Sekmadieniniai pamąstymai. Komunistų ir pedofilų šalis


Print

Garliavos istorija tęsiasi. Gruodžio 17 d. Seime buvo svarstomas Baudžiamojo kodekso pataisų, didinančių atsakomybę už lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, projektas. Taip pat ir senaties netaikymas tokiems nusikaltimams, leidžiant jau pilnametystės sulaukusiai aukai (ar artimiesiems), jei jos žmogaus ir vaiko teisės buvo pažeistos teismuose, atnaujinti teisminį tyrimą. Buvo siūloma už tokius nusikaltimus padaryti atsakingais ir juridinius asmenis.

Nėra abejonių, kad projektas bent iš dalies buvo „pririštas“ prie Seimo narės Neringos Venckienės dukterėčios likimo. Visas pataisas Seimas atmetė.

Galima diskutuoti dėl atsakomybės už lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius didinimo. Visgi žmogžudystei jie neprilygsta (o panašios bausmės ir buvo siūlomos). Beje, ir į žmogžudystes dauguma Lietuvos gyventojų žvelgia abejingai (ne į savo artimųjų, savaime suprantama). Visa Lietuva galėjo matyti po bombardavimų mirštančius čečėnų vaikus be rankų, be kojų, bet tik labai nedaug Lietuvos žmonių išreiškė pasipiktinimą Kremliaus kraugeriškumu, dalyvavo protesto akcijose ir pan. Ar galima lyginti vaikų prieš mirtį patirtu siaubu Čečėnijoje su nepilnamečių tvirkinimo veiksmais? Turbūt, ne. Nes kalbame apie mirtį.

Bet žmogžudžiai iki šiol sėdi Kremliuje nenubausti, o nemaža dalis lietuviakalbių Lietuvoje ragina savo valdžią būti su jais draugiška, kad būtų sumažinta dujų kaina, kad viršpelnių siekiančioms Lietuvos bendrovėms būtų kuo palankiausios sąlygos turtėti dar ir Rusijos rinkoje. Sena kiaulių kriuksėjimo psichologija, tiesa, diskutuotina biologinio išgyvenimo aspektu.

O štai senaties netaikymo lytiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius pataisos atmetimas Seime (kas kaip balsavo – galima surasti internete) vienareikšmiškai parodė tikrąjį tokį Seimą išrinkusios Lietuvos veidą.

Jei tikėti siūliusiu priimti pataisas Seimo nariu Antanu Matulu, „Lietuvoje iš visos Europos Sąjungos valstybių, pasirodo, buvo pats trumpiausias senaties terminas dėl lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius ir nužudymo“. Pasak jo, kitose Europos Sąjungos valstybėse arba terminas didesnis, arba visai nėra tokio termino.

Deja, nors argumentas buvo pakankamai svarus, pataisa atmesta nei vienam Seimo nariui neišsakius argumentų prieš pataisą. Seimas net atmetė juridinių asmenų atsakomybę už jų globoje esančių vaikų tvirkinimą!

Pataisas atmetus tyruose nuskambėjo įstatymą pristačiusios Seimo narės Dangutės Mikutienės žodžiai:

„Gerbiamieji kolegos, man išties labai gaila, kad jūs iki galo į viską neįsigilinote… Juridiniam asmeniui net nėra atsakomybės. Pasižiūrėkite, kas darosi su nepilnamečių prievartavimu įstaigose. Prieš ką jūs nubalsavote? Mums nesunku, surinksime parašus, vėl iš naujo teiksime. Bet jeigu čia lėmė kokie nors po lytiniai dalykai, pagalvokite, kad taip gali nutikti su bet kurio iš mūsų artimu žmogumi“.

Atrodo, kad seksualinio vaikų išnaudojimo industrija Lietuvoje klęsti ir jai prijaučia nemažai valdančiosios Seimo koalicijos narių bei opoziciniai liberalai pagal apibrėžimą. Kaip nekeista, pedofilijos darželyje, panašu, sėkmingai darbuojasi ir dalis opozicinių konservatorių.

Žinisklaidoje pilna medžiagos, kurioje Garliavos istorijoje demaskuojami teismininkai, nusispiovę į faktų neginčijamumą, galiojančius teisės aktus, ginančius žmogaus ir vaiko teises, ypač procesines, ir galiausiai į patį teisingumą.

Bus ką paskaityti pilnametystės sulaukusiai mergaitei (turėkime vilties, kad ji iki to laiko nebus nužudyta pedofilų užsakymu). Net Seimui atmetus senaties netaikymą lytiniams nusikaltimams, beje, ir save labai dorovingais laikančių kai kurių krikščionių-konservatorių balsais, neramu turėtų būti laukti tos pilnametystės pedofilams, sėdintiems, gal būt, aukščiausiuose teismų valdžios postuose, ar jų draugeliams. Laikas greitai bėga.

Visoje Garliavos istorijoje šiurpina ne tiek nepilnametės tvirkinimo faktas, o tai, kaip teisminės valdžios komunistinė nomenklatūra dengia savus pedofilus.

Bet dar labiau šiurpina bendrapiliečių abejingumas neteisingumui, kurį ypač paryškino įvykiai Kijevo Nepriklausomybės aikštėje (Maidane). Maidano už teisingumą, krikščioniškas vertybes Lietuvoje, deja, artimiausiu metu greičiausiai nebus. Iš dalies galbūt ir dėl to, kad pretendentai į lietuviško Maidano vedlius yra apgailėtinos savo biografijomis politinės figūros, greičiausiai viso labo tesiekiančios sudalyvauti artimiausiuose Lietuvos prezidento ir Europarlamento rinkimuose, ar gauti gerai apmokamas valdiškas tarnybas pasikeitus politinei situacijai.

Slaptai.lt įstrigo atmintyje Vytauto Landsbergio interviu Tiesos.lt portalo redaktorei Ramutei Bingelienei, kurio esmė straipsnio pavadinime: „Vytautas Landsbergis: Tautos nereikia fetišizuoti – ji balsavo už komunistus“. Kalbėta apie politikų ar pretenduojančių jais būti mėgstamą kalbėjimą Tautos vardu.

Liūdna, kai pasitinkant 2013 metų Kalėdas tenka konstatuoti, jog Tautos nėra. Nes balsavimas už komunistus arba nebalsavimas apskritai ir yra to fakto patvirtinimas. Nes komunizmo doktrina praktikoje iš esmės neigia visas kitas tautas, išskyrus vieną, išrinktąją. Suprantama, paslėptoje formoje. Ir Lietuvos teismuose, ir Lietuvos Seime, taip pat. Ji skatina visuotinį godumą ir abejingumą artimui. Ir rezultatą matome.

Galima būtų vardinti ir vardinti visų „tautos“ išrinktų Seimų neatliktus darbus skatinant politinės Lietuvos tautos formavimąsi.

Visų pirma, tai praktiškai nereformuota sovietinių teismų uždara ir nebaudžiama sistema.

Tai ir nepalankūs nepriklausomų profesinių sąjungų (o ne buvusių komunistų vadovaujamų, gerai sutariančių su savo buvusiais kolegomis, o dabar – darbdaviais) steigimuisi įstatymai.

Tai ir neišpasakyto godumo akcininkų pelnų neribojimas samdomų darbuotojų mažų atlyginimų sąskaita.

Na, pagalvokime. Per daugiau nei dvidešimt metų po Kovo 11-osios Lietuvos maisto perdirbamoji pramonė jau seniai įsigijo naujausias technologines įrangas, kitaip tariant, darbo našumas šioje pramonėje artimas ES senbuvių šalių pramonėje. Gaminiai, sukurti Vilniuje, Briuselyje, Londone ar Paryžiuje, panašūs kaip vandens lašai, ir ne rankų darbu jie yra sukurti. Maisto kainos parduotuvėse jau artimos tokioms Briuselyje (bendroje rinkoje tai natūralu). Tuo pat metu samdomo personalo šiose parduotuvėse atlyginimai kelis kartus mažesni nei Briuselyje. Ką čia bekomentuoti.  

Stebisi Europos Sąjungos senbuvės krikščioniškos tautos, kaip Lietuvoje nepaisoma Trečiojo Dievo įsakymo „Švęsk Sekmadienį“. Juk kas būtų paprasčiau paversti Seime šį Dievo įsakymą įstatymu bent jau pramoninių ir maisto prekių parduotuvių, kavinių ir restoranų akcininkams, uždraudžiant jiems išnaudoti savo darbuotojus ir sekmadienį. Kaip civilizuotoje Europoje. Bet kurgi, juk daugumai lietuviškų runkelių – rinkėjų tokiu atveju bus atimta galimybė pabūti ypatingais ponais nors sekmadienį! Ar rinks toks runkelis į Seimą tokį kandidatą, kuris atims iš jo šią galimybę?

Bet ko čia stebėtis. Gyvename komunistų ir pedofilų šalyje. Kvailių etiam.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.12.22


Prisijunkite prie diskusijos