Sekmadieniniai pamąstymai. Tarsi šioje Žemėje būtume patys kalčiausi


Print

Kartais būna labai nuobodu. Informacijos – apstu. Triukšmo – daug. Straipsnių ir televizijos laidų antraštės – sensacingos, viliojančios. Nuotraukos – ryškios, šokiruojančios. O vis tiek nėra nei ką skaityti, nei ko žiūrėti.

Ne, pats gyvenimas nėra nuobodus. Gyvenimas negali būti nuobodus. Ir politika, ir valstybių tarpusavio santykiai, ir Afrikos pabėgėliai, ir karas Ukrainoje, – viskas įdomu. Domėtis politika, gilintis į valstybių nesutarimų priežastis – ne tik įdomu, bet ir prasminga. Nuobodulys apninka tuomet, kai į pasaulį žvelgiame neturėdami didelių, ilgalaikių tikslų. Vien ginamės, jokio puolimo, jokių didingesnių norų.

Lietuva – būtent tokia. Lietuva – be ambicingų lietuviškų tikslų. Vartant lietuviškąją spaudą, klausantis televizijos laidų ima atrodyti, jog gyvename vien šia diena. Beje, gyvename ne tik nemąstydami apie tolimesnę ateitį, bet dar ir susigūžę. Tarsi šioje Žėmėje būtume patys kalčiausi. Visi mums priekaištauja, norodinėja, įsakinėja, o mes vos spėjame teisintis, atsiprašinėti, vis žadame kuo greičiau pasitaisyti, dar labiau nusižeminti.

Štai naujasis Lenkijos prezidentas pirmojo vizito atvyko ne į Lietuvą. Jis pasirinko Estiją. Ir jau apstu verkšlenančių lietuvių istorikų, politikos apžvalgininkų, girdi, Lietuva privalo nedelsiant reaguoti į mums siunčiamą nepasitenkinimo ženklą.

Lenkija turi ilgalaikį tikslą, kurio atkakliai siekia. Lenkijos tikslas akivaizdus – žingsnis po žinsnio įsitvirtinti Vilniaus krašte. Tikrųjų lenkiškos imperijos užmačių nemato tik tie, kurie nenori matyti. O koks mūsų ilgalaikis uždavinys? Mes tik ginamės. Mes jau linkę pamiršti net grubiai lenkinamų Seinų ir Punsko lietuvių bėdas, kad tik paliktų ramybėje mus pačius. Ši tema mus išvargino. Išties – kiek gi galima kalbėti apie tą patį per tą patį?

Bet Lenkijai ši tema neatrodo nuvalkiota. Ji jos nepavargsta kurstyti. Ji puola ir puola. O juk šią temą galėtume ir mes eskaluoti. Kaip? Tai mes turėjome siųsti ženklą Varšuvai: kol nesutramdysite tomaševskininkų, kol nepagerinsite Lenkijos lietuvių galimybės išlikti lietuviais, kol ramybėje nepaliksite mūsų abėcėlės, tol Lietuvoje nepageidautinas nei naujasis, nei senasis prezidentai…

Sakot, įžulu? Manot, užkulisiuose mums ims grasinti: Lenkija negins Rusijos agresijos atveju? Nebijokime tokio atsakymo. Tai – blefas. Galime drąsiai atšauti: ginsite visomis keturiomis, nes jei kris Lietuva, tai ir Lenkija neišsilaikys. Deja, lietuviai tesugeba kaltinti lietuvius: „Lietuvos valdžios atstovams dar teks nemažai padirbėti, kad užmegztų nuoširdžius santykius su naujuoju kaimynų prezidentu“. Ši citata – iš lietuviško žurnalo „IQ“. Kad dėl nuoširdžių santykių turėtų bent mažumėlę pasistengti ir pati Varšuva, lietuviškame žurnale „IQ“ – nė menkutės užuominos.

XXX

Tvirtos lietuviškos pozicijos pasigendu ir visais kitais atvejais. Dabar viena iš aktualiausių temų – į Europą plūstančių Sirijos, Irako ir Afganistano pabėgėlių likimas.

„Lietuvos ryte“ žurnalistas Valdas Bartasevičius rašo: „Tad nereikia stebėtis, kad turtingųjų ES šalių vadovus pykdo Rytų ir Vidurio Europos valstybių nenoras pritarti joms nustatytų pabėgėlių kvotoms. Šios šalys jau ima piktai priminti Rytų ir Vidurio Europai, kad europinis solidarumas anaiptol nereiškia vien teisės gauti jų pinigus, bet ir pareigą solidariai dalytis pabėgėlių našta“.

Savo buvusio dėstytojo, beje, Vilniaus universitete įdomiai dėsčiusio žurnalistinio darbo subtilybes, norėčiau paklausti: „o kodėl nereikia stebėtis“? Kiek kartų pati Vakarų Europa išdavė europinio solidarumo principus?

Prisiminkime kad ir paskutiniųjų dienų itališkąjį „solidarumą“. Buvęs Italijos vadovas Silvijo Berluskonis ir vėl šlykščiai pataikauja agresijas kurstančiam Rusijos prezidentui. Demonstratyvus S.Berluskonio vizitas į okupuotą Krymą – tai „europietiškas solidarumas“? Italai nepajėgūs sulaikyti senojo S.Berluskonio? 

Puikiai suprantu: Lietuva per silpna aršiai ginčytis su Vokietija, Italija ir Prancūzija. Bet nusileisdami Berlynui, Romai ir Paryžiui bent jau priminkime jiems jų pačių klaidas. Bent priminkime akimirkas, kada Vakarai negražiai elgėsi. Bet ar primename? 

Minėtoje lrytas.lt publikacijoje tarsi apgailestaujama, kad „mūsų visuomenė dar nepasirengusi priimti migrantų“. O kodėl Lietuvos visuomenė turi mokėt priimti migrantus? Italija nemoka sutramdyti silvijų berluskonių, besisvečiuojančių neteisėtai okupuotose žemėse, Vokietija nemokėjo pažaboti gerhardų šrioderių, spaudžiusių dešinę Kremliaus diktatoriui, Prancūzija nesusigaudo, kam galima, o kam nevalia parduoti Mistralius. O Lietuva neišmano, kaip priimti migrantus. Kas čia nuostabaus? Juk visko išmanyti – neįmanoma. Visų dalykų išmokti – taip pat neįmanoma.

XXX  

Kita subtili tema – „neišnaudotas litvakų palikimas“. Paskutinysis žurnalo „IQ“ numeris skirtas būtent šiai temai. Be kita ko, labai vertingas numeris. Daug vertingų, žinotinų faktų apie iškilius žydus, kilusius iš Lietuvos. Apstu žinių apie įtakingus žydus JAV valdžios sluoksniuose („žydų lobistai, ypač JAV politikoje, jau seniai pripažįstami vienais įtakingiausių“). Vertinga prisiminti ir tragiškus istorijos puslapius. Bet ir vėl: lietuviškame žurnale gausu pamokymų, ką Lietuva privalo prisiminti, įsidėmėti bei padaryti, ir beveik nieko, ką privalėtų prisiminti, įsidėmėti bei padaryti patys žydai.

O juk Lietuvai tiek mažai bereikia: liaukitės persekioti mūsų pokario didvyrius, kuriems kaltinimus dėl žydų žudymo kurpė nusikalstama KGB organizacija. Tik tiek. Bet neišdrįstame paprašyti net šio mažmožio: gal mums galima patiems spręsti, ko verti mūsų partizanai?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2015.09.20; 08:24 


Prisijunkite prie diskusijos