Pedofilų tinklai – kliedesiai ar šiurpi tikrovė?


Print

Natūralu, jog bet kuriam piliečiui, nekrimtusiam specifinių disciplinų universitete, sąvoka pedofilų tinklas neturėtų sukelti jokių šiurpių asociacijų. Deja, istorija yra mūsų mokytoja, – o kas jos nekartoja, tą labai lengva apkvailinti.

Pavyzdžiui, teisėsaugai ėmus rimčiau spausti Henriką Daktarą, spauda pradėjo klykti: esą Kaune prasidės "gaujų karas", įtakos sferų dalijimasis, kartosis kruvinieji "susišaudymų kasdienybės" laikų įvykiai. Nieko panašaus neįvyko. Žmones eilinį kartą suklaidino baltarankiai apžvalgininkai. Profesorius Viktoras Justickis šitą žiniasklaidos manipuliavimo visuomenės sąmone mechanizmą puikiai atskleidė savo pirmojo leidimo "Kriminologijos" vadovėlyje (2001 m.).

Tad jeigu jokio pedofilų klano Lietuvoje nėra (ir nebuvo?), o pedofilų tinklų pasaulyje nei su glėbiu žiburių nerasi, klausimas, kodėl Lietuvos žiniasklaida, teisėsauga, politikai, Prezidentė taip aktyviai neigia šių dalykų egzistavimą?

Logikos kirminas smegenyse vis neduoda ramybės: koks tikslas švaistyti milijonus litų institucijoms ir tarnyboms vien tam, kad pastarosios patvirtintų tris žodžius – pedofilų klano nėra?

Tuo metu, kai Marijos žemėje žodžiai pedofilai, tinklas arklanas buvo vartojami atskirai, pasaulis, taip sakant, nesnaudė.

"Laisvųjų žemėje ir drąsiųjų namuose, praėjus daugiau nei šimtui metų po Abraomo Linkolno Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo, vergystė tiesiog klesti. Aptikau didelį bordelį, kuris galėtų puikiausiai konkuruoti su tamsiausiais Trečiojo Pasaulio užkaboriais korupcijos, politinio abejingumo ir akivaizdaus seksualinio išnaudojimo prasme. Tos vietos vardas – Las Vegasas" (Walker D., God in a Brothel, p. 41).

Tokiais žodžiais buvęs Naujosios Zelandijos policininkas pradeda penktąjį knygos "Dievas bordelyje" skyrių.

"Las Vegasas – tai miestas, kuriame organizuotas nusikalstamumas kartu su tarptautiniu suterenių tinklu, eskorto agentūromis […] kasmet į savo apgaulės, godumo ir geidulio verpetą įvilioja tūkstančius aukų". (Ten pat).

"Tyrimo metu, siekiant išaiškinti į prekybą žmonėmis įsitraukusias eskorto agentūras, nustačius, jog kai kurie klientai priklausė Atlantos miesto tarybai, o kiti buvo JAV Senato nariai, operaciją iš karto sustabdė. Tyrime dalyvavusius pareigūnus paskyrė dirbti kitur". (Ten pat, p. 107).

Keistas sutapimas, jog dauguma knygos herojų – nepilnametės iš ekonomiškai silpnų valstybių.

Kitos nuo demokratinės sistemos nukentėjusios pilietės istorija įamžinta 2010 m. filme "The Whistleblower". Katrina Bolkovač (Katryn Bolkovac) ėjo tyrėjos pareigas Nebraskos policijoje, JAV. Dirbdama Bosnijoje, Jungtinių Tautų (JT) Tarptautinės policijos pajėgose, Katrina patyrė, jog asmenys, finansuojami JAV mokesčių mokėtojų, organizavo priverstinę prostituciją, užsiiminėjo žmonių prekyba, perpardavinėjo ginklus.

Pareigūnai, kurių tikslas buvo padėti karo išvargintai Bosnijai sukurti policijos, teismų sistemą, veikė prieš tokios sistemos sukūrimą. Nei vienas iš Tarptautinės policijos pajėgose tarnavusių amerikiečių, airių, anglų, kitų tautybių piliečių nepateko už grotų. Visiems be išimtiems buvo pritaikytas vadinamasis "vidinių kompanijoje galiojančių taisyklių" pažeidimas. Sankcija – nušalinimas nuo pareigų.

Savo knygoje "Informantė: prekyba žmonėmis, kariniai rangovai ir vienos moters kova už teisingumą" Katrina tvirtina, jog prie prekybos žmonėmis kai kuriais atvejais nagus prikišo aukšto rango JT, JAV Valstybės departamento, Bosnijos policijos pareigūnai kartu su Bosnijos ir Serbijos mafija.

Nė vienas iš jų nesusilaukė realaus atpildo. Nepadėjo nei įrašyti pokalbiai su potencialiais nusikaltėliais, nei dešimtmetį trukęs teismo procesas, nei rasti tiesioginiai įrodymai (pvz.: pareigūnų pavardės, kurie pirko/pardavė, verbavo merginas, neretai – nepilnametes, sarašai su "šviežių kūnų" kainomis, prievartautų merginų nuotraukos, šūsniai grynųjų, ID kortelės, pasai).

Buvusios tyrėjos knygą galima vadinti tikra darbo priešiškoje aplinkoje, kovojant su vėjo malūnais, ataskaita.

Knygos įvade skaitome (p. 7-8): "Mums teko nugirsti kalbų pagrindinėje JT būstinėje […]. Katrina, tavo telefono klausosi, o kambarys greičiausiai pilnas "blakių". Manom, kad tau gresia pavojus". Pažvelgiau jiems tiesiai į akis. "Ką jūs tiksliai girdėjote"? Galiausiai Thoras tarė: "Rimtą pokalbį, įskaitant kūno sužalojimą".

Dar daugiau, – po Katrinos patirtų išgyvenimų praėjus šešiems metams, 2005-aisiais svarstant biuždeto projektą Gynybos departamentui, respublikonė Sintija Makinni (Cynthia McKinney) tuomečio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo teiravosi apie "dingusius" trilijonus dolerių (http://www.youtube.com/watch?v=mr2oQExxGmU).

Sintija klausė: "Ponia sekretoriau, ar JAV vyriausybės politika yra remti organizacijas, užsiimančias prekyba moterimis ir vaikais? Kodėl "DynCorp" po kaltinimų prekyba žmonėmis ir toliau yra finansuojama JAV vyriausybės"? Sintija, beje, priminė, jog dėl "dingusių" trilijonų iš Pentagono niekaip nesulaukia atsakymo.

Donaldas Rumsfeldas teisinosi veblenančiu balsu: "Aa.. ačiū atstovei už klausimus… Ne, JAV vyriausybės politika yra neabejotinai priešinga tai, kurią jūs pateikėte […] Taip, yra laikų, kai korporacijos elgiasi taip, kaip neturėtų, yra įstatymai ir taisyklės, kurių reikia laikytis"…

Į antrąjį deputatės klausimą gynybos sekretorius atsakė: "Aa… aš neprisimenu, koks buvo antrasis klausimas".

Sekretoriaus atsakymą pavadinti apgailėtinu būtų, mano nuomone, per švelniai pasakyta.

Galų gale praradusi reputaciją gimtojoje Amerikoje, negalėdama, kaip pati teigia, niekur įsidarbinti, nerasdama ramybės Katrina emigravo iš Amerikos į Olandiją.

Kaip šiuo metu gyvena privatus karinis rangovas "DynCorp"? Visų pirma kompaniją ir toliau stebuklingai finansuoja eiliniai Amerikos gyventojai. Antra, faktiškai kompanijoje dirbantys piliečiai (turiu omenyje balsą nulemti įvykius turinčius asmenis) savo moralinius įsipareigojimus visuomenei styguoja pagal Didžiosios Britanijos teisę, kadangi korporacijos centrinė būstinė registruota Anglijoje.

Remiantis korporacijos pranešimais spaudai (http://www.dyn-intl.com/news-events/press-releases.aspx), tarnaujantieji "DynCorp" jaučiasi sočiau, nei tie milijonai amerikiečių, netekę darbo ar atsakingų bankininkų priversti gyventi gatvėje.

Antai 2013 m. balandžio 24 d. pranešime "DynCorp" džiaugiasi apdovanota 388,5 mln. kontraktu, birželio 3-ąją – 11,8 mln., liepos 11-ąją – 44,9 mln. Minimas Afganistanas, Filipinai, Hondūras. Kitaip tariant, atokesnės valstybės nuo akylesnių žurnalistų plunknos, kur balsu ištarti žodžius "žmogaus teisės" tėra kasdienis anekdotas.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos interneto tinklalapyje, skirsnyje "Tarptautinės operacijos" (http://kariuomene.kam.lt/lt/tarptautines_operacijos_786.html), teigiama, jog Lietuva šiuo metu Afganistane yra dislokavusi apie 200* karių. Žvaigždutė reiškia, jog "Operacijoje dalyvaujančių Specialiųjų operacijų pajėgų karių skaičius neskelbiamas". Tarptautinių operacijų išlaidos 2012 metais valstybei atsiėjo 52,7 mln. litų, šiais metais – šiek tiek daugiau – 57,2 milijono.

Kodėl neskelbiamas? Ką jie ten veikia? "Padeda saugoti Goro provinciją, vadovaudamiesi taikiais metodais"? Klausimai eilinį kartą atsitiktinai vadintini retoriniais.

Kitoje gaublio pusėje, Azijoje, situacija apskritai tragiška. Pietų Kinijos Šenzeno mieste, anot karo reporterio Aleksandro Perrio, randamas […] "ištisas moterų pasaulis: rusių, filipiniečių, nigeriečių, indžių. Dauguma jų – vaikai". (Perry A., Falling of the Edge, p. 49).

Aktyvistas iš Tailando Sompopas Jantraka 2013 m. nominuotas Pasaulio vaikų prizui už triūsą kovojant su žmonių prekyba ir vaikų išnaudojimu priverstinės prostitucijos insdustrijoje (http://worldschildrensprize.org/sompopjantraka).

Jis teigia, jog verbuotojai pasitaiko garsesnių kaimo vyrų žmonos, net mokytojos; jam yra tekę matyti pilnus autobusus mergaičių, išvežamų tiesiog iš mokyklų, neretai su policininkais už vairo. "Tai yra karas", teigia Sompopas. "Karas už mūsų vaikus". (Ten pat., p. 50).

Graudu, jog panašiai, kaip aprašyta viršuje, baigiasi dauguma rezonansinių bylų, kurių pagrindu suformuotos parlamentinės komisijos mūsų Seime atsitiktinai pastoviai neduoda vaisių.

Atrodo, Lietuvoje rinkimai įvyksta, tačiau išrinktieji pagal Konstituciją realiai turi mažiau galių, nei tie, kuriuos skiria pirmieji. Bet kuris teisės pirmakursis tokią situaciją valstybėje pavadintų absurdiška, jeigu tik universitetuose atsirastų daugiau žeme vaikščiojančių dėstytojų.

Politikai vis nesiliauja kartoti, kaip svarbu bendradarbiauti su JAV, – mūsų strateginiu partneriu. Artimesnės kaimynės Estija ir Latvija, – potencialios partnerės verslo, kultūros, mokslo srityse, – tarsi atsiduria antrajame plane. Abejoju, ar einame teisinga kryptimi, ypač kalbant apie pažeidžiamiausius visuomenės narius.

Apmaudu, jog politologai, apžvalgininkai, Teisingumo ministerija, VSD viršuje nurodytų grėsmių neįžvelgia.

"Jeigu melą kartosi pakankamai ilgai, žmonės galų gale ims tikėti. Melas gyvuoja tiek, kiek ilgai valstybė pajėgia nuslėpti politinius, ekonominius ar karinius melo padarinius". Tai – Džiozepo Gėbelso žodžiai.

Surinkti informaciją, neįskaitant knygų siuntimosi internetu, užtruko keletą dienų. Mūsiškė teisėsauga vadinamąją pedofilijos bylą tyrė (?) keletą metų.

Turime, kur stengtis, pasirodo.

2013.08.06


Prisijunkite prie diskusijos