Prieš jus – knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
Vilniaus arkikatedroje aukojamos Šv.Mišios už žuvusius Medininkų pasienio kontrolės poste. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Medininkuose bus minimos Medininkų tragedijos metinės. Liepos 31-ąją sukanka 30 metų nuo tragiškų įvykių, kai 1991 m. ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje per omonininkų išpuolį buvo nušauti septyni muitinės, policijos ir pasienio pareigūnai.
Medininkų pasienio poste sovietų omonininkai iš pasalų užpuolė ir nužudė septynis Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Ričardą Rabavičių (dėl šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d.). Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.
Šeštadienį, tragiškų įvykių Medininkuose dieną, bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, iškilmingas minėjimas vyks prie Medininkų memorialo ir Vilniaus Antakalnio kapinėse, kur palaidoti pareigūnai.
Medininkų tragedijos minėjimo renginiuose dalyvaus žuvusiųjų giminės ir artimieji, prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo, Vidaus reikalų ir Finansų ministerijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Policijos ir Muitinės departamentų vadovai ir tarnautojai, įvairių valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų bei visuomenės atstovai. Medininkų pasienio kontrolės poste buvo nužudyti septyni pareigūnai. Gedimino Svitojaus (ELTA) nuotr.
Šiai tragedijai atminti praėjusį sekmadienį, liepos 25 dieną, vyko tradicinis estafetinis bėgimas Medininkai–Vilnius, jame dalyvavo 40 komandų.
Penktadienį, liepos 30-ąją, evangelikų reformatų bažnyčioje Vilniuje vyko irgi jau tradiciniu tapęs Atminimo ir maldos vakaras, skirtas paminėti Medininkų žudynių 30-metį, pagerbti liepos 31-ąją Medininkuose nužudytus jaunos atkurtos Lietuvos pareigūnus, prisiminti visus tarnyboje žuvusius pareigūnus.
Muitinės muziejuje Vilniuje lankytojams pristatyta ekspozicija, skirta pagerbti 1991 m liepos 31 dieną Medininkų muitinės poste nužudytų pareigūnų atminimą. Ekspozicijos nuotraukose užfiksuotos priešiškų Lietuvos nepriklausomybei jėgų nužudytų pareigūnų gyvenimo akimirkos, eksponuojami tą naktį jų turėti asmeniniai daiktai.muitininkai
Vienas iš privalomų nepriklausomos valstybės požymių yra savų sienų kontrolė, todėl netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo imtasi organizuoti sienų apsaugą, steigti muitinės postus.
Praėjus 4 dienoms po nepriklausomybės paskelbimo, 1990 m. kovo 15 d., buvo priimtas nutarimas steigti valstybės sienos kontrolės postus, po pusmečio, spalio 1 d., pradėjo veikti ir Lietuvos muitinė. Lapkričio mėnesį pasienyje jau veikė daugiau kaip 50 kontrolės postų, patruliavo užkardų tarnybos, o 1991 m. sausio 21 d., praėjus savaitei po kruvinos Sausio 13-os, atsidarė ir pirmasis muitinės postas prie pavojingos pietryčių Lietuvos sienos – Lavoriškėse.
Sienos kontrolės pradžiabuvo dramatiška: Sovietų Sąjunga priešinosi Lietuvos siekiams atsiriboti nuo kitos imperijos dalies, pasitelkusi okupacinę kariuomenę ir specialiuosius sovietinės milicijos būrius – Vilniaus ir Rygos OMON-ą, puldinėjo ir siaubė pasienio kontrolės ir muitinės postus.
Karas pasienyje tęsėsi 9 mėnesius – nuo 1990 m. gruodžio iki 1991 rugpjūčio pučo Maskvoje, po kurio žlugimo prasidėjo tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas.
Baltarusijos OMONo kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Kariaujančiųjų jėgos buvo labai nelygios. Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai turėjo tik reguliuotojo lazdelę ir kilnojamą užtvarą (šlagbaumą), jų ginklai buvo patriotizmas, laisvės siekis ir tvirta valia. Kita fronto pusė buvo apginkluota visų rūšių ginklais ir jautė galingą imperinę paramą, jos tikslas buvo įbauginti pasieniečius ir muitininkus, sunaikinti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos skiriančias ribas, tad ir metodai buvo atitinkami – šantažas, teroras (laužomos užtvaros, siaubiami, deginami postų nameliai – vagonėliai, daužomi, žalojami pasieniečiai ir muitininkai, grobiami jų asmeniniai daiktai), o galiausiai – žudynės. Propagandiniais tikslais Kremlius į Lietuvą atsiuntė filmavimo grupę, kuri apie omonininkų smurtavimus Lietuvos pasienyje sukūrė filmą „Našy” („Mūsiškiai”), vėliau rodytą per sovietų televiziją.
Pasienio ir muitinės postai buvo užpulti daugiau kaip 40 kartų, pats pavojingiausias ruožas buvo pietryčių Lietuvos siena su Baltarusija. Čia, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, aršiausiai veikė Sąjūdžio priešininkės „Jedinstvos” grupuotė, vietos gyventojai, kurių daugumą sudarė lenkai ir rusai, buvo labiausiai nuteikti prieš Lietuvos nepriklausomybę ir skelbėsi esą ne Lietuvos, o Sovietų Sąjungos sudėtyje. Jausdamas vietos gyventojų ir už sienos gyvenančių baltarusių paramą OMON-asčia surengė daugiaukaip pusę visų teroristinių aktų: Šalčininkų postas užpultas apie 15 kartų, Medininkų – 5, Lavoriškių – 4, Eišiškių –3 kartus. Būtent pietryčių Lietuvoje ir prasidėjo pasienio karas, čia įvyko ir kraupios Lietuvos pareigūnų žudynės: gegužės 19-os naktį nušautas 33 metų Krakūnų (Šalčininkų raj.) posto pasienietis Gintaras Žagunis, o po dviejų mėnesių nušauti Medininkų poste (Vilniaus raj.) budėję septyni pareigūnai.
Pirmą kartą Lietuvos pasienis buvo užpultas 1990 m. gruodžio 17 d., kai į Eišiškių postą atvyko apie 20 agresyvių vyrų su šunimis. Vienas iš užpuolikų, prisistatęs Eišiškių milicijos komisaru Ivanu Jankausku, nurodė pasieniečių pamainos viršininkui Petrui Pumpučiui pasitraukti iš posto, nes toks esą Šalčininkų tarybos sprendimas. P. Pumpučiui atsakius, kad jie vykdo tik nepriklausomos Lietuvos įstatymus, buvo panaudotas pistoletas ir fizinis smurtas: suplėšyta Lietuvos vėliava, sudaužytas vagonėlis, keli pasieniečiai spėjo pabėgti į mišką, kiti du – P. Pumputis ir A. Levaškevičius – pateko į ligoninę; P. Pumpučiui diagnozuotas kraujo išsiliejimas į smegenis, sulaužyta koja. P. Pumputis buvo dalyvavęs Afganistano kare žvalgybos būryje, mokėjo kovinius veiksmus ir pradžioje kelis kartus atbloškė užpuolikus, bet jėgos buvo nelygios. Parvertę beginklį P. Pumputį teroristai jam spardė į kepenis, šokinėjo ant galvos, spaudė akis, o kai šis neteko sąmonės, nugabeno į Šalčininkų milicijos komisariatą ir prirakinę prie radiatoriaus toliau kankino.
Medininkų memorialas
Po 1991 m. sausio 13-os užpuolimai tapo pasieniečių ir muitininkų kasdienybe. Tačiau pasienio savanoriai nesitraukė, sudeginti vagonėliai buvo keičiami naujais, į sužeistų ar net užmuštų pareigūnų vietą stojo kiti (vietoje Medininkuose nušauto muitininko A. Musteikio atėjo jo sesuo ir pan.). Negalėdami palaužti pasieniečių ir muitininkų valios, teroristai darėsi vis nuožmesni.
Gegužės 16-os naktį Varėnos postą užpuolęs Alytuje dislokuotas sovietų desantininkų būrys paleido signalines raketas. Viena raketa pramušė pasieniečių vagonėlio sieną ir viduje sprogo. Išdužę stiklai pareigūnui sužalojo galvą, nuo raketų užsidegė netoliese buvusi Pasienio tarnybos būstinė.
Gegužės 17 naktį nušautas Krakūnų užkardos pasienietis Gintaras Žagunis.
Gegužės 17 naktį užpulta Kalvarijų pasienio užkarda, budėję pasieniečiai sumušti, asmeniniai daiktai atimti, o kitą naktį, gegužės 18-ą, sudegintas ir vagonėlis.
Gegužės 19-ą apšaudyti ir sudeginti Šalčininkų ir Eišiškių pasienio apsaugos ir muitinės vagonėliai, iš pareigūnų tyčiotasi naudojant smurtą.
Gegužės 23 d. Rygos OMON-o kariai sumušė penkis Vegerių užkardos pasieniečius, juos išrengė ir pririšo prie kelio užtvaro. Tą pačią dieną sumuštas Germaniškio posto viršininkas, sudeginti Vegerių, Mažeikių, Germaniškio, Saločių, Smėlynės postai. Smėlynės postas pakartotinai buvo užpultas po dešimties dienų. Šiuos puolimus filmavo sovietų televizijos žurnalistas A. Nevzorovas.
Gegužės 24 d. užpulti ir sudeginti Joniškio ir Pasvalio postai, o gegužės 25 vakarą Vilniaus OMON-as sudegino Lavoriškių, Šumsko ir Medininkų muitinės vagonėlius. Ta pati Lavoriškių muitininkų pamaina per dvi savaites buvo užpulta antrą kartą: pamainos viršininkui Algiui Meseckui bei buvusiam garsiam kanojininkui, olimpiniam čempionui Vladui Česiūnui sutrenktos smegenys ir sulaušyti šonkauliai, kojos. Lavoriškių muitininkė Žana Ledochovič už plaukų tampyta po plentą, vėliau uždaryta į vagonėlį grasinant jame sudeginti. Išvažiuodamas Vilniaus OMON-o vado pavaduotojas Vladimiras Razvodovas pažadėjo: „Trečią kartą gyvi neliksite”.
Pažadas po poros mėnesių buvo įvykdytas, tik ne Lavoriškėse, o Medininkuose. 1991-ųjų liepos 31-osios ankstyvą rytą, apie 4 val.,į Medininkų postą įsiveržė ginkluoti užpuolikai. Lietuvos pareigūnai buvo susiskirstę grupelėmis: keturi muitininkai buvo vagonėlyje, šalia jo – du greitojo reagavimo rinktinės „Aras” policininkai, o dar du kelių policininkai apie 50 m. nuo vagonėlio (gegužės pabaigoje dėl masinių užpuolimų pasieniečiai pasitraukė nuo sienos ir muitininkus pradėjo saugoti ginkluoti policininkai – manyta, kad toks manevras atvėsins okupantus).
Rusiška agresijaOMONo ženklai
Grąsindami ginklu užpuolikai visus pareigūnus suvarė į vagonėlį. Kaip prisimena likęs gyvas žudynių liudininkas Tomas Šernas, didelės baimės jis nejautęs, manęs, kad šis užpuolimas nedaug skirsis nuo ankstesnių, kai žmonių aukų buvo išvengta. Deja, šį kartą viskas buvo kitaip. Rusiškai kalbantys užpuolikai įsakė Lietuvos pareigūnams gultis ant grindų. Į beginklius pareigūnus paleista ne mažiau kaip 13 šūvių, taikyta į galvas. Žuvo greitojo reagavimo rinktinės „Aras” policininkai – dvidešimtmetis Mindaugas Balavakas ir dvidešimt dviejų Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai – dvidešimt devynerių Juozas Janonis ir keturiasdešimt vienerių Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai – trisdešimt trejų Antanas Musteikis ir trisdešimt penkerių Stanislovas Orlavičius. Du muitininkai – dvidešimties Ričardas Rabavičius ir dvidešimt devynerių Tomas Šernas buvo sunkiai sužeisti. Ričardo Rabavičiaus gyvybės išsaugoti nepavyko, jis mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d. Išgyveno tik sunkiai sužeistas Tomas Šernas, tačiau dėl patirtų sužalojimų kurį laiką negalėjo nei kalbėti, nei judėti.
Tyrimo metu surinkti duomenys rodė, kad šį kruviną nusikaltimą padarė buvusios Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrio OMON iš Rygos smogikai, kuriems talkino Vilniaus OMON-inkai. Tai vėliau patvirtino ir teismas.
Dėl Medininkų žudynių kilusio didelio pasaulio visuomenės pasipiktinimo pasienio ir muitinių postų puldinėjimas baigėsi (tiesa, rugpjūčio 22 d. sovietų desantininkai dar užpuolė Kybartų postą), o po nesėkmingo rugpjūčio pučo Maskvoje (rugpjūčio 19-22 d.) Lietuvoje veikęs OMON būrys buvo likviduotas, jo vadai pabėgo į Rusiją.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Baltarusijos saugumo pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos sostinėje Minske sekmadienį per protestus prieš autoritarinį prezidentą Aliaksandrą Lukašenką sulaikyta daugiau kaip 300 protestuotojų, teigė Minsko policijos departamento atstovas Romanas Laškevičius.
Pasak jo, daugiau kaip 300 žmonių sulaikyti dėl kaltinimų pažeidus masinių susibūrimų įstatymą ir nepaklusus policijos įsakymams.
Sekmadienį gyvenamuosiuose kvartaluose Minske protestuotojai susirinko į grupeles nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Teisėsaugos pareigūnams išvaikius protestuotojus, jie vėl bandė susiburti į grupes. Praėjęs sekmadienis buvo jau 127-oji protestų Baltarusijoje diena. Pirmą kartą institucijos neuždarė metro stočių ir neblokavo mobiliojo ryšio.
„Šis sekmadienis yra 18-as iš eilės, kai žmonės parodė, kad yra pasiruošę ginti savo teises“, – savo ruožtu teigė opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja.
Masiniai sulaikymai tapo įprastu sekmadienio protestų, vykstančių nuo rugpjūčio vidurio, bruožu. Per protestus Baltarusijoje buvo sulaikyta iš viso maždaug 30 tūkst. žmonių.
Baltarusijoje nuo prezidento rinkimų rugpjūtį nerimsta politinė krizė.
Opozicija ir jos šalininkai įsitikinę, kad rinkimai buvo suklastoti A. Lukašenkos naudai, o tikroji nugalėtoja yra politikos naujokė, opozicijos kandidatė S. Cichanouskaja, kuri rinkimuose dalyvavo vietoje įkalinto savo vyro.
Demonstrantai reikalauja A. Lukašenkos atsistatydinimo, laisvų ir sąžiningų rinkimų, paleisti politinius kalinius, nutraukti policijos smurtą prieš protestuotojus ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn pareigūnus, kurie dalyvavo mušant ir kankinant taikius demonstrantus.
Baltarusijos OMON. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos opozicijos šalininkai sekmadienį vėl išėjo protestuoti į sostinės Minsko gatves. Šalyje daugiau kaip tris mėnesius vyksta protestai prieš ginčijamą Aliaksandro Lukašenkos perrinkimą prezidentu.
Po prezidento rinkimų rugpjūtį, per kuriuos, oficialiais duomenimis, 66 metų amžiaus A. Lukašenka užsitikrino šeštąją kadenciją prezidento poste, Baltarusiją apėmė masinių protestų banga.
Opozicija ir jos šalininkai įsitikinę, kad rinkimai buvo suklastoti, o tikroji nugalėtoja yra politikos naujokė, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja, kuri rinkimuose dalyvavo vietoje įkalinto savo vyro.
Demonstrantai reikalauja A. Lukašenkos atsistatydinimo, laisvų ir sąžiningų rinkimų, paleisti politinius kalinius, nutraukti policijos smurtą prieš protestuotojus ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn pareigūnus, kurie dalyvavo mušant ir kankinant taikius demonstrantus.
Lapkričio 17-ąją A. Lukašenka nurodė saugumo pareigūnams „atkurti tvarką“ sostinėje ir numalšinti protestus. Protestuotojams neleista rinktis Minsko centre. Tai paskatino A. Lukašenkos oponentus pakeisti taktiką ir raginti šalininkus rengti nedidelius susibūrimus kiekviename miesto rajone.
Per naujo formato protestą praėjusią savaitę saugumo pajėgoms buvo sunkiau vaikyti po visą miestą išsibarsčiusius protestuotojus.
Vietos žiniasklaida praneša, kad šį sekmadienį Minske užfiksuota apie 20 susibūrimų.
„Žmonės susirinko visuose Minsko rajonuose, be išimties. A. Lukašenkos policija beviltiškai skuba iš rajono į rajoną“, – skelbia „Telegram“ kanalas „Nexta Live“.
Kaip ir ankstesnėmis savaitėmis, miesto centre uždarytos kelios metro stotys, ribojamas mobilusis internetas. Dislokuotos gausios riaušių policijos pajėgos. Naujienų portalas „Tut.by“ praneša, kad saugumo pajėgos naudoja ašarines dujas ir kurtinamąsias granatas.
Žmogaus teisių gynimo grupė „Viasna“ savo ruožtu praneša, kad iki šiol sulaikyta mažiausiai 20 žmonių.
„Visi eina į gatves savo rajonuose ir mato daugybę, šimtus ir tūkstančius šalininkų“, – teigė opozicijos lyderė S. Cichanouskaja ir pridūrė, kad “baltarusiai yra drąsūs ir taikūs žmonės, kurie išmoko laisvės kainą ir niekada nesutiks gyventi be jos.“
Baltarusijos sostinėje Minske į žuvusio opozicijos aktyvisto Romano Bondarenkos laidotuves penktadienį susirinko apie 5 tūkst. žmonių.
31-erių kariškis praėjusią savaitę mirė nuo smegenų traumos, kurią patyrė, kai jį suėmė Baltarusijos saugumas. Jis buvo suimtas po ginčo miesto aikštėje, kurioje renkasi protestuotojai.
Gedintys žmonės į laidotuves Minsko užmiestyje esančioje cerkvėje susirinko nešini baltomis ir raudonomis gėlėmis, simbolizuojančiomis opoziciją.
„Ne mūsų jėgoms sugrąžinti Romaną, tačiau galime pasistengti, kad tokie nusikaltimai daugiau niekuomet nepasikartotų“, – „Telegram“ paskyroje rašė Sviatlana Cichanouskaja.
Rugpjūčio rinkimuose pergalę teigia iškovojęs Aliaksandras Lukašenka, tačiau opozicijos lyderė S. Cichanouskaja tai neigia ir ragina baltarusius protestuoti. Netrukus po rinkimų ji pati pasitraukė į Lietuvą.
A. Lukašenka šalį valdo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. ES atmetė rugpjūčio rinkimų rezultatus kaip „nei laisvus, nei sąžiningus“ ir atsisakė pripažinti A. Lukašenką Baltarusijos prezidentu bei įvedė sankcijas A. Lukašenkai artimiems pareigūnams.
Per laidotuves protestuotojai skandavo „Romanai, esi herojus“ ir „Išeinu“ šūkius. Pastarasis – tai paskutinė žinutė, kurią R. Bondarenka parašė bendrame šeimos pokalbyje internete.
Apie R. Bondarenkos mirtį nuo smegenų sužalojimų paskelbta lapkričio 12 d.
Penktadienį A. Lukašenka teigė daugiau informacijos apie R. Bondarenkos žūtį paskelbsiantis kitą savaitę.
„Turėkite kantrybės. Kitą savaitę jums pranešime viską. Patikėkite, bus įdomu“, – teigė A. Lukašenka, jį citavo naujienų agentūra BelTA.
Baltarusijoje siautėja OMONas. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusiai sekmadienį vėl išėjo į sostinės Minsko gatves protestuoti prieš prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
Ginkluoti policininkai vaikė demonstrantus ašarinės dujomis ir kurtinančiomis granatomis, dislokuotos vandens patrankos.
Žmogaus teisių grupė „Viasna“ praneša, kad sulaikyti mažiausiai 328 žmonės, tarp jų yra ir žurnalistų.
AFP žurnalisto duomenimis, buvo uždaryta apie 15 metro stočių, ribojamas mobilus internetas.
Baltarusijoje kiekvieną savaitgalį nuo ginčytinų rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų, kurie laikomi suklastotais A. Lukašenkos naudai, dešimtys tūkstančių žmonių eina protestuoti į Minsko ir kitų miestų gatves.
Protestuotojų ir opozicijos pasipiktinimas dar labiau išaugo šią savaitę, kai mirė saugumo pajėgų sumuštas jaunas opozicijos šalininkas Romanas Bondarenka.
Po rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje įvykusių šiurkščiai suklastotų prezidento rinkimų, kurių laimėtoju pasiskelbė diktatorius Aleksandras Lukašenka, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija ir liūdnai pagarsėjusiu OMON. Buvo sulaikyti tūkstančiai žmonių, daugelis pateko į kalėjimus arba neteko darbo, fiziškai nukentėjo daug demonstrantų, yra žuvusių.
Paskutinis faktas.
Lapkričio 12 d. naktį mirė į Minsko Greitosios medicinos pagalbos reanimacijos skyrių atvežtas 31 m. Romanas Bondarenka (portalo tut.by ir svaboda.org informacija). Gydytojai operavo jį kelias valandas, visą tą laiką jis buvo be sąmonės. Į skyrių jis buvo atgabentas iš Minsko Centrinio rajono Vidaus reikalų valdybos su didžiuliu smegenų patinimu, vidine kaukolės ir smegenų trauma, subduraline hematoma, sumušimais, įbrėžimais. Valdiškieji įvykio tyrėjai pareiškė, kad mirusiajam R. Bondarenkai buvo diagnozuota intoksikacija alkoholiu. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai ir medicininiai dokumentai šią informaciją paneigė. „Romano kraujyje – nulis alkoholio promilių, apskritai nieko nerado“, – pakomentavo vienas iš ligoninės gydytojų.
ES diplomatijos vadovo Giuseppe Borrelli spaudos tarnyba jau išplatino pareiškimą, kuriame Baltarusijos valdžios institucijos kaltinamos dėl Romano Bondarenkos mirties po to, kai jį jo kieme sumušė „policininkai be rūbų“. „[Romano Bondarenkos mirtis] yra piktinantis ir gėdingas Baltarusijos valdžios veiksmų, kurie ne tik tiesiogiai ir smurtiškai represavo savo pačių gyventojus, bet ir sukūrė aplinkybes, kuriomis galėjo įvykti tokie neteisėti smurto veiksmai, rezultatas“, – sakoma pareiškime. Jei nebus sureaguota, jame žadama išplėsti sankcijas Baltarusijos valdžiai.
Baltarusijos valdžia jau sureagavo. Atstovų rūmai jau svarsto įstatymo projektą, kuris leistų atimti pilietybę už „ekstremizmą“. Nesunku nuspėti, kad ji būtų atimta ir iš Vilniuje apsistojusios opozicijos lyderės Svetlanos Cichanouskajos. Ji ką tik pareiškė:
Kova su Lukašenkos režimu bus tęsiama, tačiau ji vis labiau įgis partizaninę formą, pranešė agentūra PAP. „Kova tęsis … Manau, kad žmonės pasirinks partizaninės kovos formą, nes vyriausybė nežino jokių smurto naudojimo ribų“, – pabrėžė opozicionierė. „Tai yra procesas, bet aš tikiu, kad mes artėjame prie pabaigos”, – pridūrė Cichanouskaja. Pasak jos, Baltarusijos režimas netrukus bus paralyžiuotas. „Vyriausybė nevykdo savo pagrindinių funkcijų, ji tik kovoja prieš protestuotojus, Švietimo ministerija – prieš studentus, Sveikatos apsaugos ministerija – prieš gydytojus“, – sakė Cichanouskaja. Pasak jos, valdžia yra susiskaldžiusi, vis daugiau pareigūnų ir darbuotojų pereina į opozicijos pusę. Cichanouskaja sakė, kad „aptariamas tikslinis ekonominis spaudimas asmenims, verslui, Lukašenkos piniginei“. „Tada, kai nepakaks lėšų saugumo pajėgoms finansuoti, režimas žlugs, nes jis laikosi tik ant smurto. Lukašenka yra politinis bankrotas, kuris tapo toksiškas daugumai šalių, ir Rusijai. Diktatoriaus, naikinančio savo žmones, palaikymas meta šešėlį ir pačiai Rusijai“, – pabrėžė Cichanouskaja.
Lietuva ir Lenkija, pasibaisėjusios žiauriais diktatoriaus susidorojimais su demonstracijų, mitingų dalyviais ir net atsitiktiniais praeiviais, teikia Baltarusijos protestuotojams, reikalaujantiems diktatoriaus atsistatydinimo ir demokratiškų rinkimų, moralinę ir kitokią paramą, ragina kitas pasaulio valstybes nelikti abejingomis kovai už demokratiją Baltarusijoje.
Žinoma, Maskvai tai kol kas labai nepatinka.
„Iš Varšuvos ir Vilniaus per socialinius tinklus eina ne tik pinigai, bet ir instrukcijos, mes jas matėme. Instrukcijos, kaip gaminti padegamuosius mišinius, sprogstamąsias medžiagas, tuos pačius Molotovo kokteilius ir daug ką kita“, – lapkričio 12 d. interviu Rusijos ir užsienio žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas (delfi.lt informacija). „Baltarusijos opozicija labai aktyviai finansuojama ir kurstoma laikytis būtent tokios bekompromisės linijos – reikalauti režimo pakeitimo, organizuoti neterminuotus streikus“, – piktinosi S. Lavrovas. Pasak jo, dabar į Baltarusijos miestų gatves daugiausia išeina žmonės, norintys išprovokuoti pareigūnus panaudoti jėgą.
Geriau jau būtų nepaminėjęs S. Lavrovas „Molotovo kokteilių”. Juk jų pavadinimas buvo sugalvotas suomių Žiemos karo, kuriame sovietai gavo per snukį, metu. Tai, pašiepiantis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų narkomą Viačeslavą Molotovą, vieną iš Rytų Europos padalinimo pagal Ribentropo-Molotovo paktą autorių ir vykdytojų, pavadinimas (Lavrovas iki šiol neigia, kad šis paktas tikslingai atvėrė kelią II Pasauliniam karui ir Baltijos valstybių okupacijai).
Kai Suomijoje buvo pradėta efektyviai atakuoti sovietų tankus rankinėmis padegamosiomis bombomis, suomiai ėmė jas vadinti „kokteiliais Molotovui“ arba tiesiog „Molotovo kokteiliais“. „Molotovo kokteiliais“ Sausio 13 buvo pasiruošę gintis nuo Rusijos tankų ir Lietuvos Parlamento gynėjai.
Bukam Lavrovui, politiniam Molotovo anūkui, matyt, nežinoma, kad Internete pilna „Molotovo kokteilio” receptų ir pagaminimo būdų, ir lietuvių arba lenkų pagalba baltarusiams šioje srityje visai nereikalinga.
Tokius „kokteilius“ pasigamina net paaugliai. Pakanka turėti stiklinį butelį ir degių medžiagų.
Baltarusijoje žiauriai išvaikyti protestai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos sostinėje Minske uniformuoti asmenys išvaikė prieš Aliaksandrą Lukšenką vykusio protesto dalyvius. Suimta dešimtys demonstrantų, portale „spring96.org“ pranešė žmogaus teisių centras „Viasna“. Popietę pranešta apie daugiau kaip 160 sulaikytų asmenų.
Vaizdo įrašuose ir nuotraukose buvo matyti, kaip pajėgos imasi brutalių veiksmų prieš taikius demonstrantus, spaudžia juos prie žemės ir kiša į kalinių gabenimo automobilius. Keliose miesto vietose protestuotojus vaikė OMON pareigūnai.
Kaip ir kiekvieną sekmadienį, ir šį kartą tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Demonstracijos vyko ir kituose miestuose.
Metro stotys Minske buvo uždarytos, kad demonstrantai nepatektų į miesto centrą. Buvo išjungtas ir mobilusis internetas – taip norėta apsunkinti susitarimus dėl susirinkimų. Daliniai atitvėrė kai kurias gatves, buvo panaudota ir sunkioji technika.
Nepaisant demonstracijų draudimo ir grasinimo smurtu, žmonių kolonos žygiavo keliomis miesto gatvėmis – su istorinėmis baltai raudonomis vėliavomis. Jie skandavo: „Tegyvuoja Baltarusija!“
Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.Baltarusijos OMONas. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienį Baltarusijos sostinėje Minske milicija išvaikė prieš Aleksandrą Lukašenką protestavusius eitynių dalyvius, siekusius patekti prie memorialo J. Stalino laikų represijų aukoms, informuoja AFP.
AFP reporteris girdėjo šūvius ir svaiginančių granatų sprogimus bei matė, kaip policija vaikėsi protestuotojus prie Kuropatų memorialo, skirto atminti tūkstančiams represijų aukų.
Paskutinį kartą eitynės šioje vietoje buvo žiauriai numalšintos Tarybų Sąjungos laikais 1988 m., panaudojus ašarines dujas.
Sekmadienį tūkstančiai baltarusių nepabūgo A. Lukašenkos grasinimų, kad jis „neims belaisvių“.
Žmogaus teisių organizacija „Viasna“ paskelbė, kad buvo sulaikyta 70 žmonių, daugiausiai Minske.
Baltarusijoje vėl vyksta masinis opozicijos protestas. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos sostinėje Minske sekmadienį vėl vyksta daugiatūkstantinis opozicijos protestas prieš Aleksandro Lukašenkos valdžią, praneša naujienų portalas Tut.by.
Besiruošiant protestams buvo uždarytos trys metro stotys – jas traukiniai pravažiuoja nesustodami.
Įvairiose miesto vietose užfiksuoti saugumo pajėgų automobiliai ir autobusai. Be to, žmonės pranešė, kad saugumo tarnybų pareigūnai važinėja po miestą mikroautobusais su geltonais taksi numeriais.
Naujienų agentūra TASS informuoja, kad Baltarusijos saugumo tarnybos pasiuntė papildomas pajėgas prie Čeliuskincevo parko, kur renkasi opozicijos eitynių dalyviai.
Kai kuriose gatvėse palei planuojamą protesto eitynių maršrutą stovi vandens patrankos ir kita speciali technika.
Saugumo pareigūnai Baltarusijoje paleido įspėjamuosius šūvius prieš protestuotojus. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Baltarusijos saugumo tarnybų pareigūnai paleido įspėjamuosius šūvius prieš sostinėje Minske vykstančių opozicijos eitynių dalyvius, praneša TASS.
Minsko miesto vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus atstovė Natalija Ganusevič patvirtino naujienų agentūrai TASS, kad opozicijos akcijos metu Nepriklausomybės prospekte pareigūnai šaudė į orą.
„Taip, į orą buvo paleisti įspėjamieji šūviai“, – sakė ji.
TASS taip pat praneša, kad saugumo tarnybos sulaikė žmones, kurie išgirdę šūvius pasileido bėgti į aplinkinių gyvenamųjų namų kiemus.
Tuo metu Lahoisko prospekte, kur taip pat susirinko daug protestuotojų, saugumo tarnybos panaudojo apsvaiginančią granatą.
Atkurta Lietuvos muitinė mini 30-ties metų jubiliejų. Muitinės departamento nuotr.
Penktadienį Atkurtai Lietuvos muitinei sukanka 30 metų. Šią dieną 1990 metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba (dabar – Lietuvos Respublikos Seimas) priėmė Laikinąjį muitinės įstatymą. Jame buvo numatyta svarbiausia muitinės funkcija – vykdyti valstybės muitų politiką.
Pirmuoju Lietuvos muitinės vadovu Vyriausybė paskyrė Valerijoną Valicką, kuriam teko uždavinys sukurti Lietuvos muitinių sistemą.
Lietuvos muitinė – viena iš nedaugelio Atkurtos Lietuvos institucijų, kurios jaunoje valstybėje buvo kuriamos visiškai naujai.
Iki Lietuvos valstybės pripažinimo de jure, Atkurta Lietuvos muitinė veikė Sovietų Sąjungos okupacijos sąlygomis: pasienyje egzistavo struktūros dvivaldystė, t. y. veikė ir Lietuvos, ir sovietų muitinė, buvo deginami Lietuvos muitininkų vagonėliai, su pirmaisiais Atkurtos Lietuvos muitinės pareigūnais buvo dorojamasi fiziškai, o 1991 m. liepos 31-ąją sovietų specialusis būrys OMON Baltarusijos pasienyje Medininkų poste žiauriai nužudė septynis ten tarnavusius jaunos valstybės pareigūnus. Trys iš jų buvo muitininkai. Žudynes išgyveno sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas.
Pasak T. Šerno, tuo metu per sieną keliaujantys asmenys Lietuvos muitinės pareigūnus vadino ne muitininkais, o Sąjūdžiu. Tuo metu būti muitininku reiškė ne profesiją, o žmogaus apsisprendimą.
Pagrindiniai jaunos institucijos uždaviniai tuo metu buvo įgyvendinti muitų politiką nustatančius įstatymus, taikyti muitų tarifus ir imti muitų rinkliavas, užkirsti kelią kontrabandai ir kitokiems muitų taisyklių pažeidimams.
Muitinės raidai labai svarbūs 1993-ieji. Tais metais teisinę bazę sustiprino nuolatiniai Lietuvos Respublikos muitinės ir Muitų tarifų įstatymai, muitų tarifu pradėta reguliuoti užsienio prekyba. Tais pačiais metais buvo patvirtintas pirmasis Tarnybos Lietuvos muitinėje statutas ir muitinės taisyklės, o Lietuvos Respublikos muitinės departamentas Vyriausybės nutarimu pertvarkytas į Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Muitinės veikla visais laikais buvo neatsiejama nuo kovos su kontrabanda. Vienas svarbiausių muitinės uždavinių – sustabdyti kontrabandinių prekių antplūdį, galintį išbalansuoti ekonominę pusiausvyrą, ir taip apsaugoti Europos Sąjungos vidaus rinką.
Europos Sąjungos bendrosios rinkos kertinis akmuo yra muitų sąjunga, besiremianti laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu.
Remiantis muitų sąjunga panaikinami visi muitų mokesčiai tarp ES valstybių, o su trečiosiomis, nepriklausančioms ES, šalimis vykdoma bendra užsienio prekybos ir muitų politika. Taigi Europos Sąjungos valstybių muitinės dirba kaip viena ES muitinė.
Šiuo metu Lietuvos muitinė, įgyvendinanti Europos Sąjungos Muitų politiką, savo darbe pirmiausia vadovaujasi visoms ES šalims-narėms privalomais teisės aktais – reglamentais. Svarbiausias visų ES muitinių veiklos dokumentas – Sąjungos muitinės kodeksas.
Šiandien Lietuvos muitinę sudaro 8 įstaigos: Muitinės departamentas, 3 teritorinės muitinės (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos), Muitinės laboratorija, Muitinės kriminalinė tarnyba, Muitinės informacinių sistemų centras, Muitinės mokymo centras.
Šiuo metu Lietuvos muitinėje dirba apie 2 tūkstančius žmonių.
Atkurtos Lietuvos muitinės jubiliejų šiemet institucija mini virtualiai: 9 valandą visi muitinės pareigūnai, buvę muitinės darbuotojai, vadovai, taip pat tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su muitinės veikla, kviečiami įsijungti interneto Lietuvos muitinės svetainę www.lrmuitine.lt ir dalyvauti renginyje per nuotolį.
Jau buvo galima pradėti nerimauti dėl to, kad priešingą nuomonę turinčių žmonių sąstingis ir ten užstojusi pauzė užsitęsė pernelyg ilgai, kažkas iš jų turėjo trūks plyš iššauti jau vakar, tačiau vis tik labai nustebau, jog šiandien triukšmingai driokstelėjo būtent Vladimiras Laučius, netikėtai pareiškęs, kad mūsų pusės politika Baltarusijos atžvilgiu, labai aiškiai palaikant prieš diktatorių sukilusią pilietinę visuomenę ir nepripažįstant suklastotų prezidento rinkimų legitimumo, yra Lietuvos pralaimėjimas visais atžvilgiais („Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulę”; delfi.lt portalas).
Kaip tvirtina minėtasis žurnalistas (cituoju iš atminties), mūsų aukščiausiųjų politikų barškinimas tuščiavidurėmis vertybėmis, noras papozuoti prieš savo rinkėjus Baltarusijos žmonių kovos už laisvę kontekste galiausiai nieko doro nedavė, o už savo naivumą ir tuščiagarbiškumą dabar turėsime užmokėti nepritekliais arba net naujai iškilusiomis grėsmėmis mūsų artimiausiame horizonte. Kitaip tariant, svarbiausiuoju V. Laučiaus straipsnio leitmotyvu skamba pasikartojant išvada, kad Lietuvos užsienio politikai, palaikant prabudusią laisvei tautą, o ne diktatorių ir išsigimėlį, pritrūko politinio realizmo, susiviliojus niekur nevedančiais idealistiniais užkeikimais apie tautos teises pačiai lemti savo likimą.
Nesunku įsivaizduoti, kad tokios ar panašios išvados dalyje mūsų populiacijos galimai jau brendo nuo pat krizės Baltarusijoje pradžios, o dabar jau buvo subrendusios ar net perbrendusios, kai V.Laučius drąsiai pasiryžo sudėti visus taškus ant i. Tačiau, kaip jau minėjau, buvau apstulbintas, kad tokio apibendrinimo lokomotyvu tapo V.Laučius, neabejotinai labiausiai intelektualus šiandienos mūsų padangėje politikos apžvalgininkas. Taip pat neabejoju ir gera V.Laučiaus valia, siekiant perspėti tautiečius ir įtakingus politikus dėl daromų klaidų, galinčių užtraukti dideles negandas, tačiau, kaip atrodo bent man, pats žurnalistas galimai didesne ar mažesne dalimi klysta, įtikėjęs, kad politinis realizmas yra politinės išminties pribuvėja, o idealistiniai motyvai politikoje yra nebrandaus proto požymis arba geriausiu atveju tuščias maivymasis, veidmainingas pozavimas.
Baltarusijos omonas. Vilniuje demonstruojamos plakatų parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Dievas mato, esu suėstas visos eilės nuodėmių, tačiau drauge niekados nesu šunuodegiavęs prieš valdžios vyrus ir moteris. Tačiau tai netrukdo man prisipažinti, kad didžiavausi net savo valstybės valdiškomis institucijomis aną kartą, kai jos parodė ne valdišką (idealistinį?) sugebėjimą surengti tinkamas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, neabejotinai jaučiu dėkingumą politikams, kurie stoja prieš valstybės simbolio Vyčio išniekinimą arba be jokių išlygų palaiko kaimyninės tautos, taip pat išpažįstančios Vyčio simbolikos turiningąją reikšmę, kovą už laisvę.
Kaip atrodo, net didžiausias oponentas privalėtų pripažinti, kad Gitano Nausėdos labai aiškiai išsakytas požiūris ir įsipareigojimai Baltarusijos krizės kontekste yra toli gražu ne pozos, o užimtos pozicijos padarinys.
Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, tas pats oponentas gali pastebėti, kad čia pademonstruotas jau šio straipsnio autoriaus jausmingumas mažai ką turi bendro su užduotimi žiūrėti į šiandieninį politinį virsmą labiau blaiviai, atstačius „konceptualias akis“.
Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mūsų pasirinkimas be kompromisų palaikyti baltarusių tautos laisvės žygį yra neabejotinai labiausiai konceptualus pasirinkimas iš visų įmanomų dar ir dėlto, jog tai be visa ko kito yra įsipareigojimas neleisti savo šalyje formuotis lukašenkinio mentaliteto užuomazgomis net ir pakitusiu, prisitaikiusiu prie kitų sąlygų pavidalu.
Mūsų priešstata ir alergija Baltarusijos diktatoriui įgalina detoksikuoti labiausiai užkrėstus savo pačių sielos užkulisius, kai savo ruožtu kompromisas su Lukašenka galiausiai lemtų tik tai, jog mūsų pasąmonę apsėstų gausybė tarakonų!
O dabar pareikime prie svarbiausio punkto. V.Laučius čia – niekuo dėtas, tačiau, atmetus dėmesį blaškančias detales, nesunku bus pastebėti ir tai, kad Lukašenką šiandien užvis labiausiai tenkintų vadinamosios realistinės politikos požiūris, tokią nuostatą jis bando įskiepyti tiek lazdomis daužomiems savo šalies piliečiams, tiek pasaulio visuomenei, o ypač kaimyninių šalių publikai, paplūdęs bjauriausiais grasinimais. Tačiau ir Vladimiras Putinas, jeigu pastebėjote, šiandien desperatiškai siekia ne tiek sąjungininkų ir draugų, kiek vadinamojo politinio realizmo principų pasaulio politikoje įtvirtinimo, užtikrinančio geriausias sąlygas diktatūrų vystymuisi.
Be jokios abejonės, V. Laučius yra prisiekęs demokratijos šalininkas ir vienas iš išradingiausių rusiško imperializmo kritikų. Galop čia ginčą pradėjau ne dėl vertybių, o dėl teorinių principų. Apie idealizmo ir realizmo kolizijas Baltarusijos įvykių kontekste plačiau pakalbėsime kitą kartą.
Gausybei demonstrantų Baltarusijoje gresia kaltinimai, praėjus dienai po jų suėmimo protestuose, vykstančiuose dėl, jų teigimu, pavogtų rinkimų, šeštadienį paskelbė šalies Vidaus reikalų ministerija.
Penktadienį buvo sulaikyta apie 40 demonstrantų, tačiau tik maždaug pusei jų grės kaltinimai, teigė ministerija.
Baltarusijos žmogaus teisių grupė „Viasna“ patvirtino pranešimus apie sulaikymus, pažymėdama, kad dauguma sulaikytųjų protestavo taikiai. Grupės teigimu, buvo smurtaujama prieš kai kuriuos protestuotojus, suimtus studentų demonstracijų metu.
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka teigia iškovojęs pergalę rugpjūčio 9 dieną įvykusiuose šalies prezidento rinkimuose, kuriuose jis esą surinko 80 proc. rinkėjų balsų. Šalį jis valdo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus.
Tačiau dauguma baltarusių mano, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti, ir būtent dėl šios priežasties šalyje vilnija protestų banga. Europos Sąjunga (ES) atsisako pripažinti rinkimų rezultatus.
Daugumai naujausių protestų vadovavo studentai, jiems jau sugrįžus į savo mokymo įstaigas po vasaros atostogų. Švietimo ministerija pagrasino susidoroti su universitetais dėl jų vaidmenų protestuose.
Protestuotojai sekmadienį ketina surengti dar vieną didelę demonstraciją. Praėjusios savaitės protestuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, jie taikiai žygiavo šalies gatvėmis.
Vakarai tikrai gali sutvarkyti ir A. Lukašenką, ir jo stogą – V. Putiną. Dar 2014 m. po Krymo aneksijos, po Boingo numušimo galėjo. Vakarams pakaktų pasielgti su naujaisiais rusais taip pat, kaip teisinės valstybės sąlygomis jie elgiasi su savo piliečiais – paprašyti, kad būtų pagrįsta įspūdingo turto kilmė. Iki tol – turto areštas. Deja, pinigai nekvepia.
Pranešta, kad „Baltijos šalys pirmadienį įvedė sankcijas A. Lukašenkai ir dar 29-iems režimo atstovams dėl prezidento rinkimų klastojimo ir smurto prieš taikius protestuotojus. Jiems uždrausta atvykti į Baltijos šalis“:
Griūk negyvas. Baltarusijos vidaus administracinis teritorinis suskirstymas toks, kad ją sudaro 6 sritys (oblast) ir Minsko miestas. Šalyje 118 rajonų arba mūsiškai – savivaldybių. Dar 9 rajonai sudaro vidines sostinės savivaldybes. Taigi, iš viso šalyje 127 savivaldybės. Jei sankcijas įvedame kiekvienos savivaldybės ponybei – vykdomojo komiteto pirmininkui, tarybos pirmininkui, vietinės milicijos vadui, regioninės rinkimų apygardos vadui (127 x 4) jau gauname 508 personas. Panašu, kad kiekvienas rajonas turi savo vietinį teismą, o kiekviena sritis turi savo aukštesnį teismą, prokuratūrą. O juose po pirmininką, po prokurorą ir būrys eilinių teisėjų bei prokurorų.
Teisėsaugininkus, ypač prokurorus, privalu įtraukti, nes, turimais duomenimis, jokių bylų dėl neteisėto sadistinio pareigūnų smurto prieš taikius gyventojus Baltarusijoje nėra. Tik ciniškas vidaus reikalų ministro – osetino Karajevo – atsiprašymas. Visi teisėjai konvejeriu kiekvienam atvesdintam skiria po 15-20 parų administracinio arešto, masiškai kelia opozicijai, jos lyderiams išgalvotas baudžiamąsias bylas. Ne tik sostinėje, periferijoje taip pat. Veikiama Stalino troikų ir Ježovo-Berijos metodais.
Aliaksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Kiekvienoje iš sričių yra srities KGB padalinys, galbūt OMON padalinys. Bent jau jų vadus tikrai reikėtų į sankcijų sąrašą įtraukti. Pridėkime dar šalies vyriausybės ponybę, kurie visi yra diktatoriaus satrapai. Kur dar centrinių medijų vadai ir aktyviausi smegenų plovėjai? Kur dar pats Batka su savo sūnaitėliais, viešųjų ryšių diva gražia baltiška pavarde – N. Eismont? Kur kiti svarbiausi buvusio prezidento administracijos veikėjai?
Nesakau, kad sankcionuojamų asmenų sąraše būtinai privalo būti 750 ar 900 pavardžių. Baltarusijos politinei ponybei sankcijos iš tiesų mažiau skausmingos, nei jų idėjiniams draugams iš Rusijos aukštosios valdininkijos sluoksnių. Mat Baltarusijoje nėra ko išsiurbti, traktorius nelabai kas perka, o ir Batka budriai žiūri, kad valdininkai neapsirytų, nedemonstruotų prabangos ir neerzintų liaudies. Čia viena iš priežasčių, kodėl dar prieš 10 metų Batka per eilinius rinkimus realiai gaudavo apie 60 proc. balsų, o likusius 20 proc. prisipiešdavo. Tiesiog įsistatydavo povo plunksną kepurėn…
Visgi jungtinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos paskelbtas sankcionuojamų personų sąrašas, susidedantis tik iš trijų dešimčių (!) personų, atrodo apgailėtinas ir beprasmis. Gal išsigandome sieną kirtusio malūnsparnio? Gal bijome dėl Klaipėdos uosto, kuris tariamai nuskurs be Baltarusijos? Yra patarlė apie kardą – be reikalo neištrauk, be garbės nenuleisk. Gal reikėjo Baltijos kraštams sutelktai dirbti su ES ir JAV, įtikinėti jas, o geopolitikoje reikštis tik tarptautiškai, kartu su didžiaisiais žaidėjais? Bet kuriuo atveju to 29-ių sąrašo skelbėjai atrodo apgailėtinai ir asocijuojasi su šik… katinu ant bedugnės krašto.
Baltarusijos prezidentas – persiganęs. EPA – ELTA nuotr.
Kadaise Pasaulio didieji išdavinėjo mūsų miško brolius, tupinčius bunkeriuose, viltingai besiklausančius radijo „balsų“… Dabar, panašu, išdauodami laisvės, pažangos ir teisingumo siekiantys baltarusiai. Civilizacijos ir istorijos farsas, baltarusiai šiandien mitinguoja prie Lenino paminklų. Ar galėtumėte įsivaduoti, kad 2020 m. Kopenhagoje protestuojama prie A. Hitlerio paminklo? Protaujantiems aišku: įvykiai šiandienos Minske yra civilizacinės reikšmės.
Deja, visokio plauko šrioderiams pinigai nekvepia.
Susiginčijo Vova Nuodytojas ir Saša Baudėjas – kuris iš jų yra didesnis galvažudis? Tačiau niekas nepriėjo, niekas nepasakė (senasis lietuvis Kindziulis jau buvo išėjęs į pensiją, o naujasis – Didžiulis dar neparvykęs iš Briuselio), kad svarbiausias dalykas čia yra ne suvestinės statistikos duomenys, o būtent tai, kad tiek vienas, tiek kitas (Vova ir Saša) verčia smarkiai nusivilti žmonijos progreso idėja.
X
Vova Nuodytojas pageidaudavo, kad pusryčiams jam būtų paduodamos žmogienos kepenėlės su žemuogių uogiene, o Saša Baudėjas pirmai progai pasitaikius rydavo ekskrementus su kremo užtepėle. Ypač mėgdavo pagardintus kremu suviduriavusių omonininkų kruvinus ekskrementus.
X
Saša Baudėjas buvo impotentas, bet jautė pašaukimą prievartauti vyrus su gumine milicininko lazda, tykiai prisėlinęs iš užpakalio. Vova Nuodytojas periodiškai prievartaudavo savo tautą dvigalvio erelio asmenyje, pakaitomis tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės.
X
Pasižiūrėdavo Vova Nuodytojas į veidrodį ir matydavo tenai savo sielos dvynį Sašą Baudėją, pasižiūrėdavo Saša Baudėjas į veidrodį ir matydavo tenai visados tiktai save patį, žiūrintį į save nustėrusiomis baimės akimis iš kitos veidrodinės simetrijos pusės. Kažkuris iš jų vis dėlto sirgo mozaikine psichopatija.
X
V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Lietuvoje labiausiai paslėptas dalykas buvo Vytauto Didžiojo kapas, užmirštas kažkur Didžiosios kunigaikštystės tyrose, pakeliui į sostinę, Šašos Baudėjo tėvonijoje rėžimo priešininkai pradingdavo ne mažiau slaptai, nepalikdami jokios išnaros ar kapelio, nė mažiausios užuominos apie palaidojimo vietą toli nuo sostinės. Dėl to Šašos Baudėjo rėžimas buvo vadinamas higieniškąja diktatūra, o pats Saša Baudėjas diktatoriumi be kapinių, kai savo ruožtu Vovos Nuodytojo aukų kapinėse buvo griežtai draudžiama lankytis dėl užkilusio čia ir pavojingo gyvybei radioaktyvaus fono.
X
Savo istoriniu herojumi Vova Nuodytojas laikė Saljerį (Antonio Salieri), o Šaša Baudėjas buvo įsimylėjęs visus rūmuose iškabinėtus savo portretus, vaizduojančius tarakoną su kulkosvaidžiu rankose. Dar pasakojama, kad didžiaisiais lietuviais, tikraisiais Didžiosios kunigaikštystės paveldėtojais Saša ir Vova pripažino išimtinai tik Jedinskį ir Ivaškevičių.
X
Liaudies padavimai byloja, kad Vovai Nuodytojui likimo buvo lemta būti pakartam sukilusios liaudies už pautų ant Kremliaus laikrodžio bokšto, o čigonės išmestos kortos savo ruožtu liudijo, kad Saša Baudėjas anksčiau ar vėliau bus pakabintas ant virtuvės durų balkio už kankorėžinės tarakono liaukos, besirandančios ten, kur turėtų būti pautai.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad pirmu etapu nutarta Baltarusijos pareigūnams taikomą „juodąjį sąrašą“ sinchronizuoti su Latvija ir Estija. Pasak ministro, būtent tai ir nulėmė, kad patvirtintame sankcionuotų asmenų sąraše yra tik 30 pavardžių.
L. Linkevičius mano, kad URM pateiktas papildytas sąrašas, kurį sudaro 118 asmenų, bus nagrinėjamas vėliau.
„Pasiūlymas yra pateiktas Vidaus reikalų ministerijai, manau, kad bus nagrinėjamas. Nutarta, kad pirmas etapas būtų sinchronizuotas su Latvija ir Estija“, – LRT teigė L. Linkevičius.
Ministras atkreipia dėmesį, kad nacionaliniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos „juodieji sąrašai“ yra labiau apčiuopiama reakcija į įvykius Baltarusijoje. L. Linkevičius taip pat pripažįsta kad Baltijos valstybių nacionaliniai „juodieji sąrašai“ nėra identiški.
„Gal šiek tiek sąrašai ir skiriasi, tai potencialiai rodo, kad vieni kitų sąrašą galėsime papildyti, bet esmė buvo, kad būtų tam tikra labiau apčiuopiama reakcija, ne tik įvykių vertinimai, pasmerkimas, bet ir tam tikras ženklesnis signalas, tai mes padarėme kartu su latviais ir estais“, – sakė ministras.
URM vadovas teigia, kad Lietuvos nacionaliniame „juodajame sąraše“ yra faktinis Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka, jo aplinkos žmonės, KGB, Vidaus reikalų ministerija, OMON, taip pat ir Vyriausioji rinkimų komisija, atsakinga už rinkimų rezultatų klastojimą.
L. Linkevičius taip pat informuoja, kad Vyriausybė jau pradėjo svarstyti pagalbos Baltarusijos žmonėms paketą.
„Sankcijos neišspręs tos situacijos. Vyriausybėje pradėjome svarstyti ir paketą pagalbos Baltarusijos žmonėms priemonių, kas būtų susiję su represijų aukomis, pagalba švietimo klausimais, vystomojo bendradarbiavimo projektai, palengvintas, lankstesnis vizų išdavimo mechanizmas, kas aktualu daugeliui“, – sakė URM ministras, akcentuodamas, kad jau ne viena dešimtis baltarusių atvyko į Lietuvą, mėgindami pasislėpti nuo represijų.
Savo ruožtu Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, reaguodamas į vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės patvirtintą 30 asmenų, kuriems paskirtos sankcijos dėl Baltarusijos prezidento rinkimų falsifikavimo ir smurto prieš protestuotojus Minske, sąrašą, stebisi, kad patvirtintas tik toks dokumentas, nors buvo siūloma „Magnickio įstatymo“ pagrindais sankcijas skirti daugiau nei 100 Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų.
ELTA primena, kad Užsienio reikalų ministerija (URM) pastarąją savaitę pasiūlė įvesti sankcijas daugiau nei šimtui Baltarusijos asmenų, atsakingų už smurtą prieš taikius protestuotojus bei prezidento rinkimų klastojimą.
Baltarusijos prezidentas – persiganęs. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos skrydis virš Minsko ir jo pasisakymai sraigtasparnio kabinoje buvo įamžinti vaizdo įrašuose, praneša naujienų agentūra TASS.
„BelTA“ nufilmavo, kaip A. Lukašenka paprašė piloto praskristi virš „Nugalėtojų prospekto“, kur yra prezidento rezidencija.
„Išsibėgiojo kaip žiurkės“, – pamatęs nuo rezidencijos tolstančius protestuotojus pakomentavo A. Lukašenka. – Išsilakstė. Jie suprato, kad čia bus karšta.“
Internete taip pat paplito vaizdai, kaip A. Lukašenka atskrenda į rezidenciją ir iš sraigtasparnio išlipa nešinas neužtaisytu automatu „Kalašnikov“.
Baltarusijos prezidentas – išsiganęs. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienį Minske vyko itin didelė demonstracija. Dalis protestuotojų buvo susirinkę ir prie prezidento rezidencijos, „Nepriklausomybės rūmų“, kur gatves blokavo specialiosios paskirties milicijos būrys OMON su karine technika. Žmonės prie pat milicininkų nesiartino, tačiau susirinkę kiek atokiau skandavo „išeik“ – ragindami A. Lukašenką atsistatydinti. Vėliau minia patraukė atgal į Minsko centrą. Tuo metu ir praskrido sraigtasparnis.
Baltarusijos prezidentas – išsigandęs ne juokais. EPA – ELTA nuotr.
Po kurio laiko A. Lukašenka išėjo už rezidencijos ribų ir padėkojo pareigūnams už jų darbą.
Prezidento atstovė spaudai Natalija Eismont neigė, kad prezidentas buvo evakuotas ar bėgo ir tikino, kad jis visą dieną kontroliavo situaciją ir toliau tęsia darbą „Nepriklausomybės rūmuose“.
Pasak jos, protestuotojai siekė „šturmuoti“ rezidenciją, tačiau jiems „neužteko drąsos ir jie pabėgo“.
Be to, su prezidento spaudos tarnyba siejamas kanalas susirašinėjimo ir pokalbių programėlėje „Telegram“ paskelbė, kad A. Lukašenka jo rezidenciją saugantiems OMON pareigūnams pažadėjo greitai „išsiaiškinti“ su protestuotojais.
Sekmadienį Minsko centre, „Nepriklausomybės aikštėje“, vykusi daugiatūkstantinė demonstracija vakare baigėsi ir žmonės galiausiai išsiskirstė.
OMON karinė technika ir autobusai su kariais taip pat pajudėjo iš miesto centro ir patraukė į karinę bazę Minsko mikrorajone Uručje.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
(Atsakymas ponui Zbignievui Jedinskiui)
Galima ginčytis apie kiekvienos tautos apsisprendimo teisę ir apie demokratijos eksporto nekorektiškumą. Kas tolygu kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jeigu ne vienas BET!
Apie tai „atsipūtę” galime diskutuoti iki begalybės, kas prie kavos puodelio, o kas prie alaus bokalo. Tik ne tada, kai diktatoriai su jų vasalais pradeda atvirą ne tik psichologinį, bet ir fizinį karą prieš savo tautiečius. Kai jie vykdo brutalų terorą, žudo, muša, luošina žmones. Tada ne laikas bet kokiems išvedžiojimams. Tada tylėti negalima. Tylėti arba tai pateisinti gali tik patys amoraliais kriterijais besivadovajantys asmenys, pamiršę, kad gėris ir dora yra aukščiau už bet kokią valdžią.
Manau, reikia būti visišku ciniku, jeigu nepasakius griežčiau, kad bandyti postringauti, jog Aliaksandras Lukašenka elgiasi pagal Baltarusijos Konstituciją. Nemažai esu skaitęs ir domėjęsis įvairiais valstybių valdymo modeliais, bet neteko matyti, kad nekaltų civilių žmonių barbariškas mušimas ir luošinimas būtų jose įteisintas.
Būtent čia eina ta skiraimoji linija, kurios nesuprato ponas Zbignevas Jedinskis. Taip, mūsų konservatoriai daug kur neteisūs. Neteisūs jie buvo ir naudodami ašarines dujas ir gumines kulkas 2009 m. taikiame mitinge. Bet juk kalbame ne apie konservatorius ar jų atskirų lyderių arogantiškumą.
Gyvenime, o ypač tam tikrais istoriniais momentais, politikas privalo suprasti, kad vietinės savo kiemo rietenos nublanksta prieš masines represijas ir tas kančias, kuriomis pasmerkė savo tautą kaimyninės valstybės diktatorius. Jis net nepakliūna į politiko apibudinimą, nes vardant nepasotinamo noro amžinai išsilaikyti valdžioje, peržengė elementrias žmogiško padorumo ribas. Negi mūsų ponai, bandantys tai pateisinti, nematė sumaitotų, sumuštų, suluošintų ir net nuždutytų žmonių. Galų gale jau peržengtos visos ribos. A.Lukašenka pastoviai meluoja. Jo didžiausias melas apie tai, kad jis kovoja už Baltarusijos valstybės nepriklausomybę. Deja, čia pat jis skambina Rusijos prezidentui V.Putinui prašydamas apginti jį, net panaudojant svetimos valstybės karines pajėgas. O tai ne kas kita, kaip savos valstybės išdavystė.
Galima manyti, kad anksčiau įvairios jėgos iš šalies, o ypač iš Rusijos, bandė inspiruoti tam tikrus jiems naudingus procesus. Tai netoleruotina ir jeigu pas poną diktatorių yra asmeninė gvardija ir jam ištikimas KGB, laiku reikėjo pateikti to įrodymus. Deja, jis pasirinko keistą kelią. Vietoj rimto argumentuoto dialogo su savo oponentais jis jau gerokai iki rinkimų nuėjo banditizmo iš patiltės keliu – ėmė suiminėti kitaip mastančius ir juos sukišo į kalėjimus. Mes net nežinome, kiek jų nužudyta arba suluošinta. Manau, jau tada jis pasirinko žiauraus kruvinojo diktatoriaus kelią. O tai akligatvis. Jis veda tik į pralaimėjimą.
A.Lukašenkos pavyzdys labai gera pamoka visiems, siekiantiems valdžios ir manantiems, kad jie yra neklystantys ir tik jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tokie žmonės užsižaidžia valdžia ir save sutapatina su valstybe. Jie kaip ir kruvinasis Stalinas arba Hitleris mano, kad valstybė – tai jie patys. Ir net paranojiškai įtiki, kad tik jie gali tai valstybei vadovauti, o žmones neburnodami dėkoti už suteiktą teisę į tokį gyvenimą, kurio jie net neprašė.
Baltarusiai protestuoja. EPA-ELTA nuotr.
Diktatoriai, manipuliuodami dalimi savo tautiečių, kartais sulaukia jų pritarimo ir net palaikymo dėl kelių priežasčių: pirma, dėl iškreiptos propogandos, kurios su dalimi tiesos, o didžiausia dalimi melagienos išpilama ant jų galvų; antra, dėl sąlyginio minimalaus pragyvenimo lygio, kurį jie turi lyg malonę iš diktatoriaus, bent jiems taip aiškinama; trečia, dalis žmonių tieisog nežino, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Ne idealus, su žmogiškais trūkumais ir nukrypimais, bet ženkliai įvairesnis ir, svarbiausia, padoresnis nei suteikia savo tautiečiams susireikšminę ir suįžulėję diktatoriai.
Man labai liūdna ir gaila, kad taip vyksta šalia mūsų. Gražioje ir kūrybingoje baltarusių tautoje. Kur dideliai daliai jos piliečių tenka kentėti tokias nežmoniškas fizines ir dvasines kančias. Man liūdna ir dėl dalies mano Tėvynainių spekuliacijų, kurie naudojasi šia situacija savo politinei įtakai pagerinti.
Bet man taip pat džiugu, kai matau šimtatūkstantinius mintingus ir eisenas, kurios primena mūsų Sąjūdį ir byloja, kad Baltarusijos Tauta yra gyva ir ji padarys viską, kad išsaugoti savo valstybę. Mes ne tik galime, bet ir privalome šią sunkią ir labai svarbią istorinę akimirką būti vieningi su kaimynais, o svarbiausia – atidėti į šalį savo menkus tarpusavio ginčus. Tik veikdami kartu padėsime kaimynams.
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijoje sprendžiasi ne tik jų valstybės likimas. Ten sprendžiasi ir Lietuvos nacionalinio saugumo didelė dedamoji. Turiu mintyse galimą Rusijos karinį įsikišimą į šią situaciją. Manau, kad ženkliai daugiau privalome nuveikti ir mes patys, burdami Vakarų sąjungininkų Vienybę šioje sudėtingoje situacijoje. Ši vienybė kol kas primena aptingusio katino bandymą pagauti pelę. Tik operatyviai, griežtai ir kartu veikdami galime žengti didelį žingsnį įtvirtinant bendražmogiškasias vertybes šiame audringame pasaulyje. Tai ne ta situacija, kai Vakarai gali sau leisti iš lėto diskutuoti – ką gi daryti. Ne kalbomis o bendru solidarumu galima įveikti blogį.
Juo labiau tai liečia ir mūsų pačių politikus, ne laikas ir ne vieta postringauti apie A.Lukašenkos veiksmų teisėtumą. Net ne politikui aišku, jis peržengė bet kokias moralės ribas ir pats stojosi į nuskaltėlių, bei savo valstybės išdavystės kelią. Kai mes vis vienodai tai traktuosime tikrai prisidėsime prie pagalbos toms masinėms aukoms kurie siekia tik normalaus žmogiško gyveinimo sau ir savo vaikams.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
