Ledai pavojingai pajudėjo, JE Prezidente, ponai prisiekusieji, tarėjai…


Print

Litlandija – Europos dėmesio centre

Europos Sąjungos šalių žvilgsniai prikaustyti prie novacijomis pagarsėjusios ES narės Litlandijos. Joje nagrinėjama naujausiais laikais dar neregėta byla, kurioje neprivataus kaltinimo tvarka bylinėjasi du numirėliai. Vienas, dar būdamas gyvas, apkaltino kitą, tuo metu dar gyvą, pedofilijos nuodėme savo mažametės atžalos atžvilgiu. Tas kitas numirėlis kaltina jį šmeižtu, o pastarasis su savo dar gyva mažamete atžala laiko save ir ją nuo jo nukentėjusiais. Nei vienas, nei kitas gyvi būdami Litlandijos teismų nuteisti ar teisiami nebuvo.

Pomirtinio ginčo išsprendimui talkininkauja Litlandijos teisėjai, prokurorai, advokatai.

Viskas vyksta pagal Litlandijos Baudžiamojo proceso kodeksą, kuriame yra atskiras Numirėlių skyrius, skirtas numirėlių procesualinėms teisėms ir pareigoms sprendžiant tarpusavio ginčus. Pagrindinis jo ypatumas tas, kad teismo posėdžio metu apklausiamo numirėlio tylėjimas reiškia jo sutikimą ir nenumatytas baigiamasis numirėlio žodis.

Ikiteisminis tyrimas numirėlių bylose pagal Litlandijos  Baudžiamojo proceso kodeksą vyksta pasitelkiant europietiškus standartus atitinkančius spiritinius seansus, kuriuose dalyvauja Aukščiausiasis teisėjas, patriarchai, archangelai ir dvasios.

Taigi 2012 m. lapkritį pedofilija apkaltintas numirėlis Litlandijos pirmos instancijos ypatingajame  teisme numirėlių ginčams spręsti buvo išteisintas, mat jokių įrodymų, kad jis tvirkino kito numirėlio mažametę atžalą – nėra.

Kaltinamasis į teismo klausimą, ar netvirkino, atsakė tylėjimu, taigi, patvirtino, kad netvirkino. Numirėlio, kaltinusio, kai gyvas buvo, teisiamąjį pedofilija, teismas paklausė, ar jis atsisako savo parodymų, ir šis atsakė teigiamai.

„Nėra nusikalstamos veikos požymių“, – spaudos konferencijoje Litlandijos sostinėje Mumbu Rumbu po nuosprendžio sakė teisėjų viršininkas. Jis sakė, kad teismas šventai įsitikinęs pedofilija apšmeižto numirėlio nekaltybe, nes šventų patriarchų ir archangelų šalyje pedofilų negali būti pagal Aukščiausiojo nurodymą.

Prokuratūra prašė iškelti bylą numirėliui šmeižikui ir jo papirktiems liudininkams, kuriems vietoj kyšio jis buvo pažadėjęs užimti eilę prie šv. Petro vartų, tačiau teismas tai atsisakė daryti, kol nepaaiškės Aukščiausiojo nuomonė.

Prokuroras kaltintojas žurnalistams sakė, kad byla šmeižikui vis tiek bus keliama, nepaisant, kad to nepadarė teismas. Visos sąlygos tai padaryti Baudžiamojo proceso kodekso Numirėlių skyriuje, pasak jo, yra surašytos. Jis sakė tikįs, kad ikiteisminio spirtinio seanso metu šmeižikas pats prisipažins. Aukštos koncentracijos spiritinių priemonių mes turime pakankamai, sakė prokuroras.

Litlandijos Baudžiamojo proceso kodekso Numirėlių skyriaus 666 straipsnyje parašyta, kad jei prokuroras kaltintojas prašo kaltinamą numirėlį išteisinti, o tas neprieštarauja, tai išteisinamojo nuosprendžio prokuroras apskųsti nebegali. Išteisinamąjį nuosprendį gali apskųsti tik nukentėjusiųjų advokatai. Jie, Aukščiausiojo prašomi, kad būtų „vsio zakonno“, tai ir padarė.

2013 m. balandį po Šv. Velykų Litlandijos ypatingų bylų teismas, esantis arčiau Aukščiausiojo, išnagrinėjęs pirmos instancijos sprendimą patvirtino jį. Trijų teisėjų kolegija konstatavo, kad Litlandijos pirmos instancijos teismas pagrįstai reabilitavo apšmeižtąjį numirėlį, todėl jam iškelta baudžiamoji byla ir turėjo būti nutraukta.

Nukentėjusiųjų advokatai, Aukščiausiojo prašomi, žengė paskutinį žingsnį. Dabar bylos likimą galutinai nuspręs paskutinė instancija – Aukščiausiasis, šalia kurio dirba aukščiausios kvalifikacijos Litlandijos teisininkai. Niekas neabejoja, kad stebuklais garsėjantis Aukščiausiasis, baigiantis išgydyti Litlandiją nuo pavojingos pūlinių infekcijos, kuriai niekaip nesugeba pasipriešinti kitos Europos Sąjungos valstybės, priims patį teisingiausią sprendimą.

Tai čia – Litlandijoje.

O viskas prasidėjo Lietuvoje

Viskas prasidėjo 2011 metų lapkričio 10 dieną, kai Aukščiausiojo Teismo (AT) Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, kasacine (!) tvarka išnagrinėjusi ne tik kad nenuteisto, bet net neteisto mirusio piliečio Andriaus Ūso bylą, žiniasklaidoje vadinamą „pedofilijos byla“, paskelbė, kad byla perduodama nagrinėti iš naujo!

Priminsiu, kad pilietis A. Ūsas rastas negyvas pakelės griovyje 2010 metų birželį. Gerokai prieš tai jis buvo piliečio Drąsiaus Kedžio apkaltintas tvirkinęs ir seksualiai prievartavęs jo mažametę dukterį. Pats D. Kedys buvo rastas negyvas 2010 metų balandį.  A. Ūsas rastas negyvas netrukus po to, kai Panevėžio miesto apylinkės teismas po ikiteisminio tyrimo nesėkmingai bandė pradėti nagrinėti „pedofilijos bylą“.

15 AT teisėjų, miglotai savo nutartyje deklaravusių, jog toks mirusio žmogaus bylos proceso tęsimas sudaro prielaidas įgyvendinti teisingumą baudžiamojoje byloje ir atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą bei Baudžiamojo proceso kodekso paskirtį, nutarė, kad baudžiamojo proceso tęsimas tikrinant pareikštų kaltinimų mirusiam asmeniui pagrįstumą savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo.

Teismo nuomone, baudžiamojo proceso tęsimas, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti, negali būti siejamas tik su nekaltumo prezumpcijos principu ir aiškinamas, kad mirusiojo reabilitavimas galimas tik tada, kai toks asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo teismo nuosprendžiu.

Nežinau, ar su tokia AT Konstitucijos traktuote sutiktų Konstitucinis teismas, nerizikuodamas tapti ES kolegų pajuokos subjektu.

Keista byla

Keista buvo ši  byla nuo pat pradžių. Keista dėl trijų dalykų.

Pirma, Lietuvos teismas, nagrinėdamas galimo lytinio prievartavimo bylą, į kurią buvo įtraukta mažametė mergaitė, nutarė tuos lytinius santykius nagrinėti viešai. Na, ne taip, kaip tokiais atvejais panašios bylos nagrinėjamos atsilikusiose Europos Sąjungos valstybėse, tipo Vokietija, Prancūzija, bet moderniai.

Atviru teismą paskelbę teisėjai visuomenei paaiškino, kad viskas jau seniai yra vieša paslaptis ir reikia palengvinti žurnalistų darbą.

Antra, nukentėjusios mergaitės motinai taip ir nebuvo pareikšti įtarimai, nors tebegaliojo Vilniaus apygardos teismo 2009 metų spalio 6 dienos sprendimas, kad yra pakankamai įrodymų ją laikyti įtariamąja bendrininkavus pedofilijos nuodėmėje, ir teismas įpareigojo prokurorus pareikšti jai įtarimus.

Trečia, pagal AT nutartį teisme nagrinėjama nenuteisto ir net neteisto mirusio asmens byla. Tai – pirmas Lietuvos Respublikoje ir visoje Europos Sąjungoje atvejis. AT garbei reikia pažymėti, kad net keturi iš penkiolikos teisėjų tuo klausimu išsakė atskirąją nuomonę, kurios esmė – mirus kaltinamajam negali būti tinkamai užtikrintos kaltinamojo ar nukentėjusiojo teisės.

Akivaizdu, kad anksčiau paminėtoje AT nutartyje dėl bylos atnaujinimo jau buvo užprogramuotas bylos nagrinėjimo rezultatas.

Kai AT nutartyje paaiškina, kad baudžiamojo proceso tęsimas tikrinant pareikštų kaltinimų mirusiam asmeniui pagrįstumą savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, bylą nagrinėjantiems teisėjams tai reiškia tik viena – tas miręs asmuo turi būti pripažintas nekaltu.

Mano nuomone, visai nesvarbu, kokie liudininkai ir ekspertai buvo apklausiami ir ką jie „parodė“, nes svarbiausia priežastis, dėl kurios teismas turi išteisinti neteistą, teisiškai nekaltą mirusį asmenį, ta, kad pripažinus po mirties asmenį kaltu Lietuva nuskambėtų visame civilizuotame pasaulyje. Ne tik Europos Žmogaus Teisių Teisme, kuriame A.Ūso artimieji bylą prieš Lietuvą priešingu atveju tikrai laimėtų.

O kai Aukščiausiasis teismas galutinai pripažins neteistą mirusį asmenį nekaltu, tai visuomenei, tikėtina, jis sudarys įspūdį, kad įtarimų bendrininkavimu seksualiai tvirkinant ar net prievartaujant mažametės mergaitės motinai pareiškimo klausimas galutinai išnyksta. Su visomis pasekmėmis nukentėjusiai mergaitei, jos teisėtiems interesams. Kad taip įvyks, bent jau aš neturiu jokių abejonių.

Tokiame kontekste suprantamas teismo nutarimas bylą nagrinėti viešai. Nes teismas finale elgiasi, kaip scenoje fokusininkas, po visų manipuliacijų rodydamas išsižiojusiems naiviems Lietuvos žiūrovams traukiamą iš skrybėlės triušį – nutartį pripažinti nekaltą asmenį nekaltu. Didžioji dalis žiūrovų susižavėję iki šiol spėlioja, kaip tai tam fokusininkui pavyko padaryti.

O skrynelė, matyt, paprastai atrakinama

Teisminė valdžia, užuot įvykdžiusi Vilniaus apygardos teismo sprendimą, pareikšdama įtarimus gyvai mergaitės motinai ir vienaip ar kitaip išspręsdama jos kaltės ar nekaltumo klausimą, nutarė „reabilituoti“, išteisinti teisine prasme nekaltą A. Ūsą.

Ne aš vienas taip galvoju, kodėl teisminė valdžia pasielgė būtent taip.

Paskelbus motiną įtariamąja, kol teismas priimtų nuosprendį, mažametė mergaitė vargu ar būtų atimta iš laikinosios globėjos, ir jos parodymai bei globėjos atstovavimas jai teisme keltų grėsmę tiems, kurių padai, matyt, svyla iki šiol.

Tai tikrai Europos žmogaus teisių teismo, o gal ir Europos teisingumo teismo, kurio paskirtis – užtikrinti, kad visose ES valstybėse narėse ES teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi vienodai, kad teisė būtų vienoda visiems, kad valstybių narių teismai tuo pačiu klausimu nepriimtų skirtingų sprendimų, dėmesio verta byla.

Reabilituoti tai – panaikinti teistumą

Ne mano vieno nuomone, teisinėje demokratinėje valstybėje nenuteisto asmens mirtis nereikalauja jo teisinio reabilitavimo. Pagal tą patį nekaltumo prezumpcijos principą.

Mirusiojo, nuteisto jau nepriklausomoje Lietuvoje, reabilitavimo galimybė nurodyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte: baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Reabilituoti tai – panaikinti teistumą (Lietuvių kalbos instituto išleistas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, internetinis variantas –  http://dz.lki.lt/search/: reabilituoti). Taip teisinis reabilitavimas suprantamas ir kitose civilizuotose šalyse.

Tad A. Ūso artimieji ir AT, mano nuomone, neturėjo jokio teisinio pagrindo kelti reabilitavimo klausimą. Kas kita, jei kas nors viešai apkaltintų mirusį A. Ūsą padarius nusikaltimą, kurio teismas neįrodė. Tada A.Ūso artimieji tam „kam nors“ galėtų kelti bylą už šmeižtą ir neabejotinai ją labai greitai laimėtų.

Bet kai negalima, tačiau labai labai reikia, pavyzdžiui, kaip tvirtina kai kurie sąmokslo teorijų apologetai,  pridengti savo draugelių pedofilines nuodėmes, galima  organizuoti Europos Sąjungoje nematytą mirusiųjų teismą, pažeisti konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą ir t.t.

Nors civilizuoto reabilitavimo praktiką mūsų teismai jau turėjo. Būtent taip 1999 metais buvo reabilituotas (išteisintas) Jonas Gramauskas.  Nors 43 metų J. Gramauskas buvo teisiamas pirmą sykį, šią baudžiamąją bylą išnagrinėjęs tuometinis Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Furmanavičius (dabar jau A†A), atmetęs visus kaltinamojo argumentus ir alibį, 1999 m. balandį kauniečiui už moters apiplėšimą skyrė griežtą bausmę: 4 metus griežtojo režimo kolonijoje. Vyras buvo suimtas teismo salėje. Po kelių mėnesių, 1999-ųjų liepos 7 dieną, dėl išeminės širdies ligos (liaudiškai – infarkto) J. Gramauskas mirė įkalinimo įstaigos kameroje.

Kai minėtas apkaltinamasis nuosprendis buvo apskųstas, aukštesnės instancijos Kauno apygardos teismas įžvelgė bylos broką ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

J.Gramauskas, nesulaukęs rugsėjį įvykusio pakartotinio bylos nagrinėjimo, jau po mirties buvo reabilituotas (išteisintas).

Beje, prireikė 12 metų, kad teisminė valdžia J. Gramausko motinai ir J. Gramausko mirties metu nepilnametei dukrai išmokėtų elgetišką kompensaciją per teisminės valdžios malonę netekus maitintojo. Pažymėtina, kad teisminė valdžia kategoriškai neigė bet kokį J. Gramausko mirties ryšį su patirtu siaubingu stresu be kaltės patekus ketveriems metams į griežto režimo koloniją. Lygiai taip pat jis galėjo numirti ir namuose, pareiškė tuometinio teisingumo ministro valdininkas.  

Apie šią reabilitavimo epopėją galima paskaityti www.15min.lt Sauliaus Chadasevičiaus straipsnyje „Lietuvos valstybė gėdinama už tai, kad per klaidą į kalėjimą įkišto ir ten mirusio Jono Gramausko šeimai siūloma neduoti nė lito“ (2011-10-10).

Kita vertus, ar mažai Lietuvoje buvo atvejų, kai įtariamasis ar kaltinamasis iškeliaudavo anapilin taip ir nesulaukęs net pirmosios instancijos teismo sprendimo? Ir ką, artimieji, Lietuvos teismai puldavo spręsti jų „reabilitavimo“ klausimą? Gal kas galėtų paneigti, bet  kažkodėl neatsimenu nei vieno tokio atvejo.

O šį kartą prireikė?!

Už žmogžudystes teisime ir lavonus?

AT profesionalai savo nutartimi sukūrė Europos teisėje dar vieną precedentą – leido teisti lavonus už žmogžudystes.

2012 metų balandžio 11 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė dar kartą, remdamasi AT nutartimi, patvirtino, kad prokuratūra gali surašyti kaltinamąjį aktą dėl Drąsiaus Kedžio dviejų su pedofilija susijusių nužudymų baudžiamojoje byloje, perduoti jo bylą teismui ir teisti po mirties.

Nepadėjo ir paaiškinimai, kad D. Kedys žuvo ar buvo nužudytas net neapklaustas.

Galima tikėti, galima netikėti samprotavimais viešojoje erdvėje apie kyšininkų, pedofilų teisėjų, prokurorų ir advokatų klaną. Tačiau, atrodo, dabar jau yra pagrindo norintiesiems tikėti Lietuvoje ir už jos ribų, kad toje pačioje terpėje yra ne tik pedofilų ar jų gynėjų, bet ir nekrofilų.

Tauškalai apie teismų reformą

Litlandijos patirtis – ne fantasmagorija. Tai mūsų groteskiška tikrovė. Juodo jumoro prasme – teisinės Lietuvos minties viršūnė, nors erdvės kilti dar aukščiau yra. Konclageriai.

Ledai pavojingai pajudėjo, ponios ir ponai prisiekusieji, tarėjai. Tie ledai žada nušluoti demokratijos likučius Lietuvoje. Žinoma, tie ledai pamažu judėjo ir anksčiau. Bet ne taip sparčiai.

Tik tų prisiekusiųjų, tarėjų, modernioje Lietuvoje, deja, iki šiol nėra.  

Užtat viešojoje erdvėje pilna partijų, visuomeninių organizacijų tauškalų apie teismų reformos būtinybę.

Ir nei vieno išbaigto konkretaus projekto, tokio, kurį rinkėjai galėtų vertinti referendume.

Gerą pavyzdį parodė tik Visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 17 d. smurto aktui Garliavoje ištirti, kurią sudarė žinomi visuomenės veikėjai ir teisininkai dr. Saulius Arlauskas, dr. Zita Šličytė, Vytautas Budnikas, Kęstutis Milkeraitis, dr. Romualdas Povilaitis, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dalius Stancikas, Kazimieras Motieka. Jos teisinis įvykių Garliavoje įvertinimas visu gražumu atskleidė tikrąją padėtį Lietuvos teisinėje sistemoje ir teikia vilties, kad įmanoma suburti ir tokią visuomeninę grupę viskam pasiryžusių profesionalų, kuri parengtų teisinės sistemos reformos dokumentų projektus referendumui.

Apie valdžios iniciatyvų šioje srityje galimybę užmirškime. Būtų labai pavojinga, jei kokiai nors partijai ar kandidatui į prezidentus vėl pradėjus žadėti po naujų rinkimų  nuostabiausią teismų reformą aktyvūs piliečiai tuo patikėtų. Nebent detalus teisiškai nepriekaištingas reformos planas su visomis įstatymų pataisomis ir Konstitucijos, jei tokių prireiktų, būtų pateiktas iki rinkimų.

Ir pabaigai retorinis O. Henrio vieno apsakymo veikėjo klausimas. O kur žiūri Prezidentas?

Straipsnio autorius  –  dr. Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.

2013.04.22


Prisijunkite prie diskusijos