Metas liautis simuliavus teisę ir teisingumą


Įvykiai gegužės vidury Garliavoje tapo paskutiniu kantrybės lašu sąmoningiems bei sąžiningiems Lietuvos piliečiams.

Tad jie kyla taikiam pasipriešinimui prieš valdžių melą ir smurtą, už teisingumą.

Lietuva ir pasaulis, sužinoję apie prieglobsčio užsieniuose ieškančius nenusikaltusius pabėgėlius nuo Lietuvos teisėsaugos, apie teisiamus nenusikaltusius piliečius, pamatę per televiziją rodytą akivaizdų smurtą prieš taikiai budinčius Lietuvos piliečius teisingumo vardan bei Deimantės Kedytės pagrobimą iš globėjos Neringos Venckienės namų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tautiečiai nerimsta, įtampa neslūgsta, imasi įvairių pilietinių protesto veiksmų prieš simuliuojančią teisėsaugą ir teisėtvarką.

Vietoj skaidraus tyrimo vilkinanti narplionė

Lietuvoje tęsiasi „pedofilijos bylos“ narplionė. Kai prokuratūra nereagavo į mergaitės tėvo Drąsiaus Kedžio skundus dėl mažametės dukros Deimantės Kedytės seksualinio prievartavimo, galimai pritariant jos motinai, tapo panašu, kad protestuodamas skundėjas įvykdė žmogžudystę.

Po tariamo žmogžudžio mirties mergaitę globojo jo sesuo Neringa Venckienė, o Kėdainių teismas, nesulaukęs pedofilijos bylos baigties, neįsitikinęs motinos nekaltumu dėl mergaitės tvirkinimo, neįsiklausęs į mergaitės norą, kur ji nori gyventi, priėmė sprendimą nedelsiant grąžinti mergaitę biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei.

Priimant sprendimą, kur dukra Deimantė turi gyventi, o ji praleido didžiąją savo vaikystės dalį Kedžių namuose, nepabaigus pedofilijos bylos, kurioje Deimantės motina buvo įtarta kaip kaltinamoji ir po teismo galėjo būti apribotos jos motinystės teisės, dukros grąžinimo motinai klausimas buvo per ankstyvas, teisiškai nepamatuotas. Todėl Lietuvos teisėsauga, priėmusi sprendimą mergaitę grąžinti motinai, jau akivaizdžiai demonstravo teisinį nihilizmą. Apmaudu, kad panašų elgesį palaikė kai kuri žiniasklaida.

Antai 2012 balandžio 2 d. Lietuvos televizija Ritos Miliūtės vestoje laidoje „Rūpestis dėl vaiko gyvenimo ar viešųjų ryšių projektai siekiant visai kitokių tikslų?“ klausytojas galėjo išgirsti teisiškai nepamatuotus ir nemotyvuotus tvirtinimus, kad teismų sprendimai Garliavos rezonansinėje pedofilijos byloje turi būti nedelsiant vykdomi, mergaitė Deimantė turi būti grąžinta motinai.

Minimos laidos vedėja ir jos nuostatoms palankūs dalyviai iš tikrųjų bukai pateisino skubotą Kėdainių teismo sprendimą, tačiau nepateisino mergaitę ginančios globėjos ir visuomenės elgesio, nors akivaizdu, kad tiesa ir teisingumas yra pastarųjų pusėje.

Įteisinamo neteisingumo akivaizdoje visuomenė neliko abejinga, priešinosi neteisingumo įteisinimui, prieš teismo sprendimo vykdytojos antstolės S. Vaicekauskienės prievartinius veiksmus, norėdama atkreipti valdžių dėmesį, dieną naktį budėjo prie Kedžių namų, kur gyveno mergaitė. Tačiau…

Kliūtys galvose ir elgesyje

Ankstų gegužės 17 d. rytą didelės policijos pajėgos sugužėjo į Klonio gatvę Garliavoje. O 7.20 val. mergaitė buvo prievartos būdu paimta iš globėjos teisę mergaitei turinčios teisėjos N. Venckienės ir perduota biologinei motinai L. Stankūnaitei.

Įvykis vertintinas pagrobimu (N. Venckienės globa dar nebuvo panaikinta), o policijos elgesys pagrobiant mergaitę iš Kedžių namų, lygintas su sovietinio OMON-o (Sovietų Vidaus kariuomenės ypatingos paskirties milicija) iki žiaurumo grubiu elgesiu. Kaip jie elgėsi, aprašinėti neverta, nes visuomenė matė vaizdo įrašus, girdi ir daugelio liudininkų parodymus.

Po ilgų pasiruošimų įvykdyti nesavalaikį ir abejotino teisingumo teismo sprendimą, tarsi lietuviškas OMON-as, prisidengęs šarvais ir skydais, apsiginklavęs „bananais“, šautuvu bei grasindamas elektriniais ginklais, dujomis ir šunimis, užpuolė Kedžių namą, įsilaužė su specialiomis priemonėmis, tarsi tikri recidyvistai, savo kelyje brutaliu būdu pašalinę „kliūtis“ – tiesos ir teisingumo vardan su Trispalvėmis budinčius Lietuvos piliečius.

Ne tik poros šimtinių šių dvasios vargetų būrys, bet ir jų vadovai, kaip vėliau paaiškėjo iš jų pasiteisinančių pareiškimų, parodė jų moralinį pakrikimą, kliūtis galvose ir elgesyje, nes ne karo metu, jei viršininkų potvarkiai ar įsakymai yra nehumaniški, tikras pilietis pavaldinys turi atsisakyti juos vykdyti. Nei vykdytojai, nei jų vadovai taip nepasielgė, todėl, įvertinus itin grubų vykdytojų elgesį, visuomenės akivaizdoje jie padarė nusikaltimą.

Pagrobimo, prilygstančio nusikaltimui, organizatore ir dalyve laikytina antstolė, nes ji neužtikrino civilizuoto mergaitės perdavimo motinai, o davė parėdymus teisėsaugininkams vykdyti „kliūčių“ šalinimą, akivaizdžiai skatino smurtinį elgesį su budinčiais žmonėmis, trumpai tariant, ji organizavo pagrobimą. Nusikalstamu aktu laikytinas vaizdo kamerų išjungimas Kedžių bute, kas liudija apie ketinimą vykdyti nusikalstamą veiką.

Nusikaltime dalyvavo L. Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas, nes jis kaip advokatas, neturėdamas jokios teisės į fizinius pagrobimo veiksmus, žinodamas, kad N. Venckienės globa mergaitei nepanaikinta, juose dalyvavo, net nešė pagrobtą mergaitę į automobilį.

Juokingai atrodo teisėsaugos vadų ir jų govėdos tvirtinimas, kad kažkas jiems neleistinai priešinosi, o vienam iš jų N. Venckienė sudavusi per galvą. Visiškai nepanašu, kad įmitę, šarvuoti pareigūnai prieš liauną, užlaužtomis rankomis moterį, net jei ji būtų juos užpuolusi, neatsilaikytų, nebent smurtautojui sugebėtų „abrozdą“ nagais suakėti.

Tiesos ir teisingumo vardan budinčius piliečius antstolė, advokatas ir teisėsaugininkai prilygino kėdėms, durims, langams – kliūtims jų kelyje. O rimčiausios kliūtys iš tikrųjų buvo ir tebėra, kaip paaiškėjo po įvykio, teisėsaugininkų galvose ir elgesyje. Deja, tokios kliūtys, regis, tebėra ne tik jų galvose ir elgesyje, nes iš valstybės vadovų deramo atoveiksmio į įteisinamą neteisingumą ir teisinį nihilizmą iki šiol visuomenė neišgirdo.

Blogiausia, kad nematomas teisėsaugoje ir teisėtvarkoje išvešėjęs pedofilijos reiškinys, kovos su juo ignoravimas, dėl ko vyksta žudynės, o bylos vilkinamos, nusikaltimai maskuojami.

Prezidentės abejingumas

Kaip skelbia žiniasklaida, prezidentė Dalia Grybauskaitė, vertindama gegužės 17 d. įvykius Garliavoje, pabrėžė, jog įvykdžius neeilinį, mažo vaiko interesus liečiantį teismo sprendimą, atsakingos institucijos turi ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta. Turi įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus. Prezidentė ne kartą esanti išsakiusi poziciją, kad mergaitės interesai yra svarbiausi ir vaiko interesų apsauga turi būti garantuota, ir savo pozicijos nekeičia.

Žinant, kuo baigtųsi panašūs tyrimai, kai juos atliktų patys smurtautojai arba juos gelbstinčios kitos tarnybos, panašu, kad Prezidentė norėjo išsisukti nuo tragedijos vertinimo ir veiksmų arba bent „perdavimo“ pasmerkimo.

Prievarta, anot Prezidentės, vaiko atžvilgiu netoleruotina. Pasak Prezidentės, turi būti imtasi visų reikiamų priemonių mergaitės saugumo užtikrinimui ir jos interesų gynybai. Nevalingai kyla klausimas – gal Prezidentė neturi televizoriaus, nes iš rodytų vaizdų ir garso įrašų iš Kedžių namų net neišmanėliui aišku, kad mergaitės perdavimas biologinei motinai vyko smurtiniu būdu – mergaitė buvo pagrobta iš teisėtos globėjos N. Venckienės prievartos būdu.

Gera žinoti, kad prezidentė yra išreiškusi ypatingą susirūpinimą mergaitės saugumo užtikrinimu, neleistina prievarta prieš ją, tačiau bloga žinia, kad nepastebėjo pilietiniu reiškiniu tapusio tiesos ir teisingumo vardan dieną-naktį budinčios tikrų piliečių talkos valstybei – Garliavos Klonio gatvėje mergaitės saugumui užtikrinti. Ir labai bloga žinia, kad Prezidentė nematė, kaip teisėsaugos „šarvuočiai“ smurtavo prieš malda ir Trispalve prisidengusią talką valstybei.

Vėliau Prezidentė pabrėžusi, kad dėl konflikto Garliavoje abi pusės kaltos, tarsi patvirtina, kad kalta smurtaujanti teisėsauga, tačiau kalta ir piliečių talka. Nejaugi Prezidentė tikrai neturi televizoriaus? Juk ne tik Lietuva, bet ir Amerika matė, kad talka nesmurtavo, o lietuviškas OMON-as smurtavo. Juokingam pramanui prilygstantis šarvuoto policininko nusiskundimas, kad N. Venckienė (užlaužtomis rankomis) jį mušusi per galvą, tevertas Mauzerio ir Surskio komentarų, o jau keliami kaltinimai dėl teisėsaugininkų įžeidimo dar juokingesni, nes jie primena vagies degančią kepurę.

Gera žinia, kad po tragedijos Garliavoje piliečių talka valstybei tiesos ir teisingumo vardan išėjo į aikštes ir gatves. Prezidentei vertėtų talkos atsiprašyti ir santarvės valstybėje dėlei prie jos siekių esmingai prisidėti.

Ar visi valdžių sprendimai vykdytini?

Ne karo metu pavaldinys neturi vykdyti vadovo įsakymo, jei įsakymas prasilenkia su tiesa, teisingumu, humaniškumu, apie tai pranešdamas aukštesniam vadovui. Gali būti nevykdomi „kreivi“ teismų bei kitų institucijų sprendimai apie nevykdymo priežastį pranešant aukštesniam vadovui.

Lietuvoje visuomenė mitingais, budėjimais tiesos vardan praneša apie kriminalizuotą teisėsaugą aukštiems valstybės vadovams, tačiau, jei šie nesiima priemonių, pilietinė visuomenė – demokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia (ne prezidentė, ne Seimas, ne Vyriausybė ir ne teismai) – gali atsisakyti vykdyti valdžių sprendimus, imtis organizuotų nepaklusnumo akcijų.

Todėl valstybės vadovai, jiems tarnauti pakinkytos institucijos bei žiniasklaida yra atsakingi už tai, kad nepaklusnumo akcijos nevirstų riaušėmis ar maištais, žlugdančiais ne tik demokratinį valdymą, bet ir pačią valstybę. Valytis nuo teisę bei teisingumą imituojančios ar simuliuojančios teisėtvarkos ir teisėsaugos metas yra tiek pribrendęs, kad valstybės vadovams tūnoti ramybėje jau nevalia.

Rašinyje paminėta viena rezonansinė byla, kurioje mūsų teisėsauga, liaudiškai tariant, pakankamai prisidirbo, o išsikuopti pati nebepajėgia. O panašių bylų ir su jomis susijusių teisėsaugininkų akibrokštų – į valias. Mėšlidžių kuopimas – darbas ne iš lengvųjų, ne iš maloniųjų, tačiau darbo reikia imtis, imtis ryžtingai. Tam pilietinė visuomenė yra išrinkusi, paskyrusi ar nusamdžiusi valdžiomis vadinamus panašių darbų vykdytojus. Jiems linkėdami geros kloties, nebūkime abejingi, nors labai vykdytojams nepatinka, aktyviai vykdykime pilietinę priežiūrą, demaskuokime jų veiklos simuliavimą.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2012.06.23

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *