gaus nu­ver­ti­ni­mo vals­ty­bi­niu lyg­me­niu, to­kio val­džios man­kur­tiz­mo, to­kio ci­niš­ko ne­tie­sos gy­ni­mo ir ga­lios de­monst­ra­vi­mo, ab­so­liu­taus ver­ty­bių, o kar­tu ir sa­vęs, sa­vo­jo žmo­giš­ku­mo iš­nie­ki­ni­mo, pa­ro­dy­mo, kad val­džia, val­dy­mas, rei­tin­gai, su­kio­ji­ma­sis vie­šuo­se ko­ri­do­riuo­se – svar­biau­sia be­są­ly­giš­kai, pa­mi­nant ab­so­liu­čiai vis­ką, lig šiol dar ne­sa­me pa­ty­rę.

Iš­vyks­tan­ti į JAV Lie­tu­vos pre­zi­den­tė, gi­liai su­jau­din­ta dra­mos Gar­lia­vo­je, ža­dė­jo iš­si­aiš­kin­ti, ar „ėmi­mo“ me­tu prieš vai­ką ne­bu­vo pa­nau­do­ta prie­var­ta. „Iš­saiš­ki­ni­mas“ bai­gė­si D. Va­lio pa­si­ro­dy­mu Sei­me ir pra­šy­mu pa­nai­kin­ti N. Venc­kie­nės tei­si­nį imu­ni­te­tą. Šio­mis die­no­mis taip pat duo­da­mos re­ko­men­da­ci­jos tau­tai „vie­ną­kart tai pa­mirš­ti“, pa­si­pik­ti­nus klau­sia­ma, ar be Gar­lia­vos „nė­ra dau­giau pro­ble­mų?“ To­kie tei­gi­niai – tie­siog klai­kus mo­ra­li­nis aukš­čiau­sių vals­ty­bės pa­rei­gū­nų sa­vęs dis­kre­di­ta­vi­mas ir sa­vos ins­ti­tu­ci­jos ver­tės su­nie­ki­ni­mas.

Ką ir var­dan ko tu­rė­tų pa­mirš­ti tau­ta? Pe­do­fi­lų prie­var­tau­tą ir ne­ži­nia kam per prie­var­tą ati­duo­tą, iš na­mų tie­siog iš­plėš­tą kly­kian­tį vai­ką – au­ką, ku­ri yra ne­ži­nia kur, ne­ži­nia ką ken­čia da­bar ir ne­ži­nia, ko su­lauks at­ei­ty­je? Ne­iš­tir­tą ir vi­saip gniau­žia­mą pe­do­fi­li­jos is­to­ri­ją, ku­rio­je nie­kaip ir ne­iš­ga­li­ma vie­šai ap­klaus­ti Lai­mos Stan­kū­nai­tės? Pa­mirš­ti, kaip vis daž­niau kal­ba­ma apie jau de­vy­nis la­vo­nus?!

Ir tie­siog „ra­miai“ im­tis „ki­tų rei­ka­lų“? Pa­mirš­ti var­dan to, kad nu­si­kal­tė­liai lik­tų ne­nu­baus­ti, o vai­kas – am­žiams nu­til­dy­tas? Kad apie jį nie­ko nie­ka­da ne­ži­no­tu­me, kaip apie ki­tą, apie ku­rį iš tie­sų nie­ko tik­ro ne­ži­no­me? Pa­mirš­ti, kad lik­tų šva­rūs ir ne­pra­ra­dę sa­vo rei­tin­gų pe­do­fi­li­jos is­to­ri­jos tie­są vi­saip ge­si­nę ir til­dę „di­die­ji“ po­li­ti­kai, tar­nau­jan­tys ne žmo­nėms ir tau­tai, bet ne­ži­nia kam? Kad jiems bū­tų ga­li­ma ty­liai už­ma­rin­ti sa­vą­ją at­sa­ko­my­bę – po­li­ti­nę ir as­me­ni­nę – ir lik­ti „ne­kal­tiems dėl nie­ko“?!

Pa­mirš­ti var­dan to, kad pre­zi­den­tė ne­pra­ras­tų ga­li­my­bės bū­ti dar kar­tą iš­rink­ta, Sei­mo pir­mi­nin­kė nu­sto­ta kal­tin­ti di­džio­sios vai­kų tei­sių gy­nė­jos E. Žio­bie­nės pro­te­ga­vi­mu bei dau­ge­liui sun­kiai su­pran­ta­mu vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gų ver­tin­to­jų – Ab­ra­mi­kie­nės ir Bal­trai­tie­nės – pa­rin­ki­mu, užuot ap­lan­kius pa­čiai?

Lan­ky­to­jų, ku­rios daug kal­bė­jo apie ge­ras vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gas, bet taip ir ne­pa­ro­dė jo­kių ob­jek­ty­vių sa­vo ap­si­lan­ky­mo įro­dy­mų, ku­rios cha­rak­te­ri­za­vo vai­ko el­ge­sį ko­ne iš me­di­ci­ni­nės-psi­cho­lo­gi­nės pu­sės, nors to­kių moks­lų bai­gi­mo di­plo­mų ne­tu­ri?!

Pa­mirš­ti, kad Sta­sys Šed­ba­ras vėl ga­lė­tų šyp­so­da­ma­sis pro ūsą pre­ten­duo­ti į Sei­mo Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kus ar bent jau na­rius ir pa­dė­tų Sei­me ne­tei­si­nin­kams spręs­ti, ko­kios „tei­si­nės“ pro­ble­mos ver­tos dė­me­sio, o ko­kios – ne? Kur „tie­sa“, o kur – ne? Pa­mirš­ti var­dan to, kad to­liau liū­lė­tų iki kok­tu­mo šlykš­tus ko­rup­ci­nis par­ti­jų-tei­sė­sau­gos kla­no pliur­za­las?! Kad tau­ta nie­ka­da iš jo ne­iš­bris­tų, nes tie­siog ne­bris­tų?!

Ap­gai­lė­ti­ni vals­ty­bės po­li­ti­kie­riai, mu­se­lės, kaip mėg­da­vo sa­ky­ti Juo­zas Gru­šas.

Tau­ta – gy­vas kū­nas, ji sa­vo žaiz­dų ne­pa­mirš­ta – nei sa­vo au­kų ir au­ko­ji­mo­si, nei sa­vo kan­čių. Ir ji nie­ka­dos ne­pa­mirš nei Drą­siaus Ke­džio, nei ne­lai­min­go­sios jo duk­ry­tės, nei tų, ku­rie lė­mė ir su­da­rė vi­sas są­ly­gas jų ne­lai­mėms, ku­rie jas ra­miai, gra­žiai šyp­so­da­mie­si pa­lai­mi­no. To­kie da­ly­kai ne­pa­mirš­ta­mi ir ne­at­lei­džia­mi.

Tau­ta nie­ka­da ne­pa­mirš Gar­lia­vos, jos nie­kin­to, bet ne­su­nie­kin­to var­do, jos kil­nių ir drą­sių žmo­nių, tą­sy­tų, spar­dy­tų, iš­ken­tė­ju­sių du­jas aky­se, muš­tų elek­ro­šo­kais XXI am­žiu­je, kai ga­li­miems nu­si­kal­tė­liams rei­kė­jo at­si­im­ti sa­vo ga­li­mą au­ką. Kai val­džia nu­si­grę­žė nuo šios ga­li­mos au­kos, kai jos iš­si­ža­dė­jo, jos skaus­mą ir kan­čią pa­nie­ki­no. Gar­lia­va gu­lė ant že­mės už vai­ką, ir ne tik Gar­lia­va – gu­lė vi­sos Lie­tu­vos žmo­nės, go­bė­si Tri­spal­ve, gie­do­jo Lie­tu­vos vals­ty­bės him­ną. Jie gy­nė vai­ką žmo­giš­ku­mo ir vals­ty­biš­ku­mo žen­klais.

Gar­lia­va ir Lie­tu­va ne­ap­gy­nė vai­ko, bet ap­gy­nė žmo­giš­ku­mą – am­ži­ną ir am­žiams. Ir tai įvy­ko 2012 me­tų ge­gu­žės 17 die­ną, Lie­tu­vos pre­zi­den­te esant Da­liai Gry­baus­kai­tei, Prem­je­ru – An­driui Ku­bi­liui, Sei­mo Pir­mi­nin­ke – Ire­nai De­gu­tie­nei, so­cia­li­nės ap­sau­gos mi­nist­ru – Do­na­tui Jan­kaus­kui.

Ko tau­tai šian­dien ne­va­lia pa­mirš­ti? Ne­va­lia pa­mirš­ti, kad Lie­tu­va – ne vien A. Ku­bi­liaus, ne I. De­gu­tie­nės, ne S. Šed­ba­ro, ne J. Raz­mos, ne V. Us­pas­ki­cho, ne A. Pau­laus­ko, ne A. But­ke­vi­čiaus, ne jur­ke­vi­čių, sa­ba­taus­kų, kuo­dy­čių, ne ši­ma­šių, ne me­lia­nų. Ji – mū­sų vi­sų. Ir mes vi­si – jos šak­nys, jos ka­mie­nas ir jos vai­siai. Mes vi­si – jo­je, o ji – mu­my­se.

Tau­ta prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių iš­si­lais­vi­no iš sve­ti­mų­jų jun­go. Da­bar ji tu­ri iš­si­gy­dy­ti, iš­si­lais­vin­ti iš su­pu­vu­sios sa­vo da­lies. Iš­si­ka­ma­vu­si, nu­krau­ja­vu­si tu­ri kil­ti nau­jam au­gi­mui, ne­pa­mirš­da­ma ir ne­nu­til­da­ma, kaip kad ne­ra­miu bal­su pa­siū­lė aukš­ta po­li­ti­kė, o gar­siai ir vi­su bal­su šauk­da­ma vi­sur ir apie vis­ką, kas tik skau­da.

Tau­ta ga­li iš­si­gy­dy­ti tik su­si­tel­ku­si ne­nu­til­ti, kaip kaž­ka­da to­kius pa­čius jaus­mus iš­sa­kė tau­tos dai­nius Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius: ,,Aša­ra Die­vo aky,/ Lie­tu­va, ką tu vei­ki?/ Vo­lun­ge šauk ąžuo­le,/ Ne­nu­tilk – ne…“

Tai­gi, Lie­tu­va, ne­nu­tilk. Tik šau­kian­tis pri­šau­kia.

Straipsnio autorė In­ga Ste­pu­ko­nie­nė yra VDU do­cen­tė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„XXI amžiaus“ redakcija

2012.08.28


Prisijunkite prie diskusijos