Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”


Print

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Pirmiausiai mūsų skaitytojams priminkite, kaip baigėsi kova su nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų Lietuvoje šalininkais ir globėjais? Jūs tą kovą galų gale laimėjote, nors teko ne vieną kartą varstyti ir teismų duris?

Taip, tą konkrečią kovą su nelegaliu Baltijos rusų institutu laimėjome. Ponas Jevgenijus Kostinas buvo demaskuotas. Bet ne daugiau. Padėtis nėra kardinaliai pasikeitusi į gerąją pusę. Nelegalūs rusiškų aukštųjų mokyklų filialai Lietuvoje tebeveikia – dalina aukštojo mokslo diplomus. Tik tyliau, atsargiau, apdairiau. Sąlygos, leidusios nelegaliai dirbti nelegaliems, aukštosioms mokykloms keliamų reikalavimų neatitinkantiems filialams, nėra panaikintos. Daug kalbėta, žengti keli konkretūs žingsniai, kurių pagalba visi naujųjų aukštųjų mokyklų filalai dabar privalo būti patikrinti. Bet tie filialai nebūtinai registruojasi. Jie įsigudrino dirbti kaip tarpininkai.

Taigi neigiami procesai tęsiasi. Jie niekur neišnykę. Teisine kalba šnekant, – neužkardyti. Rusiški nelegalūs universitetų filialai siekė Lietuvoje tapti legaliais ir veikti absoliučiai atvirai. Mums pavyko įrodyti, kad jie legalizuoti Lietuvoje pažeidžiant mūsų įstatymus. Tų filialų vadovai mums apie save pateikdavo arba netikslius, arba beverčius duomenis. Pateikdavo duomenis, kurie neturėjo jokios teisinės galios. Padėtis šiuo požiūriu Lietuvoje formaliai nūnai geresnė, sutvarkyta. Bet tik – formaliai. Daug visokių aukštųjų mokyklų apsišaukėlių mūsų valstybėje tebežaidžia savo užkulisinius žaidimus.

Kodėl nepavyskta jų pažaboti, sustabdyti, demaskuoti?

Mūsų valdžiai ne tas rūpi. Lietuviškoji valdžia rūpinasi kitais žaidimais. Ji dėmesį sukoncentravusi ne į visai valstybei gyvybiškai svarbias problemas, o į projektus, kurie finansiškai pelningi, kurie duoda ženklią, greitą finansinę grąžą. Nelegalių rusiškų aukštųjų mokyklų veikla kenkia Lietuvos valstybei, tokių nelegalių darinių pažabojimas yra visos Lietuvos išlikimo reikalas. Jau vien dėl to, kad ten mokosi taip pat ir mūsų jėgos struktūrų ir specialiųjų tarnybų atstovai. Tik susimąstykime – koks absurdas. Bet valdžia tokioms bėdoms dėmesio mažai beskyrė. Mažai skyrė visos be išimties valdžios per pastaruosius keliolika metų.

O juk didesnio išsigimimo nė nesugalvosi. Ne viena dešimtis mūsų šalies teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų darbuotojų būtent mokėsi tuose nelegaliuose dariniuose. Tiksliau tariant, siekdavo ne žinių, o kuo greičiau gauti aukštojo mokslo diplomą, leidžiantį kopti karjeros laiptais. Patriotizmo, valstybingumo sąvokos Lietuvoje akivaizdžiai išplautos.

O kaip įvertintumėte Lietuvos aukštojo mokslo reformą?

Šia tema domėjausi ne vienerius metus. Deja, ir čia nieko gero nematau. Pagrindinė blogybė – aukštasis išsilavinimas Lietuvoje tapo ne visiems vienodai prieinamas. Taip atsitiko dėl diskriminacinės mokėjimo už studijas politikos. Šį terminą – diskriminacinė mokėjimo už studijas politika – sugalvojau ne aš. Tokią išvadą padarė solidžios tarptautinės organizacijos OECD ekspertai. Tokios pokomunistinės šalys kaip Estija, Vengrija, Lenkija jau prisijungė prie šios organizacijos ir dabar gauna labai vertingą ekspertinę paramą. Būtų labai šaunu, jei ir Lietuva priklausytų šiai organizacijai. Bet mes jau tokie: dažnusyk nesugebame labai svarbių darbų atlikti laiku, nevėluojant.

Taigi OECD ją sudarančių valstybių prašymu vertina jų aukštojo mokslo sistemas. Lietuvos aukštojo mokslo reforma, valstybinėse aukštosiose mokyklose įteisinusi dviejų rūšių studentus (mokančius ir nemokančius už savo studijas) buvo pradėta jau po to, kai OECD ekspertai tokį studentų rūšiavimą kitose pokomunistinėse šalyse įvertino kaip naikinantį teisingumą ir bešališkumą aukštajame moksle.

Konstitucijoje parašyta, jog aukštasis mokslas Lietuvoje – nemokamas. Tačiau ką daryti, jei šiai sferai, kaip ir daugeliui kitų sferų, trūksta lėšų. Tada aukštosios mokyklos, prisidengdamos konstitucine išlyga, jog nemokamos studijos laiduojamos gerai besimokantiems studentams, pradėjo priiminėti ir tuos, kurių stojamasis balas yra žemesnis, su sąlyga, kad jie mokės už savo studijas. Dabartinė aukštojo mokslo reforma tik įteisino tokią praktiką. Sukurta konfliktiška situacija: maždaug pusė studentų už mokslą nemoka nė lito, kita dalis – moka, ir moka tūkstančius litų.

Kur čia derėtų įžvelgti diskriminaciją? Ogi vieni studentai, tie, kuriems nereikia mokėti už studijas, visas savo jėgas gali skirti žinių įsisavinimui. O tie, kurie priversti mokėti pinigus, dažniausiai turi galvoti, kur susirasti geriau ar menkiau apmokamą darbą, nes ne visų tėveliai pajėgūs padengti visas studentiškas išlaidas. Vadinasi, pačioms studijoms lieka ir mažiau laiko, ir jėgų

Taigi akivaizdu, jog aukštasis mokslas ne visiems Lietuvos studentams vienodai prieinamas. Tiems, kurie moka už studijas, sunkiau siekti žinių. Nepamirškime labai svarbios aplinkybės – savo lėšomis studijuoja dažnai būtent tie, kurie negalėjo pasigirti gerais vidurinių mokyklų atestatų pažymiais, kurie turi silpnesnius mokymosi įgūdžius, nėra labai imlūs žinioms. Tad akivaizdu, kad blogiau besimokantiems studentams Lietuvoje sukuriamos dar ir apsunkintos finansinės sąlygos. Užuot daugiau laiko praleidę bibliotekose tokie studentai ne retai priversti vakarais ar naktimis dirbti. Tokia situacija yra daugelyje pokomunistinių šalių. Stebina, kad Lietuva perėmė pokomunistinę, o ne brandesnės demokratijos šalių patirtį.

Lietuvos aukštąjį mokslą griauna ne tik diskriminacinė mokėjimo už studijas politika. Aukštojo mokslo finansavimas pagal krepšelio, judančio paskui studentą, principą sukoncentravo valstybės biudžeto lėšas populiariausiose studijų programose (teisės, ekonomikos, vadybos ir pan.), o tokios valstybei reikalingos studijų programos kaip agronomija, miškininkystė, veterinarija ir kt. liko be biudžetinių asignavimų.

Kodėl nepasirinktas principas, kada už mokslą būtų priversti simbolinį mokestį mokėti visi studentai?

Civilizuotos demokratinės valstybės pasirinko būtent tokį kelią – solidarumo kelią. Jei valstybės įstatymai nustato, kad aukštasis mokslas yra mokamas, visi moka vienodą studijų mokestį (kartais jo dydis nežymiai priklauso nuo vidutinių pajamų toje darbinėje veikloje, kuriai rengiasi studentas). Jei valstybės konstitucijoje nustatytas nemokamas aukštasis mokslas, bet trūksta lėšų, tai dažniausiai įvedamas nedidelis, visiems vienodas vadinamasis registracijos mokestis. Civilizuotos šalys laikosi solidarumo principo, todėl ir mokestis nėra didelis. Greičiau simbolinis, nei skaudžiai besikandžiojantis. Niekam labai neskauda. Užtat visi vienodai gali skirti dėmesį tik žinių įsisavinimui.

Be to, šiose valstybėse palankiomis sąlygomis teikiamos studijų paskolos. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje studentai, paėmę paskolas, po studijų pradeda jas grąžinti tik tada, kai jų pajamos pasiekia tam tikrą dydį. Lietuvoje studijų paskolos grąžinimo sąlygos yra žiaurios – paskola turi būti grąžinama nepaisant, ar pasiskolinęs turi pajamų. Be to, Europos Sąjungos tarnybos skelbia, kad Lietuvos studentų mokestis už studijas yra vienas didžiausių Europoje.

Lietuva nepanorėjo eiti civilizuotu keliu. Pasirinko šunkelį, kuris baigiasi aklaviete. Kai kurios į šią bėdą įklimpusios pokomunistinės šalys jau bando išlipti. Vengrijai – nepavyko. Užtat Estija nuo kitų metų rudens atsisakys diskriminacinės mokėjimo už studijas politikos. Iškalbinga, bet tokios ydingos politikos sugebėjo atsikratyti Kinija.

Tiesa, totalitarinei Kinijai paprasčiau – kaip valdžia liepė, taip ir bus. Pretenduojančioms atrodyti demokratinėmis pokomunistinėms šalims sunkiau – jų parlamentų opozicija, stengdamasi „įkąsti“ valdantiesiems, nors ir nedidelį, bet visuotinį mokestį už studijas populistiškai pateikia kaip valdančiųjų bandymą atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo.

Lietuviškoji valdžia, nutarusi, kad blogiau besimokantys turi mokėti už studijas, pasirinko patį kvailiausias variantą iš tų, kuriuos buvo galima pasirinkti. Dabar į aukštąsias mokyklas ir universitetus priimami net tokie studentai, kurių pasirengimas studijoms nesiekia penktadalio vidurinės mokyklos programos. Gebėjimas mokytis, žinių bagažas – jau nebesvarbu.

Svarbiausia, kad laiku sumokėtų pinigus į universiteto kasą. Liūdniausia, kad tokie “studentai”, kurie realiomis sąlygomis nebūtų net įstoję, įgyja aukštojo mokslo diplomus. Dėstytojai kai kada pro pirštus žiūri į jų nesugebėjimus suvokti elementariausias, būtiniausias disciplinas. Kad tik neiškristų ir tuo pačiu mokėtų į kasą pinigus.

Lietuvai geriausiai būtų pasirinkti solidarumo principą. Mokėkime mažus įnašus, bet mokėkime – visi. Šiuo keliu eina Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas, kurių konstitucijos laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą. Ten studentai moka nedidelį visuotiną registracijos mokestį.

Taip pat esu įsitikinęs, jog didelė dalis mūsų abiturientų studijas užsienio universitetuose renkasi būtent dėl kvailos aukštojo mokslo reformos. Statistika – negailestinga. Iki šios reformos į Didžiosios Britanijos universitetus studijuoti kasmet išvykdavo tik negausus būrys mūsų abiturientų. Pavyzdžiui, iki reformos britų universitetus pasirenkančių lietuvių merginų ir vaikinų skaičius kasmet didėdavo, bet didėjimas buvo nežymus. Prisidėdavo maždaug po šimtą vidurines mokyklas baigusiųjų. Įsivažiavus reformai, antraisiais metais britų universitetus pasirinko tūkstančiu studentų daugiau nei iki tol, o trečiaisiais metais – net dviem tūkstančiais daugiau nei iki reformos. Ir tai – tik į Didžiosios Britanijos universitetus. O juk studijuoti vykstama ne tik ten.

Jei mūsų studentai važiuotų į užsienį pasisemti žinių ir įgyti patirties, būtų labai puiku. Tokių, žinoma yra, bet vis daugiau studentų į užsienius bėga dėl ydingos reformos, dėl neteisingumo, dėl neapibrėžtumo. Mūsų jaunimas kitose šalyse ieško (ir randa) teisingos ir bešališkos studijų aplinkos. Baisiausia, kad bėga tautos ateitis – mokslų, žinių siekiantys jauni žmonės. Jie sprunka iš Lietuvos kartu su ekonominiais emigrantais.

Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Seimą? Ir kodėl – būtent su “Drąsos kelio” partija?

Dar šių metų vasarą neketinau kandidatuoti. Esu realistas – svarsčiau ir dabar svarstau, ar, atsidūręs Seime, galėčiau esamą situaciją išjudinti teigiamiems poslinkiams. Juk dalyvauti politiniame gyvenime galima ir neužimant parlamentaro kėdės.

Tačiau šį apsisprendimą paskatino tragiški Garliavos įvykiai. Valdžios reakcija mane pribloškė. Tie, kurie privalėjo vykdyti įstatymus, jų nevykdė. Būtent dėl to nevykdymo ir užsimezgė Gordijo mazgas Kauno pašonėje. Būtent dėl valdžios neveiklumo Kaune įvykdytos tos žudynės. Jei valdžia būtų reagavusi taip, kaip liepia mūsų įstatymai, esu tikras, tų mirčių tikrai galėjome išvengti. Generalinė prokuratūra netyrė pranešimų apie galimus pedofilijos atvejus.

Kadangi ikiteisminiame tyrime figūravo ir vieno teisėjo pavardė, tai pagal Teismų įstatymą tyrimui turėjo vadovauti Generalinis prokuroras. Jis nevadovavo. Jam turėjo būti iškelta baudžiamoji byla. Tačiau Prezidentė pavedė jam ištirti, kodėl buvo vilkinama byla. Vaizdžiai tariant, nusikaltėliui buvo patikėta ištirti jo paties veiksmus. Taip narpliojama byla buvo pasmerkta žlugti. Liūdniausia, kad antiteisinė padėtis nesikeičia nuo pat 2009-ųjų metų. 

Viešojoje erdvėje – labai daug dezinformacijos apie šią tragediją. Sudėliokime į vieną krūvą visą spaudą, visas televizijos laidas, visa tai atidžiai išanalizuokime, ir pamatysime visišką absurdo spektaklį. Akivaizdu, jog tikroji padėtis karštligiškai slepiama. Teisėjai Neringai Venckienei viena po kitos keliamos bylos. Ypač iškalbinga buvo situacija, kai ginkluoti smogikai iš teisėsaugos struktūrų įsiveržė į N.Venckienės namus, nors ji turėjo teisėjos statusą. Iškalbinga ir tai, jog tik po policijos įsiveržimo suskubta Seime panaikinti jos kaip teisėjos neliečiamybę. Taip skubėta, taip akivaizdžiai tendencingai elgtasi, jog specialioji Seimo komisija prie nagrinėjamos medžiagos neprijungė nufilmuotos medžiagos, akivaizdžiausiai bylojančios, kas teisus, o kas – ne.

Tie parlamentarų pareiškimai, esą mūsų teismai išsiaiškins tiesą, – neįtikinami. Mūsų teismų jau reikia bijoti. Nes vis dažniau teismų pagalba susidorojama su klanui neįtinkančiais žmonėmis. O klanams palankūs politikai – išteisinami, globojami. Teisėjai sugeba juodą paversti baltu, o baltą – juodu. Jau vien ko verta Viktoro Uspaskicho byla. Šešerius metus nesumokėtų mokesčių byla vilkinta. Ir dabar šios bylos “herojams” suteikta, beje, teisiškai suteikta, galimybė sulaukti senaties terminų.

Bet juk nuostoliai valstybei padaryti milžiniški. Omenyje turiu šimtus milijonų litų, nepatekusių į valstybės biudžetą.  Pasiekiėme tokias absurdo aukštumas, kad pabėgęs į Rusiją ir iš ten Lietuvą dergęs V.Uspaskichas išties gali tapti Lietuvos premjeru. Nes jam reiškiami įtarimai pasens 2014-aisiais. Būtent tada įsigalės senaties terminai. Ir jo klanas Lietuvoje įsitvirtins labai stipriai, labai galingai.

Viešojoje erdvėje pasirodė svarstymų, jog “Drąsos keliui” rūpi vien siauri teisėjos Neringos Venckienės asmeniniai reikalai.

Apie “Drąsos kelią” pateikta itin daug dezinformacijos. Kuo tik N.Venckienės šalininkai nepravardžiuoti – ir patvoriniais, ir garliaviniais, ir kriminaliniais nusikaltėliais. Jei Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas, kunigas Robertas Grigas ir sesuo Nijolė Sadūnaitė, viešai, oficialiai, drąsiai palaikę N.Venckienę, – patvoriniai, garliaviniai, tai man garbė būti patvoriniu ar garliaviniu.

O kalbant konkrečiau, tokie įtarinėjimai – iš piršto laužti. Mums rūpi visos lietuviškosios teisinės sistemos ydos. Ydų daug. Teismų savivalda įstatymiškai įtvirtinta kaip izoliacija nuo visuomenės: teismų veiklos klausimus sprendžiančiose teismų savivaldos institucijose – Teisėjų taryboje, atrenkančioje ir vertinančioje kandidatus į teisėjus, Teisėjų garbės teisme, visuotiniame teisėjų susirinkime, kuris yra aukščiausia teismų savivaldos institucija, – nėra nė vieno visuomenės atstovo.

Dabar sudarytos sąlygos, kurios suteikia galimybę teisėjais tapti net tiems asmenims, kuriems rūpi ne visuomenės, bet vien juos remiančių politinių ir finansinių grupuočių interesai. Mano supratimu, ydinga pati teisėjų atranka. Kas pateikia atrankos variantus Prezidentei? Iš kokių kandidatų  priversta rinktis Prezidentė? Tik iš tų, kurių pavardes pateikia uždaro teisėjų klano atstovai. Todėl vienas iš “Drąsos kelio” tikslų – atimti iš teisėjų klano galimybę “savus pakeisti savais”.

Visuomenė turi turėti pagrindinį balsą atrenkant, keičiant teisėjus. Mes manome, jog teisingumo Lietuvoje bus labai mažai, kol verdiktai priklausys ne nuo teisėjų, besivadovaujančių įstatymais ir padorumu, o nuo teisėjų, kurie vadovaujasi grupuočių ir tik grupuočių interesais.

Prisiminkime atvejį, kai mūsų teismas uždraudė streikuoti “Švyturio” darbuotojams. Mano įsitikinimu, – absurdų absurdas. Teismai akivaizdžiausiai stojo stambiojo kapitalo pusėn.

Tačiau būtų didžiausia klaida teisingumo klausimą susiaurinti iki teisėsaugos, politikų, valdininkų korupcijos klausimų. Šie klausimai svarbūs, bet vien juos bandant spręsti pamirštama fundamentalesnė problema – valstybė iki šiol nėra pastatyta ant teisingumo pagrindo. Teisingumo nėra jokioje Lietuvos gyvenimo srityje. Kultūra tapo vartojimo, o ne buvimo pasaulyje atributu. Dėl to Lietuvoje buvo nusmukdytos moralumo, teisingumo ir pagarbos žmogui normos. Jau sakiau, kad teisingumo nėra aukštajame moksle.

Teisingumo nėra ir ekonomikoje – pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, o masinis skurdas ir emigracija tapo Lietuvos vizitine kortele. Tokia valstybė negali būti stabili. Ji naikina pati save. Turtingieji tokiose valstybėse taip pat ilgai nesidžiaugia laime. Nes iki visuotinių streikų, ekonominių neramumų – čia pat ranka paduoti.

Taisyti reikia ir į pražūtį vedančią pašalpų sistemą. Pašalpų davimo entuziastai pamiršta, koks brangus ir tuo pačiu neefektyvus šis užsiėmimas. Tam, kad vienas pašalpos litas atitektų pašalpos gavėjui, reikia išleisti pusantro lito tiems, kurie šiuos pinigus prižiūri. Žodžiu, išdalindami pašalpas, mes kuriame armijas pašalpų administratorių, kurie nieko nesukuria, bet sočiai gyvena.

Neteisinga, kad Lietuvoje be pašalpų negali išgyventi ne tik darbo neturintys, bet ir dirbantys gyventojai. Būtina iš esmės peržiūrėti mokesčių ir pašalpų sistemą. Mokesčių sistema turi būti pakeista taip, jog dirbantys asmenys gautų tokias pajamas, kad jie ir jų šeimos galėtų pragyventi ir be pašalpų, o pašalpos turi būti skiriamos tik tiems, kurie dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių neturi darbinių pajamų ir neturi pakankamai turto, kad galėtų išgyventi.

Teisingumo pagrindo nesukursime tol, kol pilietinė – politinė visuomenė nekontroliuos valdžios. Manau, pradėti reikia nuo rinkimų sistemos reformos, nes būtent rinkimai turi tarnauti apsivalymui nuo susikompromitavusios valdžios. Visų lygių rinkimuose pilietiniai judėjimai turi turėti tokias pačias teises kaip ir politinės partijos; kandidato į Seimo narius vietą partijos ar judėjimo rinkiminiame sąraše turi nustatyti ne partijos, o rinkėjai.

Pats rinkiminis sąrašas turi būti išskaidytas pagal rinkimines apygardas – iš rinkėjo negali būti atimta galimybė susipažinti su visais kandidatais. Dabar jis tokios galimybės neturi – neįmanoma susipažinti su visų kandidatų gebėjimais būti Tautos atstovais ir pagal tai padaryti racionalų pasirinkimą, kai tik viename partiniame sąraše yra virš šimto pavardžių, o tų sąrašų gali būti kelios dešimtys.

Koks “Drąsos kelio” požiūris į žurnalistiką?

Turi būti įtvirtinta nuostata, jog žurnalistų už žurnalistinę veiklą negalima teisti pagal baudžiamojo kodekso straipsnius. Nes žurnalistai ir kriminaliniai nusikaltėliai – du akivaizdžiai skirtingi dalykai. Reikia taisyti įstatymus, trukdančius tvirčiau ant kojų finansiškai atsistoti žiniasklaidai, kuri nenori klusniai tarnauti mūsų piniguočiams. Turi būti panaikintas pridėtinės vertės mokestis žiniasklaidai, tačiau kartu ji turi būti įpareigota reguliariai skelbti visus savo pajamų šaltinius ir iš jų gautas lėšų sumas.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

2012.09.18


Prisijunkite prie diskusijos